Kada ateiviai drakonai grobia mūsų vaikus

Pesach, Pascha, Perėjimas, Passover… Krikščionių ir judėjų šventės, kurių teologinis turinys esmingai skiriasi, bet ir vieniems, ir kitiems bendra viena – tai pergalingo perėjimo per mirties slenkstį šventė. Abiem atvejais mirtį patyrė vienas, o išgelbėta buvo visa bendrija. Tiesa, Išėjimo knygoje, kurioje pasakojama izraelitų perėjimo per mirtį (kurią simbolizuoja Jūra) istorija, pradedant nuo didžiosios dešimtosios rykštės, ištikusios egiptiečius dėl faraono užsispyrimo neišleisti izraelitų į laisvę, žūsta egiptiečių pirmagimiai, o paskui visa kariuomenė su žirgais ir karo vežimais. Ir tikrai žinau, kad yra tokių jautrios sielos krikščionių ir „pagonių“, kuriems, kaip ir Adamsų šeimynėlei Jonuko ir Grytutės nužudytos raganos, labai gaila tų egiptiečių. Klausia, pasiklausę šios nuožmios istorijos, geraširdžiai: argi Dievas gali būti toks žiaurus? Esą, reik suprasti, „mūsų Dievas“ pats mirė, o ne kitus galabijo… Bet atsakymas galėtų nepatikti: tai tas pats Dievas, tik vienu atveju žuvo žmonių ir gyvulių pirmagimiai, kitu – „Dievo pirmagimis“… „Tėvas paaukojo savo sūnų“, kad būtų išgelbėta žmonija. Šiandien sekuliariam mąstymui tai skamba groteskiškai. Vieno iš ypač groteskiškų britų mokslinės fantastikos serialų „Torchwood“ trečiame sezone pagrindinis veikėjas (gėjus iš ateities, nemirtingas, galintis keliauti laiku), kad išgelbėtų žmoniją iš ateivių, kurie kaip duoklės reikalauja vaikų ir jų krauju svaiginasi kaip kvaišalais, buvo priverstas paaukoti savo vienatinį sūnų. Antraip visų šalių vyriausybės būtų turėjusios grobti savo piliečių vaikus, kad pasotintų besočius drakonus iš kito pasaulio (štai ir atsakymas mūsų „mergaitės“ armijai įbaugintų tėvynainių, kam valdžia „užsimojo grobti mūsų vaikus“ ir ką tie „amžini nemirtingi gėjai“ su jais darys…).

O nuo kokių drakonų Dievui reikėjo gelbėti žmoniją pagal biblinius pasakojimus ir teologinius aiškinimus? Apskritai kalbama apie amžiną mirtį, kuri turėtų reikšti amžiną pragarą (judaizme amžina mirtis ir yra amžina mirtis, t. y. laikų pabaigoje individas nebus prikeltas, nebus teisiamas ir tiesiog išnyks kartu su visa siela). Kartais ateistai šaiposi, esą Dievas Tėvas paaukojo savo sūnų tam, kad išgelbėtų žmoniją nuo savo paties pykčio… Ha ha ha, kaip juokinga, sakytume, jei nebūtų apgailėtina. Mirtis ir Jūra – seni Kanaano krašto mitų personažai, dievai Motas ir Jamas. Jamas (Jūra) metė iššūkį dangaus dievams, reikalaudamas vienvaldystės, kurią reikštų dievų sutikimas išduoti jam lietaus dievą Baalą. Šis išduodamas, bet nepasiduoda ir įveikia Jūrą, taip įsiviešpataudamas žemėje. O jo viešpatavimas reiškia visišką krašto gerovę, kurią teikia gausus lietus. Ir trokšdamas savo ruožtu vienvaldystės, kad gerovė ir klestėjimas būtų amžini, jis meta iššūkį Motui (Mirčiai), o šis jį kaip drakonas praryja. Mirtis, atrodė, kartu su Baalu ištiko ir visą žemę ir būtų įsiviešpatavusi, jei ne Baalo sesuo, nuožmioji kariūnė Anat, kuri sunaikino Mirtį, sukapojo į gabalus, tada jos palaikus vėtė ir mėtė, kūlė kaip grūdus, iš kurių miltų kepama duona, trypė kaip vynuoges, iš kurių sulčių gaunamas vynas. O dangaus dievas Elas tesugebėjo rankomis skėsčioti, barzdą rautis ir raudoti… Tik nelabai aišku dėl ko – dėl Baalo ar Mirties dievo, kuris mite pavadintas Elo mylimuoju sūnumi. „Mirtis nugalėta“, kaip giedama per šias šventes visose bažnyčiose, senovės kanaanitams ir jų įpėdiniams izraelitams turėjo skambėti kaip jų VIEŠPATIES pergalė net ir prieš Mirtį, įveikus, nužudžius ją (jį). Tą mitą, kita vertus, galima perskaityti ir kaip dangaus dievo Elo auką, paaukojus savo mylimąjį sūnų, kad būtų išgelbėta žemė ir jai gyvenimą teikiantis Dievas būtų prikeltas. O šioje psalmėje žodžiai „VIEŠPATIES dešinė išaukštinta! VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!“ galbūt pakeitė kanaanitišką Anat ir Baalą vienu izraelitų Dievu. Vienas Dievas, VIEŠPATS, siunčia ir mirties angelą Egiptui, ir nugali Jamą (Jūrą), kuris yra ir pati Mirtis, ir tokiu būdu prikelia savo mylimąjį sūnų, pirmagimį (Išėjimo knygoje tai Izraelis (žr. Iš 4, 22), krikščionims – Jėzus), pervedęs per ją. Tas pakeitimas reikšmingas, mąstant mitologinėmis metaforomis. Dievo „dešinė“, t. y. veiksminga dieviška galia, kuri mituose antropomorfizuojama ir personifikuojama, leidžia įveikti tai, kas neįveikiama, pakeisti tai, kas nepakeičiama, perkeisti tai, kas, atrodo, galutinai sugedę, užkietėję, ką „statytojai atmeta“. Ši šventė ir krikščionims, ir judėjams įsišaknijusi šiame tikėjime. Ir tai neturi nieko bendra su pavasariu, kuris ateina tiesiog paklusdamas gamtos dėsniams, cikliškai. Todėl gamtos garbintojai tepasilieka sau Velykas ir pavasario džiaugsmus. Pesachas ir Pascha – apie tikėjimą, kad gamtos dėsnių galia nėra galutinė ir visagalė. Perkeitimas, perėjimas, gyvenimo transformacija, gyvenimas, mitologiškai teologizuojant, yra ne tik iš mirties išspaustas vynas ir iškepta duona. Tai valios aktas tai, kas mirtinga, pakeičiant į nemirtinga.

-akp-