Fransis Beikonas ir jo „Naujasis Organonas“

Beikonas labai mėgo visiems demonstruoti savo organoną. Štai damos ir džentelmenai – žmonės kaip žmonės – susibuvime diskutuoja apie orą, koketuoja, apkalba karališkojo dvaro meilužius, skolas bei rietenas, o čia kur buvęs, kur nebuvęs – Beikonas tik šast ir išsitraukia organoną! Visi sumyšta, suka akis, trauko pečiais, kosčioja – nei šis, nei tas tokie dalykai geroje kompanijoje. O Beikonas, rodos, nė nesupranta, kas čia ne taip, ir tik neužsičiaupdamas ir net pasičepsėdamas lygina tą savo organoną su Aristotelio („maniškis esąs visai naujas – bent jau palyginus su Aristotelio“ ir t. t.) ir giriasi, kaip jis, tuo organonu nudobęs visokius stabus, tapsiantis Mokslinio Metodo tėte.

Gerai dar, kad turėjo, sakykim, kaip ir bendraminčių. Būdavo, susitinka Fransis su Tomu Hobsu tauriųjų gėrimų prieš miegą paskanauti ir unisonu vienas kitam visokias pasakas porina: vienas apie Naująją Atlantidą svajingai prodainiu suokia, kitas, kalaviju mosuodamas, grėsmingu ir galingu tarsi pačios liaudies balsu Leviatano pabaisos šaukiasi. Tada ant galo pagalios, atsikvošėję iš to savo įkarščio, spėkų visai netekę, jie kiek susigėsdavo, akių nepakeldami, padėkodavo vienas kitam už malonų vakarą ir atsisveikindavo iki kito seanso. Gražūs tatai būdavo vakarai.

Mirė Beikonas nuo plaučių uždegimo mėgindamas užšaldyti bekonienos šmotelį. Tai jam, sakykim, kaip ir pavyko…