Cukrus

Vienądien rasiu teisingus žodžius ir jie bus paprasti.
Jack Kerouac

Vakar buvau pas beduinus. Džipas, šimtus kilometrų skriejantis dulkėse, radijas grojo hipnotizuojančią muziką (tiesiog begalinę „la la la la la la“ mantrą), kuri man iki šiol skamba sapnuose, – o aplink dykuma, nužerta juodais akmenimis tartum meteoritais. Tolumoje – kalnų ūkas; jie tartum nupiešti, paslėpti, miražas.

Juos pamačiau vos čia atvykusi. Jie bolavo horizonte toli nuo rėkiančio miesto turizmo ir neoninių vitrinų. Kalnai buvo tobuloji dykuma, nesuteršta padangomis ir stiklu.

Beduinai gyvena būtent šių kalnų slėniuose. Gyvena, gyveno, gyvens. Jų skaičius svyruoja nuo 500 000 iki 2 000 000 – o surašyti juos itin sudėtinga, mat dauguma neturi dokumentų. Paprastai – tik šeichas. Bet apie jį papasakosiu vėliau.

Beduinai priklauso dykumai, o dykuma, manau, neprieštaraudama priklauso jiems. Kai šeimoje gimsta kūdikis, jo placenta užkasama smėlyje. Kai žmogus miršta, jis taip pat ten palaidojamas, o rūbai padedami po nugara; jeigu šaltą naktį keleivis pasiklysta dykumoje, pasirausęs neaukštame kauburėlyje jis ras pagalbos. Ir sušils.

Jie audžia kilimus, renka žoleles, kuria nuostabius žaislinius kupranugarius, padengtus ožkos ir triušio kailiu, jų akys šypsosi (tiek kupranugarių, tiek beduinų). Anksčiau jie, žinoma, gyveno uždarai, bet dabar sunku išgyventi telydint karavanus ir žvejojant. Ištekėjusios moterys nešioja tik juodus drabužius. Jos kepė duoną, senoji rankose laikė visai mažutėlį ožiuką, šiam apšlapinus stalą, iškėlė nykštį viršun; jos akys buvo amžinos, jaunos ir šimtametės, ir tik susitraukusios, visai susiraukšlėjusios rankos rodė nugyventus metus.

Tai buvo vienintelės mano matytos beduinės; jų vyrai – išdidūs, nuostabių akių, pavargę. Jie užkėlė mane ant kupranugario, o kupranugario dantys atrodė kaip žmogaus, seniai besilankiusio pas dantistą, ir aš ant kupranugario, vedamo balta suknia vilkinčio vyro su turbanu, judėjau link kalnų.

Nufotografavau audėją, sėdintį po saviškiais kilimais. Jis grakščiai nuleido ranką ant kelio ir rimtai žiūrėjo į objektyvą. Nežinojau, kuris kurį.

Ir tai buvo nuostabu.

 

-

Artaud Paryžiaus parodoje regi šokėjus iš Balio ir žaviesi jų plastika, visiškai nesuprasdamas judesius supančio konteksto. Kaip patogu yra teregėti judesį, o ne reikšmę. Dar geriau – užsluoksniuoti saviškę.

Trumpa kelionė ant kupranugario nugaros mano įspūdžių ištroškusiam turistiniam kūnui; šimtai metų karavanų, nusidriekusių nuo jūros lig jūros. Artaud įklimpo į Edwardo Saido paneigtą orientalizmo pelkę, o aš, aš kišu pirštą kupranugariui į dantis. Artėja kalnai, ausys pilnos dulkių.

 

-

Kai beduinas, atlikęs privalomąją 3 metų tarnybą kariuomenėje, nutaria, kad metas vesti, jis eina pas šeichą.

Šeichas – išmintingiausias genties vyras. Titulas paveldimas, tačiau jeigu sūnus jaučiasi esąs nepakankamai protingas, jis jo gali atsisakyti. Anksčiau šeichas buvo vienintelis žmogus kaimelyje, žinantis tikslų laiką, todėl būtent jis kviesdavo maldai iš minareto. Dabar viskas paprasčiau.

Taigi, šeichas svarsto, kuri mergina būtų tinkamiausia žmona jo pagalbos prašančiam jaunuoliui. Vėliau kandidates (ir jų kūnus) išnarsto jaunikio motina, ir su patikusiąja rengiamas susitikimas, dalyvaujant abiem šeimoms.

Po susipažinimo mergina eina virti arbatos. Su cukrumi arba be. Jeigu arbata becukrė – moteris atsisako tekėti; jeigu saldi – vestuvės įvyks. Kadangi šią arbatą geria visi susirinkusieji, atsakymas iškart tampa aiškus.

Jaunikis gali atsisakyti gerti šią arbatą.

Paskui moteris apsirengia juodai. Vyras, jeigu nori ir išgali, gali turėti keturias žmonas; pavyzdžiui, jeigu porai niekaip neišeina susilaukti vaikelio, tai yra pakankamas pagrindas vesti darsyk, mat nemanoma, kad vyras gali būti nevaisingas. Tik – moteris.

Bet, žinoma, keturios žmonos – itin didelė prabanga.

 

-

Richardo Brautigano romano „Arbūzų cukruje“ idMYRYJE gyvenimas tęsiasi arbūzų cukruje. Upėje dūli paskutinių tigrų kaulai, o mirusieji, gulėdami permatomuose karstuose, naktį švyti. Visa, kas nereikalinga, – Užmirštuose Reikaluose.

Tik Margareta negali paleisti praeities ir todėl kasdien kuičiasi po nereikalingų daiktų krūvas, o paskui parvelka juos namo.

idMYRIO jausmai – paprastai nuostabaus grožio. Žmonės mylisi, lyjant lietui. Susikalba žvilgsniais viršum bendro pusryčių stalo. Ir meilė bežodė.

Tik Margaretai reikia reikia reikia žodžių, ir todėl ji kasdien užmina ant tilto, vedančio link pasakotojo trobelės, lentos. Tos vienintelės, girgždančios.

Atsimenu, vienąsyk plaukiojau ežere, ir man sakė, kad ant tiltelio yra vienui vienintelė išklibusi lenta, ir būtent ant jos aš užlipau, ir ji vožė man į kaktą, o aš įkritau atgal į vandenį.

O Margareta kabojo ant medžio, augančio prie ežero, ir mojavo man ranka, kviesdama prisidėti.

 

-

Grįžusi iš dykumos septynis vakarus gėriau saldžią saldžią arbatą; mano išblyškęs kūnas įgavo bronzos atspalvį, galva nebesvaigo saulėje, o vėjas vedė iš proto. Herodotas rašė apie visus Egipto vėjus, tokius, kurie sklendžia, it lytų raudonu krauju; „Anglo ligonio“ Almasis apie juos pasakojo Katerinai, jiedviem užstrigus smėlio audroje; ir lengvu judesiu perbraukė jos plaukų sruogą.

Mano kūnas tapo tigrės kūnu, sėlinančiu, ieškančiu, uostančiu; aš šokau, o akys, akys pražydo, rado, kalbėjo. Tapau Neruda. Liesti, uosti, tyrinėti. „Aš medžioju tavo žingsnių vaiskumą.“ Girgždančios tiltų lentos.

Septynis vakarus gėriau saldžią arbatą.

Paskui – nebe.

 

-

Prabudau apie ketvirtą valandą ryto ir išgirdau giesmę; net nesupratau – ilgesio, liūdesio ar meilės. O gal visų trijų.

Gulėjau lovoje, netoliese ošė jūra; kažkur turbūt kilo saulė. Žmonės tuojau kelsis į maldą, darbą, kelionę. Giesmė ištirpo erdvėje.

Galvojau apie cukrų.

Ir tai buvo nuostabu.