Avietė

Žingsniai. Iš kurios pusės? Troškioje tamsoje kiurksau įsispraudęs į kampą. Pečius iššovęs į priekį, nugara alsuodamas į šaltą sienos kampą. Kvėpuoju ritmingai, bet per sekliai. Staiga sukaukši lėti žingsniai. Tamsa palengva išlieja kontūrus – blyškus aukšto žmogaus siluetas. Apmirštu: jeigu jo akys spėjo priprasti prie tamsos, tikrai mane pastebės. Užsidengiu veidą, įsikniaubdamas į sulenktus kelius. Turbūt taip daugiau save raminu, nei maskuojuos. Žingsniai bilda taip arti, kad nebelieka abejonės – esu pastebėtas. Kūnas artėja. Beveik galiu pajusti jo skleidžiamą kaitrą, nemalonią, kaip ką tik perdegusios lemputės. Tik pačią paskutinę akimirką – taip rodosi – jis pasuka į dešinę ir tuo pačiu neskubriu ritmu, lyg daugiau ieškotų, nei tiksliai žinotų kryptį, nukulniuoja toliau. Per tamsą, prie kurios priprasti jo akims pritrūko kelių sekundžių.

Nekrutu. Nors praėjusios grėsmės kartumas ir užplūdęs palengvėjimas norėtų įgauti formą. Bet kokią. Pačią menkiausią: palankstyti sustingusį kaklą, ištiesti ir pramankštinti rankas, sujudinti batų spąstuose sužnybtus kojų pirštus. Bet – mano paties nuostabai – valia dar stipresnė už įkyrias mintis. Jos užtenka prisiminti, kad negaliu, turiu nekrutėti bent gerą pusvalandį, privalau nesuplėšyti apgaubusios plonytės tamsos plėvelės, nes bet koks krustelėjimas, – nors pavargęs ir nutirpęs kūnas su tuo vis įnirtingiau ginčijasi, – įdrėks jautrią tamsos medžiagą, į kurią kantriai įsisiuvau, ir atsivers neatsargūs kaip žaltvykslės plyšiai. Mane išduoti. Pavojams prasiskverbti. Kvėpuoju lėtai. Prakeikimas. Per lėtai. Kraujui, iš retai pulsuojančių plaučių nešančiam pustuščius deguonies indus į širdį. O ji suirzusi, ištroškusi, kurčia pasiteisinimams. Turiu tramdyti šią anatomijos dramą. Nes keisti kvėpavimo ritmo – dar gerą pusvalandį – nevalia. Bandau pramušti mintis už sienos. Kas galėtų būti už sienos? Regis, sustojau ketvirtame aukšte. Pakankamai aukštai, kad pro langą, jeigu čia būtų langas, atsivertų miesto panorama. Variu žibančių stogų čiuožyklos, aprūkusių kaminų obeliskai, užtrauktų stoglangių landos. Nebeprisimenu, kada apie visą aplinką pradėjau galvoti kaip apie slėptuvių topografiją. Ne dabar, ne čia. Tikrai už sienos išvysčiau bent properšas šviesos – iš langų su judriais šešėliais, nervingai trūkčiojančių gatvės žibintų, naktinio paklydėlio prisidegamos cigaretės, riedančio automobilio akių. Kaip keista, kad pasiilgau šviesos, kuri man šią akimirką atneštų mirtį. Taip pat keista, kaip užsimerkus tamsoje išvysti stipriai plieskiančius baltos šviesos prožektorius. Pasinaudoju šia optine apgaule savo fiziniams troškimams numalšinti.

Dalios Juodakytės piešinys

Kiek dabar valandų? Nejaugi buvau užmigęs? Turbūt ne: kūnas – pečiai, rankos, kojų pirštai, galva – toje pačioje pozicijoje. Bet tai jau ne kūnas, o akmuo. Todėl galėjau būti užsnūdęs. Sustingęs ir užsnūdęs. Jei pusvalandis praslinko, – o galėjo praslinkti, nors iš šitos į juodą tašką susitraukusios kertės, iš šitos aklybės nieko negaliu spręsti apie pasikeitusį laiką, apie skriestuvo tikslumu dangų rėžiančią saulę (ar ji jau rausiasi iš nakties juodžemio, ar rausvomis spalvomis aplieja po savęs išverstą kurmiarausį, ar dar aštriais nagais kuičiasi nervingai uosdama angą, pro kurią galėtų ištrūkti į paviršių), – privalau pajudėti. Kai tik galėsiu. Iš tiesų – tiesiog privalau. Prarasti laiko, gamtos ritmo nuojautą yra pernelyg pavojinga. Turiu galvoje – mano aplinkybėmis. Nors užmiršti laiką, prieštaraudamas bet kokiai logikai ir kylant pykčiui prieš save patį, trokštu visa esybe. Ne mažiau nei šviesos, kaip visa tirpdančios ir naikinančios rūgšties. Stingulys visiškai surakino nugarą. Keldamasis jaučiuos kaip vėžlys, pasmerktas išlaikyti pasaulį su nuodėmių vandenynais ir laimės dykumomis.

Įtempiu klausą. Nakties virpesiai, tarpusavyje šnabždantys daiktai ir miego aidas. Žmonių nėra – galiu pajudėti. Išlįsti iš neapdairiai pasirinktos užuobėgos ir susirasti vietą, kur galėčiau ramiai pernakvoti kelias dienas. Ir susirasti maisto. Kaip man užvakar pasisekė sutikti Antaniną, o juk iš kvailumo kirtau kampą skersgatviu, užuot apėjęs iš šiaurinės pusės, kur atsišliejęs į aukštą teatro pastato sieną pasijunti lyg už mūrinės užsklandos – niekas tikrai neužtiktų. Moteris, toji Antanina, taip nustebo arba išsigando, – atrodo, šių dviejų emocijų nebesugebu atskirti, – kad neprašyta nukūrė ir atnešė maisto, man nespėjus net gerai apgalvoti, ar ji tiesiog spruko kuo toliau, ar nulėkė kam nors mane įskųsti, ar nutarė padėti. Stypsojau kaip iš baimės deganti žvakė, įbesta į grindinį. Kas aš jai, tai Antaninai? Pirkdavo iš manęs tik sūrio. Gal du kartus esu atidėjęs skolą, ir tai – ne iš didelio gailestingumo, o tiesiog vildamasis, kad ji pagaliau pamirš kelią pas mano konkurentą. Nors jai pas mane ateiti iš namų tikrai arčiau, kažkodėl užsukdavo tik sūrio. Viso kito įsigyti nepatingėdavo nutursenti beveik per visą kvartalą. Bet užvakar ji grįžo su pilnu glėbiu – atlaužta duona, trimis nugeltusiais obuoliais, aptrupėjusiu balto sūrio kampu (jį pamatęs, ko gero, net šyptelėjau), žemėmis aplipusiais agurkais, dar kažkuo. Paika, – toptelėjo, – kur aš tiek susigrūsiu, apkrautomis rankomis juk nelakstysiu. Tačiau tokiomis aplinkybėmis ne tik miestas atsiveria kaip kempinė, išakėta netikėtų ertmių ir užuoglaudų, bet ir kūnas tarsi įgauna naują pavidalą, lyg padvigubėja ar patrigubėja, tau neprašant prisitaiko prie permainų, prie pakitusio miesto ir tavęs jame, lyg nukristų nuo kūno visos spynos ir tavyje atsidarytų per amžius, dar prieš tau gimstant, užslėptos skrynios ir tuneliai. Kai ką sudorojau iš karto, nė kiek nesivaržydamas Antaninos žvilgsnio, iš kurio nieko įdomaus negalėjau tikėtis – tik smalsumo ir prašymo dingti. Visa kita nesunkiai išskirsčiau po ertmes tarp kūno ir rūbų. Tikrai pasisekė. Dar vakar galėjau apgauti savo organizmą, kad nereikštų per didelių pretenzijų – šveičiau paskutinius likučius. Bet šiandien liko tik pusė nulaužto sūrio kampo. Neištvėriau ilgiau nei iki pietų. Pavakarę jau paseilėtais pirštais makalavau po švarko kišenę, rinkdamas ten susikaupusius trupinius. Baltojo sūrio taip pat pasitaikė. Esu girdėjęs, kad alkis ir skausmas neegzistuoja, egzistuoja tik mūsų mintys apie tai. Dabar atsakyčiau, kad mintys neegzistuoja, tik alkis ir skausmas. Nusileidęs į pirmą aukštą vėl aptinku išsižiojusią arką – anksčiau ją užčiaupdavo laukujės durys, dabar glosto skersvėjai. Įtempęs klausą lėtai iškišu galvą ir nužvelgiu aplinką.

Prisiminiau, ką buvau panoręs pamiršti: miestas šioje vietoje trumpam nutrūksta, jį perkerpa gamtos žirklės – visą rytinę ir dalį pietrytinės teritorijos apnuogina laukymė. Bet kito pasirinkimo neturiu – mano kryptis gali būti tik į šią pusę. Įsižiūriu. Negaliu kartoti vakarykštės klaidos. Per daug pasitikėjau intuicija, todėl susimoviau ir norėdamas išvengti pavojaus turėjau ropoti į šito apleisto pastato ketvirtą aukštą ir prieš valandą (ar dvi? ar tris?) klausytis per tamsą kulniuojančių žingsnių. Antrą kartą man gali ir nepasisekti. Atrodo, tuoj pradės aušti. (Vadinasi, užsnūdęs buvau.) Šviesos nematyti, bet akys pagauna kontrastus, išryškėjančius tik šiuo paros metu, prieš aušrą. Taip, tikrai – tuoj auš: toje vietoje, kurią dar vakar dieną buvau nužvelgęs bent keturis kartus labai atidžiai, staiga žvilgsnis užkliūna už akmenų kauburio. Jis švytėjo kaip rodyklė į tarpinę stotelę, kurioje galėčiau atsipūsti prieš didesnę distanciją. Regis, tas apsamanojęs kauburys ten stūkso taip seniai, kad net matančiajam jį pirmą kartą atrodo kaip natūrali peizažo detalė, kaip visur esantis dangus ar vėsiais rudens rytais susigarankščiuojantis skystas rūkas. Bet šis slėpynėms, netgi gamtos slėpynėms, pats pavojingiausias metas jį staiga išspjovė iš jo natūralios aplinkos ir prikišo prie mano akių. Taigi ta akmenų sangrūda, keistomis aplinkybėmis susimūrijusi į netaisyklingą, išklypusią sieną, primenančią pusiau perpjautą ovalą – ar tai žmogaus sunešta? – žadėjo man pagalbą, sėlinant per laukymę miesto viduryje. Užsimerkęs įkvėpiau. Atsimerkiau. Dar kartą apsidairiau, išsitiesiau ir apgaulingai lėtu žingsniu pasukau kauburio link.

Pirmieji aštrūs saulės spinduliai. Jie nuslysta apleista laukyme ir budinamai erdvei akimirksniu suteikia visai kitą perspektyvą, nugaląsdami kontrastus iki mirtinos apgaulės. Prakeikimas! To negali būti! Mano nusižiūrėta akmenų sangrūda, turėjusi būti tarpine stotele, tarsi pajudėjo iš savo vietos ir veidmainiškai nutolo nuo manęs. Kylanti saulė kaip magnetas ją prisitraukė prie savęs ir mano akyse ji atsidūrė kone dvigubai toliau, nei atrodė anksčiau! Nustebau. Išsigandau. Apėmė panika. Tokio atstumo aš neįveiksiu nepastebėtas! Staiga turėjau mestis į šoną ir dingti už bet kokios priebėgos, jei tik norėjau ištrūkti iš šitos laukymės. Išdavystei atviros erdvės. Aušros žaidimų perspektyvomis. Nors dėjau į kojas ir visu kūnu pasisukau taip staigiai, kad turėjau kaire ranka atsiremti į grindinį, kažkodėl mano atminty liko užsifiksavęs (o gal vėliau ten įsismelkė, kai be galo be krašto keikiau sumautą akmenų sieną ir tas plūdimo objektas turėjo įgauti aiškesnį pavidalą, atitinkantį neapykantos dozę, kurią jam skyriau) neatpažįstamai pasikeitęs akmensienės paviršius. Jau ne apsamanojęs, bet sveikos pilkos atspalvio. Lyg akmenys ką tik savo noru būtų susimetę į vieną krūvą. Per tokią trumpą akimirką negalėjau iš tiesų pastebėti tokio pokyčio. Tokio pokyčio negalėjo ir būti. Bet galėjau prisiekti, kad būtent taip ją pavyko užfiksuoti pačią grėsmingiausią akimirką. Jei tik galėtume išryškinti atminties negatyvą – patys įsitikintumėte vaizdo tikrumu.

Nėra abejonės – esu pastebėtas. Jei nebūčiau praradęs savitvardos ir bent ramiai grįžęs atgal, turbūt galėčiau iš naujo pasirinkti saugią kryptį. Bet dabar – per vėlu. Nesuvokdamas kodėl, puoliau bėgti neplanuota kryptimi. Bėgu, kol išsekęs kūnas sutinka atiduoti paskutines jėgas. O jeigu tai tikrai paskutinės jėgos – kas paskui? Paskui gali nebebūti nieko. Turiu sprukti iki artimiausios užuobėgos, bet ko – sumestų šakų, plytgalių ar šiukšlių krūvos, aplamdytos tvoros, siauro skersgatvio, neužrakintų durų, naktį saugančios kertės. Iki bet kokios sumautos skylės, kur galėčiau įsmukti ir bent dešimčiai minučių atgauti kvapą. Bet išgąstis stumia bėgti. Jei ir pasitaikė tinkama vieta, ją tikrai pražiopsojau. Negalėjau nepražiopsoti, nes tik bėgu, bėgu patikėjęs, kad tai vienintelė išeitis. Bėgti, kol turiu jėgų. Arba bėgti, kad netekčiau jėgų, ir tada, ir pagaliau – nieko. Bėgti iki palaimingo nieko. Kristi patikėjus, kad toliau bėgti tiesiog nebegaliu. Bėgdamas matau tik plyną lauką, aštrėjančią šviesą, svaiginančią erdvę, skaidrėjantį dangų, kuo tikriausią plyną lauką.

Kai prieš mane atsivėrė praraja, nebegalėjau sustoti. Nebegalėjau sustabdyti savo kūno. Nebegalėjau sustabdyti ir minčių – bėgti, bėgti, bėgti. Nežinau, kaip sugebėjau atsispirti nuo žemės, pakelti kūną į orą, sukaupti jėgas ir peršokti per įpjautą žemę, storų peilio ašmenų paliktą įpjovą, atskirtas dvi žemės kepalo dalis. Akimirką tiesiog sklendžiu, palikęs kūną ir mintis už nugaros. Aš nesu kūnas ir nesu mintys, aš pakibęs virš prarajos. Esu be kūno, todėl negaliu nukristi, esu be minčių, todėl negaliu išsigąsti. Ir tada žnekteliu ant minkšto, slidaus, bet grublėto lapo paviršiaus. Krūtine jaučiu cirkuliuojančią gyvybę, lyg po žaliu emaliu ant nestiprios ugnies virtų vanduo. Pakeliu galvą ir prieš save, lapo pakraštyje, išvystu storą, rausvą, lyg apibrozdintą šaką.

Nesikeldamas nuslystu iki jos ir apsikabinu. Keldamas rankas į viršų atsistoju ir apsižergiu šaką visu kūnu. Už nugaros girdžiu šnaresį. Greičiausiai mane atsekė. Mane tikrai pastebėjo. Laukti nėra ko. Turiu pasislėpti. Išsilenkusios šakos antgalyje kūpso sodri prisirpusi avietė. Negrabiais judesiais prisitraukiu iki jos ir pro pasitaikiusį platesnį plyšį šmurkšteliu vidun. Įslystu tarp sulčių prisisunkusios ruplėtos išorinės sienelės ir šerpetotos šerdies. Tuojau suprantu, kad judėti toliau nėra kur. Net pakeisti kūno poziciją, pakelti rankas ar pakrutinti kojas pasirodo sudėtinga. Tačiau pasirinkimo neturiu, šnaresys nenuslopo, priešingai – galiu prisiekti, kad jis stiprėja. Kažkas artėja prie avietės.

Pro šviečiantį plyšį mane gali pastebėti, todėl jį užstumiu. Tai nėra geras sprendimas – oras viduje ima retėti. Bet tai buvo mažesnė blogybė iš dviejų. Jeigu mane aptiks, oro man nebeprireiks. Išoriniai garsai taip pat prislopo, bet kas dabar pasakys – juos nutildė užstumta properša ar nutolę svetimi žingsniai? Valandą, dvi galiu išbūti ir taip, iš vienos pusės spaudžiamas sunokusios uogos sulčių, iš kitos – jas išlaikančios šerdies. Bet kas, jei turėsiu pasilikti ilgiau? Jei bus duota komanda išnaršyti visą krūmą? Priglaudžiu ausį prie tyliai gurguliuojančios sienelės: tas pats šnaresys. Bent kol kas – tikrai ne prie mano avietės. Judinu tik galvą. Dabar svarbiausia negalvoti, apmirti. Norėčiau netekti sąmonės, bet ji gyva kaip niekad, atrodo, kad jaučiu ją fiziškai – bilda po smegenų rieveles, tarsi kas lakstytų po laiptinę. Kai kūnas nekruta, kai visos kitos organizmo funkcijos persijungė į miego režimą, sąmonė pasiunta. Galvoje stumdosi šimtai klausimų: kiek galėsiu taip išbūti? kiek užteks retėjančio oro? ar tikrai pasislėpiau nepastebėtas? o gal mane pastebėjo lendantį į avietę ir dabar telaukia, kada pats išsikrapštysiu arba uždusiu viduje? ar išgirsiu, jei kas artės prie manęs? kiek dabar valandų? Sąmonė turi talkininką – laiką. O gal tai tas pats. Gali nežinoti, kiek valandų, kuris paros metas, kuri diena, mėnuo, metai, bet laiką vis tiek jauti. Sakoma, kad tokiomis aplinkybėmis laikas sulėtėja ar sustoja. Laikas nesulėtėjo ir nesustojo. Laikas pavirto į liguistai smulkmenišką chirurgą, kuris aštriais instrumentais knebinėja kiekvieną kūno dalį, kiekvieną ląstelę, todėl jaučiu po kūną vaikščiojantį skausmą – nuo pirštų galų iki pakaušio. Laikas mane operuoja, knaisiojasi po mano kūną, kaip svetimkūnius ištraukdamas skaičiuojamas minutes, paskui visus prisiminimus ir galiausiai – kaip žarnose susirangiusį kaspinuotį – ištrauks iš manęs amžinybę. Atsigauti nespėjusio ir vėl stingstančio kūno skausmas.

Tamsiai raudona avietės erdvė ima šviesėti. Spalva intensyvėja, sienelės skaidrėja – į avietę atsigręžė saulė. Nesigaudau, kur kokia pasaulio šalis, bet greičiausiai artėja pietų metas – šiam metų laikui avietė atrodo labai prisirpusi, ją greičiausiai maitina vidurdienio spinduliai. Užplūdusi maloni šiluma neužtrunka. Ją pradeda keisti kaitra, kaitra, kuri visai nereikalinga ankštoje avietėje be oro. Pro sieneles persišviečianti saulė pagaliau leidžia grąžinti bevardį laiką į valandas, kintančiais atspalviais išmatuoju paros metą, tačiau už tai turiu susimokėti sunkėjančiu karščiu. Kiek dar reikės taip išbūti? Valandą, dvi, taip, taip, galiu išbūti! Bet praėjo mažiausiai šešios ar septynios, o aš vis dar čia ir nežinau, kiek dar reikės tūnoti! Ir tada, kai kaitra atrodė pasiekusi dienos piką, kai nuo prakaito pats pavirtau pernokusia, sultimis varvančia aviete, išgirstu ne miglotą šnaresį, o labai aiškų, užtikrintą šlepsėjimą. Kažkas vaikščioja prie avietės.

Jei saulės spinduliai iš tikrųjų krenta tiesiai į avietę, ji tapo kone permatoma ir tamsulį jos viduje nesunkiai įžiūrėsi. Kodėl tik dabar tai supratau? Man galas! Šlepsėjimas sustiprėja ir nuslopsta, bet nedingsta. Šlepsėjimas pasigirdo ne iš vienos, o iš dviejų, gal net trijų skirtingų vietų. Man tikrai galas. Visas slapstymasis staiga neteko prasmės. Tai buvo įnoringa kvailystė. Gyvenimo troškimas buvo tik įnoringa kvailystė, ir aš jai pasidaviau. Be abejo, kaip tik šią akimirką turiu mirtinai sustingti, net liautis kvėpavęs, bet apėmė tokia neviltis, kad pradedu nevalingai – kokios dar valios galėjau tikėtis? – virpėti. Amžinybę trunkantis slapstymasis, alkis, skausmas, karštis, nuolatinis pažeminimo ir savęs žeminimo jausmas, negrįžtamai prarasta kasdienybė, užmirštas žmogaus artumas, sugyvulėjęs kūnas, baime užnuodytos sąmonės siautulys – viskas galinga jėga kaip elektros iškrova perėjo per mane ir atėmė paskutines jėgas. O jeigu tai tikrai paskutinės jėgos – kas paskui? Paskui imu nebyliai žiaukčioti, lyg norėdamas kažką išstumti iš savo kūno, kažką, kas stipriai prilipęs prie mano skrandžio ar plaučių dugno, burna perdžiūvo, širdis isteriškai daužosi, ir nors reikia žūtbūt išsaugoti paskutines skysčių sankaupas, bet kokio skysčio likučius, iš akių pradeda trykšti ašaros, o užslinkusi silpnybė ropoja po visą kūną, kaip skorpionas, geluonimi leisdamas nuodus po permirkusiais nuo prakaito drabužiais, ir tam lėtam manęs žudymui aš taip beviltiškai negaliu pasipriešinti, kad neišlaikau ir apsidirbu. Apsidirbu ir apalpstu.

Pabundu nuo smarvės. Savo išmatų smarvės. Dvokas nevimdo, priešingai – jis tapo vieninteliu mano sąjungininku. Jis veikia kaip amoniakas – padeda atgauti sąmonę ir stimuliuoja jei ne mąstymą, tai bent pastangas tikėti savo instinktais. Kad jie visada kovoja už gyvybę, o ne prašosi mirties. Išmatos ir instinktai – viskas, kas man likę. Dar tyla. Iš tikrųjų – tyla. Sutemų tyla. Nebėra kaitros ir nebėra šlepsėjimo. O aš vis dar avietėje. Tai gali reikšti, kad man vėl pasisekė, tik negalima prarasti budrumo. Gerą valandą kantriai klausausi, kaip tyliai be pertrūkių avietės pagalvėlėse čiurlena sultys, siūruoja lapai, nieko daugiau. Pagaliau saugu atstumti plyšį ir išsiropšti iš uogos. Iškrentu pro angą ir šlepteliu ant gretimo lapo kaip rąstas. Minutę guliu nugeibęs. Rizikinga, bet neišvengiama. Nuo sunkiai gaudomo oro svaigsta galva. Peršti prie kūno nuo sudžiūvusio prakaito prikepę rūbai. Kelnėse nemaloniai žliugsi dvoki tyrė. Vakaras nebuvo vėlyvas – tinkamiausias metas ieškoti slaptavietės: kai tamsa ištirpina tave tarp kitų, bet dar nepaverčia įtartina naktibalda. Atsistojęs iškeliu rankas ir įtempiu visą kūną. Iš kelnių pamėginu iškratyti nevilties likučius. Tada vėl atsisėdu ir bilsnodamas lapo ranteliais nučiuožiu ant žemės.

Už kelių šimtų metrų matau miestą. Reikia sugalvoti geriausią būdą, kaip jį pasiekti. Laukas driekiasi tuščias. Jei eisiu iš lėto, jei vėl pasirinksiu apsimestinai nerūpestingą ėjimą, greičiausiai įkliūsiu. Turiu mokytis iš klaidų. Geriau nusižiūrėti taikinį ir šauti, kiek kojos neša. Matau susigrūdusių penkių namų eilę ir joje alsuojančias tarpuvartes, jiems po kaire toldama sukasi gatvė. Kitapus jos spaudžiasi skurdus parkelis, o už jo – vėl namų grandinė, jau aukštesnių, smailiais, į dangų įsmeigtais kaminais. Ten didesnė tikimybė sutikti žmonių, bet ir didesnė tikimybė aptikti užleistą kampą. Stypsodamas čia ilgiems svarstymams laiko neturiu, visas atsargas išeikvojau gaudydamas orą, išsiridenęs iš avietės. Turėjau nedelsdamas apsispręsti, įveikti užkeiktą plynę miesto vidury ir bėgti. Bėgti, bet kur?