Apie didelės musės ir mažo dramblio draugystę
Viso pasaulio akys šiandien nukreiptos į Ukrainą, o labiausiai – Lietuvos. Šalyje tebeūžia Ukrainos palaikymo akcijų ir koncertų maratonas, o visas feisbukas puošiasi šūkiu „Slava Ukraini! Herojam slava!“ (Beje, prieš tapdamas Maidano šūkiu, jis buvo vartojamas kaip slaptažodis, norint patekti į vieną tokį restoraną Lvove, taip pat į barus Kijeve.) Krizei iš sostinės keliantis į rytus, situacija išlieka įtempta kaip niekad. Kita vertus, negali neigti lietuviškame ore tvyrančios kažin kokios pakilios nuotaikos: mosuodamas Ukrainos ir / ar Lietuvos vėliavomis prie Seimo nejučiomis pats pasijunti kažkokių didelių ir svarbių istorinių įvykių dalimi.
Seimo opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius, sausio mėnesį lankydamasis Kijeve, lygino Maidaną ir Sausio 13-ąją. Jį suskubo pataisyti politologas Kęstutis Girnius: juk tąsyk Lietuva kovojo prieš okupantus ir laikėsi įstatymų, o ukrainiečiai šiaip jau sukilo prieš teisėtai, demokratiniu būdu išrinktą valdžią ir dar įstatymus pažeidinėjo, verždamiesi į strateginius pastatus. Nepaisant nieko, Lietuva nuoširdžiai palaiko Ukrainą (net tradiciniai Sausio 13-osios laužai prie Seimo buvo deginami vienos palaikymo akcijos metu). Ukrainos žemės kadaise įėjo į Abiejų Tautų Respublikos sudėtį, abi šalys kartu buvo ir Rusijos imperijos bei Sovietų Sąjungos dalimi. Nepriklausomybės metais Lietuva ir Ukraina pasirašė nemažai susitarimų, daugiausia – kultūros ir švietimo srityse, vėliau pagreitį įgavo ir Rytų partnerystės politika, kurią Lietuva visuomet aktyviai palaikė.
Lietuva, prisidėdama prie Rytų part-nerystės, paiso pirmojo su tarptautiniais santykiais susijusio patarimo mažai šaliai. Jis skamba taip: maža šalis turi tapti patikima tarpininke ir derybininke. Tai geriausias būdas, kuriuo maža valstybė gali laviruoti tarptautinėje arenoje. Pastaruoju metu aplinkybės būti matomai pasaulyje Lietuvai išties buvo palankios. Pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, krizė Ukrainoje ir – Lietuvos prezidentė netruko garsiai paskelbti, kad Moldova ir Baltijos šalys – kitas Rusijos taikinys.
Nesupraskite klaidingai, yra labai realu manyti, kad Rusija savo stalčiuose slepia ir kokį nors Lietuvos okupavimo planą (ir galbūt daugelio kitų šalių) – Kryme susitvarkyta pernelyg greitai ir švariai, kad tikėtum, jog tai nebuvo numatyta iš anksto. Klausimas, kurį norėčiau iškelti: ar viešas raginimas ginkluotis dar labiau neeskaluoja ir taip įtempto konflikto? Ar mažai Rytų Europos šaliai, kuriai nėra palanki ir geografinė padėtis, taip elgtis nėra mažų mažiausiai beatodairiška? Komentatoriai jau sveikina prezidentę tokiu ryžtingu užsienio politikos žingsniu praplėtus savo elektoratą. Sakyčiau, tas elektoratas ne tiek išsiplėtė, kiek persiskirstė: tikrai yra nemažai piliečių, nusivylusių šiuo žingsniu, ir jie nebūtinai yra Rusijos šnipai, kaip mėgstama aiškinti.
Kremliaus ideologas Aleksandras Duginas, kartais pavadinamas Putino smegenimis, primena, kad egzistuoja ne vienos Ukrainos krizė, o santykiai trikampyje Rusija–Ukraina–Europa. Šių santykių kontekste prisiminkime du pagrindinius požiūrius į Europos ateitį: eurokontinentalizmą ir euroatlantizmą. Anot apžvalgininko Valentino Beržiūno, eurokontinentalistai tiki, kad geri diplomatiniai santykiai su Rusija, kurios energetiniai ištekliai Europai kol kas yra būtini, ateityje duos naudos, pavyzdžiui, stabilumą Rytuose, galbūt netgi ir europietiškų vertybių sklaidą Rusijos link. Euroatlantistai, susikoncentravę į santykių su JAV stiprinimą, teigia, kad geri santykiai su Rusija paverstų Rytų Europą Rusijos įtakos sfera.
Priešas ir draugas viename? Vokiečių filosofas Carlas Schmittas savo politinę filosofiją grindė įsitikinimu, kad pamatinis valstybės kaip politinės bendrijos egzistencijos aspektas yra draugo ir priešo perskyra. Iš čia išplaukia antrasis patarimas mažai šaliai – nacionalinio identiteto puoselėjimas ir apsauga yra būtini, kad nepranyktum milžinų jūroje. Draugo ir priešo perskyra yra labai svarbi Lietuvai: didžiojo geopolitinio priešo iš Rytų padaryta žala yra esminis savęs identifikavimo elementas ne tik politiniu, bet ir kultūriniu aspektu. Maidano įvykiai ne tik sukrėtė, bet ir privertė Lietuvą šiandien išgyventi tam tikrą solidarumo ir suartėjimo su Ukraina euforiją, kuriai palankios Kijeve tvyrojusios nuotaikos.
Visi supranta, kad Kijevas – tai ne Ukraina, bet šis faktas tapo nebe toks reikšmingas Rusijai pradėjus agresyvius veiksmus ir pažeidus Ukrainos teritorinį vientisumą. Tačiau net jeigu Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos balsavo 123 proc. gyventojų, tikrai negalime būti įsitikinę, ar ir sąžiningo referendumo atveju Krymas būtų balsavęs už pasilikimą Ukrainos sudėtyje. Tai ir yra pagrindinis Ukrainos ir Lietuvos skirtumas: Lietuva yra visa galva pasinėrusi į Rusijos kaip geopolitinio priešo idėją ir pastarųjų įvykių kontekste to paties tikisi iš Ukrainos.
O Ukraina yra susiskaldžiusi. Vienoje pusėje – valstybės savarankiškumas, galimybė pačiai spręsti savo ateitį ir proeuropietiškos jėgos, kitoje – rytiniai šalies regionai ir prorusiški miestai, ekonominė, energetinė priklausomybė ir stambusis verslas, kuriam geri santykiai su Rusija yra aukščiau už viską. Vieni vaizdo įrašuose iš Donecko srities mato rusų ginklus, kiti – kaip tais ginklais yra nevykusiai mosuojama: separatistai tikrai nėra vien tik rusų siųsti kariai.
Per krizę Ukrainoje žuvo daugiau kaip šimtas žmonių. Tik ar to niekaip nebuvo galima išvengti? Trečiasis patarimas mažai šaliai skambėtų taip: kai tik įmanoma, stenkis likti taikdarė. Skatinti konfliktą šiuo atveju tiesiog pernelyg pavojinga.
