Albert Camus: laimės tragedija
1999 metų penkiasdešimt penkių minučių filmas, sukurtas Jeano Danielio ir Joëlio Calmetteso. Filmas, paprastai rodomas Prancūzų instituto Lietuvoje dėka. Pirmą kartą apie jį išgirdau šį rudenį – Lietuvos edukologijos universiteto fojė, kur vyko literatūriniai Camus skaitymai, skirti rašytojo 100-osioms gimimo metinėms. Tąkart, deja, teko atsisakyti filmo peržiūros – per ilgai pertraukos metu kramsnojom sausainius ir gėrėm vyną. Matyt, dėl tos priežasties renginys truko ilgiau, nei tikėjausi. Pabėgau. Visgi nesigailiu nė vieno sausainio ir nė vienos taurės vyno. Juolab kad knygų mugės metu man teko antras šansas – šįkart turėjau ir galimybių, ir laiko filmą išvysti. Iš esmės tai įprasta biografinė dokumentika. Pirmuosius kadrus lydi įtampą kuriantis garso takelis, senų vaizdo įrašų intarpai, kuriuose Camus šmėžuoja ir šokčioja kaip matadoras su audeklo skiaute – visas apgaulingai laimingas. Toliau eina egzotiški ir saulėti Alžyro vaizdai, kurie atsiveria leidžiantis nuo viršukalnių link miesto. Galbūt filmas savo raiška manęs nesužavėjo, tačiau sukaupti ir per 55 minutes pateikti informacijos klodai įspūdį paliko.
A. Camus „Svetimo“ iliustracija. 2011
Albert’as Camus gimė 1913-aisiais Alžyre. Tėvas žuvo mūšyje Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, o motina buvo pusiau kurčia, dirbo skalbykloje, todėl vaikystę rašytojui teko praleisti gyvenant nepasiturinčiai. Galima manyti, kad skurdas tam tikrais atvejais žmogų išgrynina, nes kapanojantis jame manieringumas, abstraktūs svaičiojimai apie vieną ar kitą nereikšmingą, gal net susikurtą problemą išnyksta. Esi priverstas murkdytis liūdnoje tikrovėje, kuri verčia oficialiąsias vertybes neigti ir priešinti nenatūraliai visuomenei. Egzistuodamas ir kurdamas gyvenimą krašte, kuriame badaujama, kuris stengiasi išsivaduoti iš kolonizacijos ir dėl to patiria rimtų problemų, asmuo tiek fiziškai, tiek moraliai negali nusigręžti nuo visuomenės. Sterili aplinka visiškai neimponuoja, todėl, atsižvelgdamas į esamą tikrovę ir amžininkus, kūrėjas tampa įgalus kurti tai, kas žmones telks, jaudins ir bus aktualu. Gal dėl tos priežasties rašytojas yra sakęs, kad „turtingai gyventi yra pavojinga“.
Septyniolikos metų Camus teko laimė susirgti tuberkulioze, todėl privalėjo išeiti iš futbolo komandos, kurioje žaidė vartininko pozicijoje. Jam taip pat buvo uždrausta dažnai rodytis saulėje, kas, savaime suprantama, nėra keblu, kai gyveni Alžyre. Apie ligą jis yra sakęs: „Jaunystė nuo manęs pabėgo, štai kas yra liga.“ Nepaisant to, Camus baigė filosofijos studijas ir apsigynė magistro darbą „Krikščioniškoji metafizika ir neoplatonizmas“. Šio darbo idėjas vėliau panaudojo filosofiniame veikale „Maištaujantis žmogus“.
Kurį laiką Camus laikėsi komunistinių pažiūrų, buvo Prancūzijos komunistų partijos narys. Tiesa, nesigilino į marksizmo idėjas, pagrindinis jį traukęs elementas – kova ir skatinimas ginti „nuskriaustuosius“. Jį būtų galima apibūdinti daugiau kaip individualistą humanistą nei kraštutinių pažiūrų maištaujantį revoliucionierių. Camus apie komunizmą yra rašęs: „Mes galime matyti komunizmą kaip pradžios tašką ir asketizmą, kuris paruošia dirvą dvasinei veiklai.“ Taip buvo iš pradžių. Vėliau, po Antrojo pasaulinio, įsibėgėjus Šaltajam karui, Camus kardinaliai pakeitė nuomonę ir tuo užsitraukė kitų nepalankumą.
1943-iaisiais rašytojas susibičiuliavo su filosofu ir rašytoju Jeanu-Pauliu Sartre’u. Abu turėjo daug bendro: buvo eseistai, literatūros ir teatro kritikai, filosofai, redaktoriai. Taip pat Camus ir Sartre’as buvo apdovanoti Nobelio premija. Įdomi detalė – Sartre’as premijos atsisakė.
Draugus dažnai buvo galima pamatyti romantiškai tūnančius baruose apie trečią ar ketvirtą valandą ryto. Tie barai, kaip ir visos žymių asmenybių nutupėtos vietos, vėliau tapo populiarūs. Sartre’as ir Camus to meto visuomenėje žibėjo.
Šeštajame dešimtmetyje polemiką sukėlusioje knygoje „Maištaujantis žmogus“ Camus rodo priešiškumą bet kokiai proletariato diktatūrinei valdžiai, agresijai, prievartai, terorui. Kūrinys skirtas paneigti visai prieš tai skleistai ideologijai, jame pateikiamas visiškai naujas požiūris į maištą. Tai metafizinis ir politinis maištas prieš neteisybę, su kuria susiduria žmogus. Iš pagrindų kritikuojama komunistinė santvarka, nors pats rašytojas neneigė esantis socialistinių pažiūrų – profsąjungos, judėjimai dėl žmogaus gerovės ir „libertarinis socializmas“ buvo priimtini. Žinant, kad jis priklausė komunistų partijai, tampa akivaizdu, kad po šio kūrinio galybė jo kolegų ir sekėjų nusigręžė. Jie sakė, kad tai pernelyg idealistiškas, netinkamas, tikrovės neatitinkantis kūrinys. Galbūt šio kūrinio parašymo motyvu galėjo būti sovietų įtaka pasauliui. Sovietų Sąjunga tuo metu tapo antra didžiausia pramonine valstybe Žemėje, jos militarizavimas ir akiplėšiškas kitų šalių okupavimas bei noras komunizmu apteršti pasaulį nuskurdino ir ją pačią. Sovietų Sąjungos pragyvenimo lygis buvo žemiausias pasaulyje. Draugas Stalinas visur matė šmeižtą, sąmokslininkus ir šnipus, todėl valstybės valdymas tapo dar nuožmesnis. Sustiprėjo antisemitizmas. Buvo vykdomi teroro išpuoliai, dar labiau išpūstas vado kultas, nesiskaitoma su žmonėmis kaip su individais, turinčiais savų lūkesčių, psichologinių ar kultūrinių poreikių. Steigti gulagai. Apskritai XX amžiaus žmogus pateko į gyvenimo mėsmalę – atsiradusios radikalios totalitarizmo srovės pasiglemžė milijonus gyvybių ir ardė bet kokį tikėjimą humanizmu, varžančios klasinės pozicijos kėlė įtampą. Naciai visus varė į koncentracijos „vasarvietes“ ir „poilsiavietes“, lygiai tą patį darė sovietai – šiek tiek šiauriau, bet vadovavosi veik tuo pačiu principu. To meto pasaulio sankloda buvo pasikeitusi, kybojo gelžbetonio plokštė, gal net ta pati, kurią vėliau įmūrijo Berlynan, buvo skatinama žudyti kitataučius, kitaminčius, visus marginalus, šalinti aprūdijusią tautų istoriją ir identitetą, rauti iš pagrindų bet kokį žmoniškumą ir sukurti „rojų žemėje“. Joje būtų viešpatavusi gauja Ūsuotų ir Kostiumuotų, žinoma, jie būtų gyvenimo „guru“, o visi likusieji, kurie gauna uostyti tik cenzūruotą spaudą su kartoku propagandos prieskoniu, būtų vienas už kitą lygesni. Nacionalizuotai ir kraujuojančiai pasaulio visuomenei buvo deklaruojama jos laisvė ir teisė į laisvę bei gerovę. Tačiau visa tai iš tiesų buvo ne teisė, o primesta pareiga tikėti ta fiktyvia laisve. Teorinė laisvė iš tiesų buvo „faktinė priespauda“. Galbūt tai ir atvėrė akis Camus, tačiau atsivėrus akims baigėsi jo ir Sartre’o draugystė. „Les Temps Modernes“ redakcijoje pradėta diskutuoti, kaip reikėtų reaguoti į Camus veikalą „Maištaujantis žmogus“. Šešias savaites niekas nesugebėjo rasti atsakymo ir parašyti kūrinio apžvalgos. Tuomet ten dirbęs Sartre’as šią užduotį paskyrė kolegai Franciui Jeansonui, kuriam pasakė, kad jis „bent jau aprašys tai korektiškai“. Jis ir aprašė „politiškai korektiškai, tačiau ryžtingai“.
Camus, sulaukęs atsako, nusivylė, manė, kad sumokėjo per didelę kainą už savo mintis. Jis negalėjo suprasti ir pateisinti draugų, kurie jo nepalaikė. Kūrėjas tikėjo absoliučios brolybės idėja. Galbūt todėl jis taip mėgo futbolą, kuriame be komandinės dvasios pergalė tėra utopiška svajonė, ir teatrą, kuriame aktoriai, ilgai gyvendami vienas su kitu ir rodydami įvairiausias savo puses bei emocijas, tampa šeima. Jis tikėjo, kad draugai turi palaikyti besąlygiškai. Tačiau Sartre’as gebėjo atskirti draugystę nuo kritikos. Pastarosios nelaikė destrukcijos elementu. Camus atrodė kitaip. Draugystė buvo tarsi substancija, padėjusi ištverti gyvenimo absurdą.
Sartre’as susirašinėjo su savo draugu ir didaktiškai dėstė, kad savo raštais Camus atimąs iš žmonių viltį. Pastarasis bandė jam paaiškinti, kad nacionalsocialistų dogmos ir savos nacijos gryninimas ir komunistinės maksimos ir šios ideologijos šalininkų darbai mažai tesiskiria vieni nuo kitų. Sartre’as su tuo nesutiko. Sulaukęs didelio nepasitenkinimo savo kūryba, nusivylęs Camus drėbė riebų laišką apie kritikus. Sakė, kad vienintelė kryptis, kuria kritikai yra pajudėję – tai istorija. Jis jautėsi kaltas intelektualų pasaulyje, nuolat pažeidinėjantis kažkokias taisykles, dogmas, nusistovėjusias normas. Camus amžininkė yra minėjusi, kad rašytojas itin jautriai priimdavo kritiką. Nieko keista – jo šeiminis gyvenimas nesusiklostė: pirmą kartą vedė Simone Hie, kuri buvo priklausoma nuo heroino. Nė vienas iš jų nebuvo ištikimas, todėl santuoka greitai žlugo. Vėliau vedė, mano vulgariu ir subjektyviu supratimu, įstabaus grožio moterį – matematikę ir pianistę Francine Faure. Nors Camus, kaip yra sakęs Einsteinas, „mėgo barkštelėti kiaušiniais kairėn“, Francine vyro dėl „barkštelėjimų“ nepaliko. Ilgainiui ji tapo ligota ir nelaiminga moterimi. Mėgino nusižudyti, tačiau nesėkmingai. Prie šeiminės darnos ir Camus stabilios psichologinės būklės prisidėjo ir tai, kad buvo nuolat puolamas kitų intelektualų, turėjo nestabilios psichikos žmoną ir pats pradėjo svarstyti apie galimybę nusižudyti. Tačiau autoriaus kurta filosofija rėmėsi absurdo suvokimu ir pilnutiniu jo išgyvenimu. Jis neigė savižudybę, nes ji tėra akivaizdus paklusimas absurdui. Fizinė mirtis nėra pabėgimas ar pergalė. Absurdą reikia maksimaliai pajausti. Patirti pačius tikriausius išgyvenimus, išlikti skvarbaus, šviesaus proto ir kritinio mąstymo. Maištas – štai vienas iš vertę gyvenimui suteikiančių elementų. Padedantis išlikti žmogumi. Suvokdamas absurdą žmogus maištauja, aklai nepaklūsta primetamai santvarkai. O maištaudamas – tampa laisvas.
Camus 1957 metų gruodžio 14 dieną paskaitoje „Menininkas ir jo laikotarpis“ kalbėjo, kad menas nėra atsiskyrėlio pramoga, svarbu kreiptis į amžininkus. Ir apskritai menas pats savaime nėra vertingas. Svarbu vesti dialogą.
Atrodo, kad Camus gynė mintį, jog gera literatūra turi atlikti visuomeninę funkciją ir turėti meninės bei idėjinės svarbos.
„Krytis“, išleistas 1956-aisiais, – paskutinis Camus romanas. Jame nagrinėjamas žmogaus dvilypumas, visuomenės primestos normos, nekaltumas ir tiesos siekis. Camus iškelia mintį, kad visuomenės normų įkūnytojai, teisingieji valstybės tarnautojai, besąlygiškai priimantys taisykles ir nuostatas, ir yra ta baisioji substancija, neleidžianti reikštis tiesai, egzistuoti pasirinkimo laisvei. Visos priimtos tiesos yra patogios komfortiškai vegetacijai ir galingiesiems, tačiau tai žmogų įkalina vergystėje. Žmoniją žudo jos pačios sukurta sistema, o nenoras gyventi pagal taisykles, užgimęs troškimas maištauti ir atsiskirti nuo absurdo persmelktos kasdienybės, gyventi būnant visokeriopai sąžiningam yra iš karto visuomenės pasmerkiami. Asmuo dėl esamo komforto parduoda save, savo prigimtinį norą elgtis vadovaujantis tiesa. O ar ne tokia istorinė 4–6 dešimtmečių tikrovė? Atiduodamas kitą į enkavėdistų rankas, bent jau kurį laiką esi saugus. Ant asfalto kapsintis kolegos kraujas, tekantis žemėtais grioveliais ir nusidažantis rūdimis, nebe tavo reikalas, nebent tai susiję su tavimi tik tuo, kad išgelbėjai savo subinę. Žmonės sumoka už juos supančią materiją „nudvasėjimu“ ir surogatine pasaulėjauta.
Camus kūryba remiasi jo prisiminimais, pajauta, pasaulėžiūra ir akcentuoja tikrovę. Tai svarbiausi dalykai norint sukurti ką nors, kas bus aktualu dar ilgą laiką. Kiekvienas laikotarpis turi savo idėjų skalę ir savas emocines paradig-mas, apčiuopiančias tai, kas jaudina individą ar grupę. Pagal tai klesti kultūra – atsižvelgdama į visuomenės poreikius, pojūčius ir aktualijas. Jis nesistengė kurti ko nors abstrakčiai klasicistinio, jis rašė tvirtai, tačiau lengva plunksna, racionaliai, vartojo stilingą kalbą, o jo mintys koncentruotos, užbaigtos, gebančios padėti išaiškinti žmogaus būtį ir problemas. Jis neigė universalias etines normas, tačiau leido suprasti žmogiškąją prigimtį.
Camus šeštajame dešimtmetyje, kitaip nei anksčiau, nebetapatino Alžyro su saule. Alžyras išgyveno sunkius laikus. Guy Mollet tiesiogiai tai patyrė duše šluostydamasis ir rinkdamas įstrigusias pomidorų sėklytes sau iš užpakalio, kurios ten pateko maištautojų – žmonių, norėjusių išsilaisvinti, – dėka. Nieko keista, kad sėklyčių jam niekas traukti nepadėjo – kas norės padėti tam, kuris įvedė kolonijon kariuomenę ir leido imtis teroro prieš vietinius gyventojus. Klausimas – ar šis alžyriečių pasipriešinimas nepadėjo pagrindų jau klasika tapusiam pomidorų mėtymui filmuose?.. Alžyre buvo daugiau nei milijonas prancūzų kolonistų, suprantama, kad Prancūzija nenorėjo išlaisvinti krašto. Nuo 1954 iki 1962 metų vyko žvėriškas karas. Camus buvo Alžyro nepriklausomybės šalininkas ir troško, kad jo gimtasis kraštas kada nors galėtų vėl laisvai alsuoti. Ir jo noras išsipildė. 1962 metais Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is pripažino Alžyrą suverenia valstybe. Po Nobelio premijos įteikimo praėjus trejiems metams, t. y. 1960-aisiais, Camus žuvo autoavarijoje. Ši katastrofa visus pritrenkė. Aplinkybės liko neaiškios, nes Camus ir jo draugas važiavo dieną – tiesiu, tuščiu keliu. Sako, likimas.
Poetas René Charas yra rašęs, kad „suvokimas yra žaizda arčiausiai saulės“.
