Trikampis
Jau nedaugelis beprisimena karo ir pokario laiškus – trikampiu sulenktus sąsiuvinio lapelius su adresu ir pašto ženkleliu. Neužklijuotus, lyg pamestinukus – lengvai išvystomus, visą savo nuogybę atskleidžiančius bet kuriam pasmalsautojui. Štai toksai anų laikų žinianešys, it pageltęs balandžio sparnas ant mano stalo. Jį atpasakoti neįmanoma – reikia fotokopijos ir – – novelės.
Belaukdama šešioliktosios vasaros gavau nepaprastą dovaną: mama leido persiūti man savo vienintelę prieškarinę šilkinę suknelę. Ji visa mirgėjo geltonomis, žydromis ir rožinėmis gėlėmis, turėjo pūstas rankovėles, iškirptę ir plazdantį sijoną. Na, žinoma, ir dirželį. Vėjas skraidino mane it parašiutą. Valdžiausi, kad nestrykčiočiau iš lengvumo. Jau ne visada bepindavau savo plonas kasytes, leidau plaukams vėduliuoti. Gal šitai ir buvo tikrasis jaunystės poskrydis baisiai pilkame ir kurčiame pokario miestelyje.
Tėvelis prieš pusmetį jau buvo grįžęs iš lagerio, jau dirbo abu su mama mokykloje. Dėstė gamtos mokslus, anatomiją. Mama – aritmetiką, algebrą. Dirbo po 12 val. kasdien – 6 pamokos mokykloje, 6 – vakarinėje.
Gyvenom sename žydnamyje, dviejuose kambarėliuose ir virtuvėlėj. Turėjom porą lovų, porą stalų, suolelius, tris taburetes.
Dėdė buvo sukalęs lentyną knygoms. Aš miegojau drauge su pusbroliais ant vadinamojo „tapčano“ – tokios geldos su kojomis. Nusirengdavau ir apsirengdavau po apklotu. Vidury kambarėlio buvo stalelis, ant kurio visi penki (ir brolis) ruošdavom pamokas. Šviesdavo „smarkačka“ – toks iš didelio šovinio, gal patrankos gilzės padarytas maždaug pusės litro indas, dėdės sulituotas, pripildytas kažko dvokiančio, bet degančio, vidury – atvira dagtis. Šviesu, bet dūmai kaip deginant padangą. Šnervės būdavo juodos kaip kaminai. O kai šiam prietaisui pritrūkdavo degalų – įmanoma skaityti ir ant palangės per pilnatį arba – priešais bebaigiančią kūrentis pakurą.
Visi mūsų baldai ir namų inventorius pasiliko Žemaitijoj, iš kur arkliais atvažiavom čia, į mamos tėviškę, kai tėvelį suėmė, o mums kažkas pranešė – slėpkitės! Taigi, po kurio laiko mama gavo vietą mokykloj ir būstą seniai negyvenamame name. O baldus – taip pat iš kažkokio sandėlio, – kurių niekam nebereikėjo.
Už kokių 40 metrų nuo mūsų, gretimame name, buvo stribynas, kitoje gatvės pusėje – milicijos būstinė. Tėvelis tebebuvo lagerio baisybių nualintas, įskaudintas, negalėjo net žiūrėti į uniformuotus, prašydavo, kad mama neatitrauktų užuolaidėlių. Man yra sakęs, kad visą laiką kišenėje nešiodavosi duonos. Net eidamas parnešti malkų viena ranka kišenėje spaudė duonos riekelę – taip giliai buvo sužeidusi bado baimė.
Ką valgėm, kur prausėmės?
Valgėm, ką atveždavo pusbroliams – rūkytos mėsos, lašinių, kruopų, miltų. Parbėgusi iš darbo mama privirdavo didelį puodą viralo. Iškepdavo blynų. Prausėmės viename dubenyje visi – pakaitom. Ir kibiras vandeniui – tik vienas. Labai nepasiturkši. Į pirtį šeštadieniais eidavom pas tetą 7 km.
Taigi, skleidėsi dar vienas pavasaris. Kai tik imdavo būriuotis daugiau žmonių apie stribyną, jausdavom – bus vežimai. Kartą naktį paežere buvom išslinkę iš namų, svetimi žmonės priglaudė.
Ir staiga – mūsų namus ėmė lankyti stribas Usačiovas. Nebepamenu jo vardo – tik į batus sukištas kareiviškas galifė kelnes, ant šono pakreiptą milicininko kepurę, garbanos kuokštą ant smilkinio. Buvo apie 25 metų į Lietuvą atblokštų sentikių atžala, 
su naująja valdžia įgavęs galią, reikšmingumą, kupinas pasitikėjimo. Gal ateidavo ir į mūsų moksleiviškus šeštadienių pasišokimus mokyklos salėje, bet ten nebūdavo jauku – ne savas. Tad nusprendė savo planus vykdyti „naminėmis atakomis“. Ateina, atsineša samagono butelį, stato ant stalo, kviečia mokytojus į kompaniją. Mama pjausto užkandą, sėdasi greta. Pasirodo, įsižiūrėjęs mane. O dangau! Namiškiai tik šūkteli: „Ateina!“ – aš ir lekiu slėptis į kitą, negyvenamą namo galą. Bet sykį pamačiau svečią, kai jis jau vėrė virtuvės duris. Šmurkštelėjau po savo „tapčanu“. O tas, kaip visada, narsiai įžingsniavo į mūsų kambarėlį, trinktelėjo ant stalo butelį samagono ir pakvietė namiškius – mamą ir tėtį. Tie batai su galifė kelnėmis, matyt, iš ten man ir įsipaišė į atmintį. Juokas juokais, o juk nuo mano krustelėjimo priklausė visų mūsų likimas! Mama jau taip „plonino liežuvį“, jog turį kažkokį mokytojų posėdį, prašė ateiti kitą kartą. O svečias griaudėjo: tai kur ta jūsų dukra, kad amžinai nėra namuose?! – Būreliuose, vaidina, šoka. Labai nepatenkintas, bet išėjo.
Lankėsi dar ne sykį ir vėliau, bet vis manęs „nerasdavo“. Tada atėjo tasai laiško trikampis su reikšminga pastaba ATVIET, t. y. laukia atsako. Bet, pasibaigus mokslo metams, išvažiavome pas tetą į kaimą, paskui su tėveliu keliavome į Dzūkiją aplankyti jo tėvų, kurie buvo išsigelbėję iš deginamos sodybos, taigi, mano garbintojo įkarštis per vasarą nuvėso, gal susirado kitą, įvertinusią jo personą.
Dabar tas jo laiško trikampis man liudija ne vien mažaraščio pastangas reikšti savo jausmus, bet ir aną neišdildomai įstrigusį laiką, kai nuo tokio „kavalieriaus“ pykčio, nuo jo užgautos ambicijos priklausė, ar mes būsime įtraukti į ateinančio ešelono keleivių sąrašus, tuo labiau kad tėvas, grįžęs iš Belomorkanalo lagerio, labai tiko „svoločių banditų“ kategorijai. Mūsų namo – tik pamatai, bet kai einu per euroremontų nuspalvotą miestelį, dalis manęs tebėra TEN –
