Tarp Graudžių verksmų

Iz 50, 4–7

Tikrai nepasiginčysi, kad balandis – žiauriausias mėnuo. O dar jeigu prisideda gavėnia ir Didžioji savaitė. Eini, kalbiesi, valgai pagal Graudžių verksmų melodijas, kažkieno kadai kada tau įrašytas galvoje ir atitinkamu metu paleistas. Net kavos puodelis įsaulyje, keliamas prie lūpų, muša kruviną taktą. Visi gavėnios pasninkai, rekolekcijos, labdaros makaronų dėžės bažnyčiose, palyginti su tuo apsėdusiu tave grauduliu, yra juokų darbas. Jei, prisiminę Jėzaus kraują, žemaitiškai tariant, „kriokia angelai, cypia dvasios šventos“, tai tau, žemės kirmine, tik tirtėti ir tirtėti lyg epušės lapeliui.

Pačiam ieškoti to kraujo ne visada sveika ir mandagu. Senamiestyje, šalia šventosios kankinės Paraskevos cerkvės, kur susikerta kelios gatvės, supiltas žemių kauburėlis ir stambus akmuo nori tau pranešti, kad čia esą stovėjusi Ragučio, lietuviškojo Dioniso, šventykla. Tiesa, tą žymią vietą dabar kiek užstoja išsirikiavę kioskeliai, pašvęsti kitiems mūsų panteono dievams, bet nepasakysi, kad Ragutis būtų kaip nors ignoruojamas. Sutemus šalia akmens nuolat matai spingsint ugneles. Kitąsyk ten mokytoja atsivedusi būrelį smalsių gimnazistų dėsto Vilniaus istoriją. Anądien išvydau ir aukojimo ritualą. Jauna, graži moteris ant akmens labai kruopščiai dėjo obuolį ir žibino kapinių lempelę. Paskui, užsimovusi celofaninę pirštinę, surankiojo aplinkui šiukšles. Grįžo, vėl pataisė obuolį, atsitraukė atgal, susikaupusi įsmeigė žvilgsnį į savo atnašas, turbūt meldėsi. Gavėnios dvasia ir bibliniai stabmeldystės epitetai man pakiša koją, ir šaukiu, eidamas pro šalį, kad be tikro kraujo nieko nebus, dangus tylės. Stebiuosi, kad moteris maloniai šypsosi ir purto galvą. Gal ji išmano Ragučio kultą, o gal tik mandagesnė už mane. Įsijungia Graudūs verksmai. Vakare pastebiu, kad ant aukuro viskas kaip buvę. Obuolys paprastas, iš pigiųjų, tokių pat vis parsinešu iš „Iki“ belangės. Dar labiau graudu.

Krikščionių eretikų tėvu pravardžiuojamas Markijonas iš Sinopės, vyskupo sūnus, gyvenęs II amžiuje, nenorėjo nė girdėti apie Senojo Testamento Dievą, žiaurų ir kerštingą demiurgą, genties dievybę, aklo teisingumo įrankį, beširdį kraugerį. Jeigu Markijonui būtų labiau pasisekę, šiandien krikščionių kanone turėtume tik evangelijas ir kelis rinktinius Pauliaus laiškus. Niekas nesuktų sau galvos, kaip Dievo meilę ir gailestingumą rašyti šalia nesibaigiančių sielvartų ir kodėl žmogiškosios gerovės viltys Biblijoje niekaip neatkabinamos nuo minties apie pralietą kraują. Laukdami Velykų su šypsena dėliotume obuoliukus, gyvybės simbolį, o Kristaus žaizdų naratyvą gožtų pavasario linksmybės, kryžius tereikštų chirurgo darbą, sėkmingai pasibaigusį ir vertą smagaus šventimo. Dabar gi persekioja praverktos angelų akys ir sąžinės priekaištai dėl išganymo kainos.

Skaitant Izaijo knygos ištrauką, nėra labai svarbu, kaip interpretuosime pranašo poemas apie kenčiantį Dievo Tarną ir ką matysime įkūnytą jo asmenyje: Izraelio tautą, persų karalių Kyrą, mitinę mesijo figūrą, Jėzų iš Nazareto ar patį knygos autorių. Visi variantai (ir dar daugiau jų) įmanomi, savaip pagrįsti, prasmingi. Žinoma, atsietos nuo knygos konteksto ir vertinamos kaip atskiras žanras, šios poemos pirmiausia kėlė klausimą, kas yra tikrasis jų prototipas. Ne sykį išdidžiai skelbta, kad Dievo Tarno mįslė galutinai įminta, bet po kurio laiko prasidėdavo naujos paieškos. Šiandien visa tai pateikiama veikiau kaip dalis interpretavimo istorijos, o pačios giesmės vėl paskandinamos Izaijo raštuose, kad būtų įžvelgtos sąsajos tarp skirtingų knygos sluoksnių, išryškėtų universalesnė teologinė ir retorinė pranašo tekstų reikšmė.

Prieš kelis dešimtmečius Dievo Tarno suvokimą pagyvino ir pagilino feministinės interpretacijos iškelta Ziono Dukters linija, kurią anksčiau stelbė patriarchalinės tyrinėtojų nuostatos. Tie du personažai neatskiriami vienas nuo kito Izaijo knygoje ir abu paliekami anonimais. Ziono Duktė kartais tapatinama su miestu (Jeruzale) ar visa Izraelio tauta, bet dažnai ji tėra apleista, pažeminta, nelaiminga moteris. Sugretinus abi figūras, būtų galima sakyti, kad autoriui rūpi pavaizduoti patį įvairiausią kenčiančio žmogaus santykį su Dievu: šiek tiek teatrališka Tarno kančia ir jo karštas noras nebūti sugėdintam, t. y. triumfuoti ir raškyti savo skausmo vaisius, eina išvien su nebyliu, jokių atsiprašymų ir gražių pažadų nepramušamu Ziono Dukters sielvartu. Banalu manyti, kad viena pozicija esanti labiau vyriška, o kita – labiau moteriška. Ar kad Tarnas geriau išreiškia tai, ką vėliau perskaitome Jėzaus istorijoje. Abu savo personažus Izaijas vadina gerosios naujienos šaukliais, pavartodamas skirtingos giminės daiktavardžius. Kenčiančio Tarno ir Ziono Dukters paralelė mums galėtų būti nuoroda į tai, kad individo ar bendruomenės patiriamos tragedijos yra paslaptis, kuriai nepritaikoma nei amžino prakeikimo, nei happy endo schema. Net pats Dievas, susidūręs su žmogaus kentėjimais ir prisiimdamas už juos atsakomybę, gali blaškytis, prieštarauti pats sau, elgtis pagal skirtingus scenarijus. Dieviškasis atlyginimas, kurio sulaukia abi sielvartingos figūros, taip pat nėra vienodas: kai ateis naujas dangus ir nauja žemė, Tarnui, mainais už patirtus kentėjimus, bus leista kulti ir triuškinti kalnus, jo laukianti didžiūnų dalia ir grobio dalybos; Ziono Duktė tuo tarpu nusimes pančius, nusikratys dulkes, pasipuoš puikiais drabužiais ir galiausiai duos gyvybę kūdikiui – naujajam Izraeliui. Įdomu, kad arabiškas žodis intifada, siejamas su Arabų pavasariu ir ankstesniais sukilimais islamo kraštuose, pažodžiui reiškia nusipurtyti dulkes, būtent tai, ką pasibaigus priespaudai ir pažeminimui daro Ziono Duktė.

Balandis, žiauriausias mėnuo, du sykius per savaitę išmes dabar Izaijo posmus apie kenčiantį Tarną pagrečiui su ilgomis evangelijų pasijomis. Tas ryšys ne kunigų sugalvotas, jis senas kaip pati krikščionybė, gal net paties Jėzaus įsisąmonintas. Markijonas, nepanoręs to pripažinti, tapo eretiku. Bet kalba ne apie prievolę traktuoti Izaijo giesmes kristologinėje perspektyvoje. Ar dėl to, kad viskas sukasi apie tekstus, tituluojamus amžinuoju Dievo Žodžiu, ar dėl kitų priežasčių mums galų gale nelemta kitaip perskaityti kiekvienos tiek asmeninės, tiek kolektyvinės kančių istorijos. Net jeigu tas perskaitymas reikštų įtarimus pasidavus pigiai retorikai, logikos stoką, aną pasimetimą tarp Dievo meilės ir jos pralietų kraujo upelių. Graudūs verksmai tebesisuka. Klausiu savęs, kaip tąsyk prie Ragučio altoriaus, ar tik jie nepavirsta pavasarine Jingle Bells atmaina. Galbūt. Bet šalia stovi Paraskeva, mergelė ir kankinė. Arba štai koks nusenęs europietis jėzuitas, užuot susisupęs į chalatą ir žiūrėjęs televizorių, priima aną perskaitymą už gryną pinigą ir gauna Sirijoje porą kulkų į kaktą. Arba net nenorėdami, neįtardami to žmonės iš Maidano intifados pavirsta visa dangiškąja šimtine, kurios jau niekaip neatsikratysi, mintydamas apie naują dangų ir naują žemę.

-tj-