SWIM
Galvoju apie parodą. Tai nesibaigiantis šlifavimas ir sprendimų ieškojimas. Net ir tuomet, kai miegi. Kaip visada, galutinė kokybė priklauso nuo suvedimo. Tai ir nulems, kiek paroda bus naivus įvairių meistrysčių montažas ir kiek ji taps vientisu lydiniu.
Ši įsivaizduojama struktūra primena monetų lydinį. Tai vienas iš stebuklingu būdu man pavykusių daiktų. Man pačiam jis tapo mitu, apgaubtu nepakartojamumo ir mistikos aura.
-
Palangoje 1998-ųjų vidurvasaris. Sėdžiu ant suoliuko ir suku kažkelintą suktinę. Baruose palaipsniui tyla muzika, tirštoje lapijoje skendinčioje Basanavičiaus gatvėje bliūkšta pripučiami bokštai, aš sėdžiu ant žalio Janso eglynėlio suoliuko gatvės žibinto šviesoje, mirgančioje nuo peteliškių sparnų, S stovi šalia ir postringauja apie tai, kad šitas daiktas sprangus, kartus ir visiškai neveža.
Seniai nebuvau matęs S. Jo atvykimas visuomet buvo šventė. Taigi, sėdžiu ant žalio suoliuko, viršuje žibintas ir nuo peteliškių vibruojanti šviesa. Geografija ir trajektorijos tirpsta begalybėje. Takeliai, medžiai, jūra, neįmanoma būtų atsekti maršruto. Jį galutinai ištrina ryto rūke atsivėrusi erdvė, lygus kaip stiklas vandens paviršius ir nematytas neregėtas spindesys. Aplinkui tylu ir nė gyvos dvasios. Vaizdas, atimantis žadą. Vaizdo stebuklas. Sidabro ir aukso lobis po vandeniu. Sidabro ir aukso lobis vandens baseine. Monas.
Kurį laiką žiūrim apšalę. Nuojauta sako, kad su tuo kažką reikia daryti, nors neįsivaizduoju ką ir nežinau kaip. Siūlau visa tai surinkti. S žiūri į mane negalėdamas patikėti tuo, ką sakau. Jam tai atrodo… baisu. Ką žmonės pagalvos? Kokie žmonės? Persisveriu per bortą ir pasiekiu kelias monetas. Vandens per visą rankos ilgį. Vanduo ir oras tos pačios temperatūros, jie skiriasi tik tuo, kad vanduo drėgnesnis. Nusivelku marškinėlius, laikydamas kojas ant baseino borto vaikštau rankomis po slidžiu sluoksniu apaugusį fontano dugną, renku monetas ir viena ranka padavinėju S. Dugnas švelnus, aksominis. Taip palaipsniui aprenkame baseino pakraščius. Ima vis labiau švisti, pragysta paukščiai, pasirodo pirmieji bėgiotojai, o po jų – šunys su šeimininkais. Paliekame didžiąją lobio dalį fontane. Iki pat vasaros galo į jį krenta vis naujos viltys ir norai.
Kai atsitempiu apie porą kilogramų (dviejų vasarų fontano derlių) monetų į metalo liejyklą, meistras Filibertas žiūri kraipydamas galvą ir sako, kad man ne visi namie. Visų pirma, tai skirtingi metalai. Jų neįmanoma sulydyti į vieną lydinį, nes visų jų lydymosi temperatūros yra skirtingos. Gausis š…, užtikrina Filibertas ir siūlosi man išlydyti gabalą aliuminio. Aš nesutinku. Filibertas sako, kad, visų pirma, pinigus lydyti yra kriminalinis nusikaltimas. „O į vandenį mėtyti ne?“ – klausiu aš. Filibertui vis tiek nesuprantama, kam daryti tokią nesąmonę, kai galima tiesiog paimti ir išlieti gražų vientisą metalo gabalą. Bet aš tikinu jį, kad reikia pabandyti. Jei nieko neišeis, tuomet jis galėsiąs išlieti metalo gabalą. Kiek susierzinęs Filibertas deda visas monetas į du tiglius ir įjungia krosnį. Tada pagal mano padarytą gipsinį modelį iš žemės gamina formą. Paskui metalinėmis replėmis ima iš krosnies tiglius ir lėtai pila išsilydžiusį metalą į skylę žemėje. Man atrodo, kad metalas toje skylėje dings ir niekada jo nebeatgausiu, kol pasirodo artėjantis blizgantis paviršius ir aplink skylę išsilieja balta bala. Metalo kaip tik tiek, kiek reikia. Jis stingsta ir aušta labai ilgai. Atrodo, kad praeina amžinybė.
Kai pamatau iš žemės iškastą lydinį, įvyksta antras vaizdo stebuklas. Tokia tamsiai pilkai melsva metalinė plyta, visa ištapyta įvairiausiais žibančiais atspalviais. Savaitę nešiojuosi krepšyje ir visiems rodau. Paskui dedu ją į metalo frezavimo stakles ir nuo kiekvieno šono nudrožiu po pusę cm. Gaunasi metalo gabalas, atrodo nei šioks, nei toks. Bet po kelių dienų darbo švitriniu popieriumi ir poliravimo pasta įtrintu veltiniu palaipsniui ima vertis trečias stebuklas. Tai ir yra galutinis rezultatas. Unikalus neįvardijamos sudėties lydinys veidrodiniu paviršiumi, apšlakstytu taškais nuo skirtingų metalų lydymosi metu išsiskyrusių dujų ir šlako. Meistras Filibertas, apžiūrėjęs lydinį parodoje, sako:
– Matai, sakiau, kad gausis š…
-
Vasarą kolekcionavau mirusius vabzdžius. Viskas prasidėjo nuo tarplangio apleistame sodo namelyje. Išėmiau stiklą, susišlaviau visą turinį ir įdėjau stiklą atgal. Vidaus stiklas buvo išpjautas netiksliai ir tarp jo viršaus ir lango rėmo susidaręs nedidelis plyšys tapo spąstų, į kuriuos vis užklysdavo įvairiausių rūšių skraidantys ir ropojantys tvariniai, prieangiu, Mirties Meka, surinkusia galybę musių, vapsvų, bičių ir kamanių, drugių, visokiausių vabalų ir vorų. Ilgainiui visas tarplangio turinys virto voratinklio ir chitininių dalių mišraine, paskui ją atsidėjęs ilgai ardžiau ir narpliojau, bandydamas atskirti įdomesnius radinius nuo visai sudūlėjusių ir ištirpusių dulkių ir voratinklio masėje. Vorai galų gale taip pat nugaišdavo. Sušaldavo arba iškepdavo vidurvasario saulėje ir tyliai prisidėdavo prie mirties bendruomenės.
Galėčiau sakyti, kad pavogiau tarplangio turinį. Kaip ir fontano monetas, kapinių žvakių liekanas, interjerų vaizdus ir kita, ko net negaliu čia minėti.
Žižekas pokalbyje su Sabine Reul ir Thomu Deichmannu įtaigiai kalba apie tai, kad suviliojimas iš esmės negali būti politiškai korektiškas. Come on, visi mes egzistuojame tik todėl, kad kažkada kažkas kažką suviliojo. Apie kokį legalumą tuomet gali būti kalba?
Tačiau Jacques’as Rancière’as tikriausiai atsakytų, kad klausimas, ar kai kurie veiksmai yra legalūs, neprašo tiesmukai atsakyti „taip“ arba „ne“. Vietoj to jis kelia kitą klausimą – kokiomis sąlygomis galima sakyti, kad kai kurie veiksmai yra legalūs arba ne?
…kaip įmanoma paaiškinti tai, ką darau, merginai, kuri nuo 13 metų dirba gatvėje, ką tik išėjo iš kalėjimo ir kuriai dabar žūtbūt reikia ant dozės?
Saulėje išblukusios baltos kamanės.
…keisčiausių konstrukcijų modeliai. Seniai nebeveikiančių skraidymo aparatų liekanos, primenančios seniai sudūlėjusių riterių šarvus arba radioaktyvioje zonoje eilėmis išrikiuotus sraigtasparnius, daugybę metų žiemas ir vasaras leidžiančius po atviru dangumi (užtenka tokiame sraigtasparnyje praleisti porą minučių, kad neilgai trukus gautum galą). Išbalinti saulės, apgraužti kailiagraužių, įgavę įmantriausias asimetriškas formas kažkada buvę beveik tobulai simetriški objektai, virtę iškalbingu memento, stebinančiu savo vaizdo turtingumu. Paskutinės jų pilotų akimirkos – tai aklas bandymas įveikti stiklą, skiriantį juos nuo šio pasaulio, staiga atsiradusio anapus neperžengiamos ribos.
Space
Many artists have pondered over this problem. They have employed colour to help them create space. Like Cézanne. Or perspective. Like Ucello. In his cubist phase Picasso tried the effect of cubes. To me this is no problem at all.1
Tamsus tekstas šviesiame fone – tai paveikslo, nutapyto akriliniais dažais ant drobės, turinys. Paveikslas vadinasi „Space“. Johnas Baldesari jį sukūrė tais pačiais metais, kai gimiau. Labai erdviškas, save paneigiantis tropas. Vienas erdviškiausių tapybos darbų, kuriuos kada nors yra tekę matyti.
Ar erdvė man yra problema?
Taip, – erdvė virsta laiku, o laikas visada problema.
Jei negali jos išspręsti, turi apie ją pamiršti. Jos sprendimas ateis sapne.
Norėčiau sapne numirti.
Kokia bebūtų erdvė, fizinė ar mentali, keliavimas ja yra neatsiejamas nuo kelionės laiku. Didžiulė keliavimo priemonių įvairovė keičia erdvės ir laiko santykius, bet neišsprendžia esminių su keliautojo egzistencija susijusių klausimų.
Kelionių patirtys gali būti pozityvios arba negatyvios.
Kiekvienas keliautojas dalyvauja visa ko judėjime ir suvokia erdvę ir laiką skirtingai.
Tačiau visos kelionės baigiasi vienodai – jos tiesiog baigiasi.
Reikia pavadinimo parodai. Mane ima žiovulys.
Sapnavau, kad ėjau palei ežerą. Einu palei ežerą, sprendžiant iš šviesos – maždaug vienuoliktą ryto. Saulė dar nepasiekusi zenito. Nuostabi šviesa. Kai pagalvojau apie šviesą, ji ėmė plūsti pro monitorių. Vėjas iš priekio. Bangos, nutviekstos saulės, ritasi nuo kito kranto, kurio nesimato. Ežeras iki horizonto. Bangos per smulkios tokio dydžio ežerui. Šiek tiek keista. Šviesa nesustabdomai plūsta pro tūkstančius monitorių. Tulike burkuoja balandžiai. Kas valandą skamba vis kita fortepijono nata.
tūkstantis dalykų
ąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąą
čččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččččč
ęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęę
ąątuk
tukstantis
ttttttttttttttttttttttttttttttttttttttttttty
tūkstantis
dalykų
oooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo
ooooooooooooooo
kuriuos
gali daryti
su
…
Šiandien paskambino Virga ir papasakojo, kad konsultavosi su teisininkais ir kad haliucinogeninių grybų mano parodoje nebus. Nuo pat projekto pradžios įtariau, kad taip gali nutikti. Tačiau artėjant parodai jau buvau patikėjęs šio sumanymo realumu. Visų Psilocybe cubensis veislių grybai pasižymi sceniška išvaizda, yra lengvai kultivuojami ir galėtų būti įspūdingi gyvi eksponatai parodos erdvėje. Tačiau teisiškai tai neįmanoma. Jokios strategijos, numatančios bendrus projektus su mokslininkais, mikologų draugija, miškų institutu ir kitomis organizacijomis, neveikia. Haliucinogeniniai grybai laikomi tokiais pavojingais, kad yra įtraukti į pirmąjį narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Nors grybų sporų, grybienos ir pačių grybų gali nusipirkti internete ir parsisiųsti bet koks paauglys.
Tačiau rodyti haliucinogeninių grybų nuotraukas parodoje juk nėra nusikaltimas?
Įsivaizduoju, kaip žurnalistas parodos atidarymo metu manęs klausia:
– Ar Jūs pats juos auginote?
Ką turėčiau jam atsakyti? Juk nebūtų protinga viešai prisipažinti, kad užsiiminėjau nelegalia veikla.
Čia, bemąstant apie šią situaciją, man prieš akis išplaukia SWIM.
All submitted texts are by Someone Who Isn’t Me (SWIM) – and in any event are works of pure fiction or outright lies. Any information, statement, or assertion contained therein should be considered pure unadulterated bullshit.2
Tokią ir panašias formuluotes galima aptikti interneto forumuose, kuriuose buriasi žmonės, besidomintys įvairiomis psichoaktyviomis medžiagomis. Vieni siekia įgyti apie jas žinių, kiti pasidalyti įvairiomis patirtimis, susijusiomis su tokių medžiagų vartojimu ir gamyba, psichoaktyvių savybių turinčių augalų ir grybų auginimu ir įvairiomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, tokiomis kaip kelionių reportažai, priklausomybė nuo narkotikų, sveikatos ir kitos problemos. Forumai paprastai būna suskirstyti į temas ir potemes, kur kiekvienas besidomintis gali rasti informacijos jį dominančiais klausimais arba klausti bendruomenės patarimo.
Forumuose paprastai galioja aiškiai išdėstytos taisyklės, palaikančios bendravimo kultūrą ir padedančios apsaugoti tiek jų dalyvius, tiek organizatorius nuo savęs inkriminavimo. Forumuose draudžiama prekiauti narkotikais, įžeidinėti kitus forumo dalyvius, pageidautina pagrįsti savo teiginius. Nesilaikantys taisyklių iš forumo pašalinami. Akronimas SWIM yra vienas iš įrankių, kuriuos forumų dalyviai naudoja vengdami kalbėti apie nelegalius veiksmus pirmuoju asmeniu. Nors kai kurių forumų organizatoriai bando šį akronimą išgyvendinti argumentuodami, kad jis nėra pakankamai saugus, SWIM gyvuoja tarsi elegantiška lingvistinė piktžolė, neabejotinai tapusi vienu iš tam tikrą komunikacinę erdvę nusakančių ženklų.
SWIM gali būti iššifruotas kaip Someone Who Isn’t Me, Someone Whom I Met, Some White Ignorant Male, Some Wildly Intensive Masturbator, Sorry Wrong Instant Message arba tiesiog the best sport in the world. Urbandictionary.com pateikia ir daugiau galimų akronimo SWIM, Swim ir swim reikšmių – see what I mean, to have sex with someone, to smoke weed, to be able not to drown in water ir t. t.
Shroomery.org forumo dalyvis Envix rašo: „I AM SWIM is not a person, but an idea. SWIM has the potential to bring people back to that place without structure. SWIM is unbounded essence of imaginative momentum and universal acceptance of all that is. SWIM is the embodiment of all thangs doin’ and all feelsgoodman. SWIM is the psychedelic experience incarnate.“3
Vienintelis SWIM iššifravimas, kuris lieka magišku būdu niekieno nepastebėtas – Someone, Who Is Me.
Balandžio 10 d. Šiuolaikinio meno centre atidarytos trijų lietuvių menininkų (Arūno Gudaičio, Vlado Urbanavičiaus ir Dariaus Žiūros) personalinės parodos
1 Erdvė
Daugelis menininkų mąstė apie šią problemą. Jie pasitelkė spalvą, kad padėtų jiems sukurti erdvę, kaip Cézanne’as. Arba perspektyvą, kaip Ucello. Savo kubistiniu laikotarpiu Picasso bandė kubų efektą. Man tai iš viso ne problema.
2 Visi pateikti tekstai yra parašyti kažkieno kito nei aš (SWIM) ir bet kokiu atveju yra prasimanymas arba grynas melas. Bet kokia čia paskelbta informacija, teiginys ar pareiškimas turėtų būti laikomi visiška nesąmone.
3 Aš esu SWIM – tai ne asmuo, tai idėja. SWIM turi potencialą sugrąžinti žmones į tą vietą, kurioje nėra struktūros. SWIM yra nesaistoma įsivaizduojamo impulso esmė ir visuotinis pripažinimas visko, kas yra. SWIM yra visų dalykų įsikūnijimas. SWIM yra įkūnyta psichodelinė patirtis.
