Sunku būti Dievu, arba Totalinė Aleksejaus Germano vizija
1968 metais Europoje kaktomuša susidūrė dvi priešingos mąstymo kryptys, kurių vienintelis panašumas buvo brutalios jėgos, kad ir skirtingų mastų, panaudojimas. Viena, pasitelkusi Molotovo kokteilius, barikadas universitetuose ir maršus, kvietė išlaisvinti vaizduotę, kita, naudodama tankus, automatus, chaki uniformas, – kaip tik ją slopino ir naikino. Žinoma, kalbama apie studentų maištus ir Sovietų Sąjungos „tvarkdarių“ įsiveržimą į Prahą. Tais pačiais metais Aleksejus Germanas, trisdešimtmetis kino režisierius, buvo bepradedąs kurti savo pirmąjį filmą brolių Strugackių knygos „Sunku būti Dievu“ motyvais. Tačiau valdžia, išsigandusi žmonių ir kūrėjų vaizduotės proveržio, filmą uždraudė, ir Germanas prie šio filmo ir kartu savo svajonės įgyvendinimo grįžo tik po daugiau nei trisdešimties metų. Tačiau pirmasis filmas, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, tapo jo paskutiniuoju. Praeitis ir dabartis Germano kūryboje neišvengiamai susipina. Todėl filmo atsiradimo istorija tarsi įvaizdina tam tikrą istorinio laiko kilpą – kontekstas, kuris supa dabartinį filmo pasirodymą, dramatiškai sutampa su septintojo dešimtmečio pabaiga, taigi karine Rusijos agresija. Be kita ko, pats filmas nagrinėja šią laiko kilpą. Nors veiksmas vyksta pseudofantastinėje terpėje – kitoje planetoje, į kurią iš ateities Žemės atvyko „antropologas“, tai, ką matome, mums yra gerai pažįstama ir asocijuojasi su grėsmingai priartėjusiais prie mūsų tamsiaisiais laikais. Todėl, kaip taikliai pažymėjo Piotras Vailis, filme neverta ieškoti istorinių kostiumų ar dekoracijų atitikmenų – Germanas kalba apie šalį, kurioje gyvena, šalį, kurią jis sapnuoja filme „Sunku būti Dievu“.
Kadras iš filmo „Sunku būti Dievu“
Jo sapnas tampa ir žiūrovo sapnu. Ilgas, trijų valandų sapnas, iš kurio nuoširdžiai norisi pabusti, – gąsdinančiai realus. Filmas tarytum užmeta savotišką šydą ant žiūrovo percepcijos – peržengti ribas, kurias nubrėžė režisierius, pasidaro labai sunku, o gal nė neįmanoma. Todėl „Sunku būti Dievu“ pasižymi neįtikėtina sugestija – tai totalinė kūrėjo vizija, kurios poveikis žiūrovo sąmonei akivaizdus: negali pasišvilpaudamas kramsnoti spragėsius ar skaityti naujienas telefone – purvais apskretęs, šiurpus ir šleikštulį keliantis Arkanaro gyventojų pasaulis beveik fiziologiškai įsiurbia į save ir nebepaleidžia. Regis, suvoki, kad tai tik autoriaus vizija, kad tai tik išradingai kuriamas Germano pasaulis, tačiau kartu jautiesi turįs vos dvi galimybes – arba pakilti iš krėslo ir palikti kino salę, taigi atmesti patį filmą, arba visiškai įsitraukti į tai, kas prieš tave atsiveria. Jei visgi pasirenki pastarąjį variantą, – palikęs nuošalėj interpretaciją ir vertinimą, – netrukus suvoki atsidūręs, kaip ir donas Rumata, bejėgio stebėtojo situacijoje. Velniop besiritančio pasaulio vaizdinys slegia, tačiau nieko pakeisti negali. Spaudimą sustiprina ir iš kino ekrano nuolatos į žiūrovą žvelgiantys charakteringi personažai (du trečdalius filmo aktorių sudaro paprasti Peterburgo gyventojai, kuriuos Germano asistentai dažnai aptikdavo prie išėjimo iš metro). Tiesioginio veikiančiojo kine asmens žvilgsnis anapus ekrano, taigi į mus, žiūrovus, anot scenarijaus bendraautorės Germano našlės Svetlanos Karmalitos, režisieriui atliko etinio kontakto užmezgimo funkciją. Negali nesutikti – žvilgsnis supurto žiūrintįjį, galima sakyti, prieš jo valią įtraukia jį į intersubjektinį santykį. Tačiau yra ir kita tokio žvilgsnio naudojimo taktika – tai filmo realybės išsiveržimas iš sąlygoto kino pasaulio į mūsiškį – saugų, Arkanaro atžvilgiu idealų ateities pasaulį. Šiam idealui savotiškai atstovauja ir donas Rumata, tik jis, skirtingai nuo žiūrovo, dar ir sprendžia jau net ne antropologinius svetimšalio stebėtojo klausimus (diadema ant jo kaktos – tai kamera, kuri fiksuoja ir perduoda Žemei informaciją apie tenykštę tvarką), bet dilemą, kaip išlikti tame chaose, kaip atsilaikyti ir nepalūžti matant visus tuos žiaurumus, kankinimus – visas žmonių tamsumo manifestacijas, kaip, turint galios, būti teisingam, atkurti pusiausvyrą ir kartu atsikratyti širdį kamuojančio šleikštulio. Jis tvardosi, laikosi, stengiasi įsigyventi, priprasti prie minties, kad stovi mėšle iki kaklo, tačiau galiausiai palūžta, sugriauna vidinę užtvanką ir išsiveržęs vanduo nušluoja visus iš eilės. Kitaip tariant, donas Rumata prisiima dievo vaidmenį.
Viename epizode, regis, Arata Gorbatas, įkūnijantis filme trumparegį revoliucionierių, dalinasi savo samprotavimais su donu Rumata: „Dievas mirė, nes jei nebūtų miręs – argi leistų visa tai?“ Tai dostojevskiškas klausimas – fundamentali norinčiojo tikėti abejonė. Paskelbdamas Dievo mirtį Nietzsche kvestionavo ir kritikavo institucinę bažnyčią, Béla Tarras savo paskutiniame filme „Turino arklys“ žvelgia į Dievo mirtį iš eschatologinės pozicijos, o „Sunku būti Dievu“ nagrinėja egzistencinę Dievo mirtį, kuri pasireiškia čia ir dabar, taigi konkrečiame gyvenime, konkrečioje akimirkoje. Todėl, prieš sulaužydamas Žemėje duotus priesakus ir imdamasis siųsti visus į aną pusę, donas Rumata dar tarsi apeliuoja į transcendentinį Dievą, jis šaukia: „Viešpatie, jeigu tu esi, sustabdyk mane, Viešpatie!“ Be abejo, Dievas nepripažįsta jokių „jeigu“, jokių jam keliamų sąlygų, ypač desperatiškų, stebuklas neįvyksta ir donas Rumata praranda tikėjimą nežmogiška valia, jis nebeturi jėgų, kaip siūlė Voltaire’as, išgalvoti Dievo – jis pasirenka lengviausią kelią ir pats tampa dievu. Tačiau jo dieviškumas pasižymi tik jo pranašumu prieš eilinius Arkanaro gyventojus, tik prieš juos jis gali panaudoti savo antgamtiškas, o iš tiesų technologines, „labiau išsivysčiusios“ civilizacijos atstovo galias. Taigi donas Rumata – tiesiog žmogiškas dievas. Nors žudydamas tarsi ir palieka nuošalėje tokias žmogiškas savybes kaip savigrauža, pyktis, liūdesys, jis neįstengia peržengti savo kūniškos sąmonės, kuri anksčiau ar vėliau pavargsta. Žemiečiui lieka vienintelis kelias – rezignacija: su savo negausia svita jis klajoja po Arkanarą, groja savadarbiu saksofonu muziką, nuo kurios vietiniams suka vidurius, ir pamažu sensta.
Aplinkybes, dėl kurių įvyksta dono Rumatos vidujinis lūžis, galima nusakyti filme garsiai ištariamu leitmotyvu: „Kai valdo pilkieji, į valdžią visuomet ateina juodieji.“ Nors žiūrint filmą nėra lengva iš pirmo žvilgsnio įvertinti, kuo skiriasi pilkųjų skleidžiamas blogis nuo juodųjų, akivaizdu, kad Germanui pilkieji asocijuojasi su vergiška sąmone, kuri savo prisitaikėliškumu, bukumu ir amorfiškumu ruošia dirvą vienakryptei, nė kiek nedvejojančiai jėgai, taigi juodiesiems. Todėl mūsų nebegali stebinti sutapimas, susijęs su „Sunku būti Dievu“ turiniu ir šių dienų realijomis: nors ekonominė ir ideologinė padėtis pakitusi, apskritai susiformavusi globalaus pasaulio struktūra, grėsmė atsidurti prie totalios katastrofos slenksčio, pasirodo, niekur nedingo. Kai kalbame apie Rusiją („O šita vargana šalis ir taip pilka, pilka“, – dokumentiniame filme „Playback“ apie savo tėvynę sako Germanas), ar vis dar įsivaizduojame, kad ją valdo pilkieji, kuriems užtenka pamojuoti pluoštu banknotų, kad jie iškišę liežuvius vykdytų nurodymus, ar visgi stebime procesą, kurio metu pilką spalvą sparčiai keičia tamsūs, neracionalūs šešėliai? Juk Rusijos valdantieji puikiai suvokia, kad retorika, leidžianti save pristatyti kaip fašizmo priešininką, ir veiksmai, liudijantys priešingus dalykus, vienas kitam gali ir neprieštarauti – tereikia, kad vadeles laikantis asmuo priverstų arklį sklandžiai traukti vežimą. Galbūt todėl, 2005 metais gavęs iš Rusijos prezidento prestižinį valstybinį apdovanojimą, Germanas šiam padovanojo Strugackių knygą „Sunku būti Dievu“. Ir patarė visada laikyti ją po ranka.
Tokių režisierių, kurie sugeba skrupulingai, nepaisydami taisyklių ar konvencijų, perteikti asmeninę viziją, – širdies gelmėje tikiesi, kad tai tėra įspėjimas, o ne pranašiškas liudijimas, – nėra daug. Panašiomis priemonėmis, t. y. pasitelkiant kritikuojamo objekto metodus, filmą „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ kūrė ir Pieras Paolo Pasolini. Kaip ir Germanui, tai buvo jo paskutinis filmas. Kai meno kūriniu peržengiama raudona linija – sunku pasakyti, bet tiek Pasolini, tiek Germanas, pasirinkdami atitinkamą kino kalbą, taip reagavo ir išreiškė susirūpinimą juos supančiomis negerovėmis. Šie režisieriai savo paskutiniuose filmuose visų pirma kritikavo tironiją, kuri, aukštindama brutalią jėgą, naikindama įvairovę, pamindama paskiro asmens laisvę, tariamai steigia tvarką. Todėl Germano paskutinė žinutė aiški – joks pranašas, mesijas ar dievas neįstengs visiems žmonėms teisingai vadovauti, ką jau kalbėti apie jų išgelbėjimą. Ypač jei jis žmogus.
