Poezija

Michaelas Hartnettas (1941–1999) – vienas ryškiausių šiuolaikinių airių poetų, rašęs abiem gimtosiomis – airių ir anglų – kalbomis. 1974 m., nusprendęs palikti Dubliną ir persikelti į provinciją, jis ketino susigrąžinti sąsajas su airių kalba. Rinkinys „Atsisveikinimas su anglų kalba“ („A Farewell to English“) žymėjo poeto norą ateityje rašyti tik airiškai. Turbūt tas „airiškumas“ mane ir sužavėjo, kai dar besimokydama gimnazijoje aptikau Hartnetto eilėraštį „Mėnesienos sniegas ’77“. Nuo to laiko svajojau jo eilėraščius išversti į lietuvių kalbą ir dabar tą norą įgyvendinu, gavusi dvasinį poeto sūnaus Niallo Hartnetto palaikymą ir leidyklos leidimą publikuoti vertimus.

Vertėja

Mėnesienos sniegas ’77 *

Aš vienas naktyje

lauke spardau sniego plunksnas,

visi namai apšerkšniję, visų kovų lizdai –

mėnulio palydovai, juodieji mėnuliai.

Aš, šokantis mėnesienoje

senovinį šokį, kuriam nereikia muzikos,

tik pojūčio:

ir aš, vienišas – senovės amžių vienatvė.

 

Per sienas, kančias ir žaizdas,

besijuokiant mirčiai

rankos kišenėse

švilpesiai pakampėse

ir aš mėnesienos sniege

garbinantis kovo lizdą –

poetas, išdidus, daugiakalbis, saugus.

* Šis eilėraštis, parašytas airių kalba, į anglų buvo išverstas paties autoriaus.

 

Duona

Jos lygintuvas apkulia

duonos kvapą

drėgname line,

sidabre, kristale

ir šiltuose baltuose daiktuose.

Kad ir koks paukštis

esu aš buvęs,

vanagas ar pempė,

žuvėdra, ar koks

laukinis, niršus, arba drovuolis,

visi šie paukščiai mirę,

ir atskrendu aš čia

pavargusiais sparnais.

Ak, duonos aromatas…

 

 

Iš „Atsisveikinimo su anglų kalba“

-

Skiriama Brendanui Kennelly

Jos akys buvo budinčiojo monetos, Vakarų

Limeriko tarmė aksomu skambėjo namuose:

juodi plaukai lyg blizganti ugniavietė,

vilkint grakščiai geriausią sekmadienio-vakaro-šokių suknelę.

Peiliu iš taurių išlaisvinus putas,

geltoną viskį ji prikalė prie baro,

ir grakštus jos kūnas slydo į švelnią

eilių techniką: staigus jungimas

žodžio su žodžiais, formavosi ritmas.

Panardinau rankas į tradiciją,

sijodamas žodžių amžius. Šis tylus

jaudulys nebuvo naujas:

emocijos man metė iššūkį,

pasakius paprasčiau. Pirma pasirodė

klišės, lyg degtukų šiaudeliai spragsintys iš darbo

pasaulio: mánla, séimh, dubhfholtach, álainn, caoin*:

pasirodė jie lyg skalūnų plokštės, kylančios iš

senovinio karjero, mánla, séimh, dubhfholtach,

álainn, caoin, lėtai apskliaudžiantys tamsius

nenaudotus statumus, mánla, séimh, dubhfholtach,

álainn, caoin, dūžtantys ant krumplių, atplaišos,

lyg ratus būtų kirvis sukapojęs, supančiojęs

sudėtingą techniką, mánla, séimh,

dubhfholtach, álainn, caoin. Tada Pegasas

išsiveržė į priekį, pavarža nutrūko, ir aš buvau nublokštas

ant anglosaksiškojo žvyro.

Ką veikiau su šiais svetimais man žodžiais?

Aš, sudėtingų sąlygų šlifuotojas,

žolių kerėtojas ir paukščių žynys,

vidurnakčiu išlietas įstatymuos be pabaigos?

 

* Dubhfholtach – užblokuotas; álainn – gražus; mánla, séimh, caoin – švelnus, malonus, dailus (air.).

Mano močiutei, Bridget halpin

Galbūt rytas apšvies

šalčiausią dienos laiką,

bet jau ne tau. Paukščio sklandymas,

jūrų paukštis, juodasis strazdas, plėšrusis paukštis,

buvo lietus, ar mirtis, o gal pasiklydęs veršiukas.

Dienos įspėjimas, raudoni sėjikai

tokie įsirėžę ir maži debesuotam danguj,

buvo tau skirta knyga, tikra Biblija.

Merdėjai absoliučioj vienatvėj,

žemę palikus bevaikiams.

Niekada nematei Dievo

ėriukų ir gėlių sau

prie kojų: ir kaip medžiai keičia lapus;

ir lapės raudono kailio vakaro

tyloj, ir grakščių beržų, svyrančių nuo kalno.

Aš patyriau visus malonumus

Aš patyriau visus smulkių paukštelių

malonumus, ir dabar, skausmingai nauja pabaiga

kuria mano norėto gyvenimo miražą.

Kančia, man netikėta, tokia keista;

viskas, kas iš organų palikę, primena

netikėjimo anestetikus.

 

Priverstas smulkmenų, nieko neįgijęs,

ir dabar, turėti malonumo vienoj ilgoj nakty,

 

ar jo atsisakyti, dėl to, kas nenumiršta?

Negrakštus garnys pražūsta beskrisdamas,

ir nukrinta į žiedynus, lyg sulaužyta gėlė.

 

Smulkūs paukšteliai, trumpos eilės, nelemta jiems amžinybė:

lyg praėjusi viena intensyvi naktis:

nebėra jau laiko mano vanago sapnams.

 

Iš „Collected Poems“ (2001), gavus Michaelo Hartnetto
autoriaus teisių paveldėtojų ir „The Gallery Press“
(www.gallerypress.com) sutikimą

Vertė Kristina Tamulevičiūtė