Naujos kino knygos: Trumpa kino istorija
Trumpa kino istorija. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios. V.: Vaizdų kultūros studija, 2013. 344 p.
Kinotyros sritis Lietuvoje pradėjo formuotis gana vėlai, vis dar negalime pasigirti nei atitinkamos literatūros, nei šios srities specialistų gausa. Šiaip ar taip, knygynų lentynose galime rasti trumpas kino istorijas. Pirmosios dalies pasirodymas 2011 metais jau buvo šioks toks įvykis, o neseniai išleista antroji dalis liudija tyrinėjimų tęstinumą. Pamačiusi pastarąją išsyk nudžiugau – keliskart didesnės apimties nei pirmoji, vadinasi, išsamesnė, įvairesnė, o ir vizualiai labai dailiai išleista. Skaitant apie vizualųjį meną akis visuomet budriai stebi iliustracijas, šiuo atveju jos kalba išraiškinga režisierių mimika ir nesunkiai atpažįstamais filmų kadrais.
Kadangi knyga sudaryta iš skirtingų autorių (jų čia net penkiolika) straipsnių, atsiranda leidinio vientisumo problema. Tokiais atvejais iš tiesų itin svarbūs vizualiniai sprendimai, nes būtent jie gali sėkmingai sukurti vientisumo regimybę arba tapti trukdžiu tokiai galimybei atsirasti. „Trumpą kino istoriją“ fotografijos ir kadrai ne gelbsti, o puošia, čia tekstai nėra pernelyg stilistiškai nutolę vienas nuo kito, akivaizdžiai išsiskiria vos keletas. Nors knygos struktūra nevisiškai nuosekli, autoriams dažniausiai pavyksta kalbėti informatyviai, ne per daug subjektyviai, tarsi atsiriboti nuo aiškiai atpažįstamos autorystės. Kita vertus, istorinė tematika pati savaime yra įpareigojanti kalbėti faktais ir datomis, tik pasirinktas minčių raiškos būdas ne visuomet patogus tokiems „įsipareigojimams“ vykdyti. Čia verta paminėti itin svarbų redaktoriaus vaidmenį – svarbų ne vien žiūrint filmą, bet ir apmąstant straipsnių pasirinkimo, išdėstymo rezultatą. Šiuo atveju rezultatas yra ganėtinai pavykęs.
Iš viso autorių kolektyvo į stilistines paraštes būtų galima įrašyti bent dvejetą – Saulių Macaitį ir Rasą Paukštytę. Skaitant jų tekstus tiesiog neįmanoma nepajusti savito kalbėjimo. Tiesa, didžioji nuostaba Paukštytės atveju ištiko verčiant paskutinio autorės straipsnio puslapius, tad visai tikėtina, kad kalbos savitumą čia lėmė ne kas kita kaip aptariamo režisieriaus asmenybė, juk tai patsai Quentinas Tarantino. Tekstas parašytas taip tarantiniškai, kad net nemačiusiems jo filmų turėtų būti aišku, kad „tai netgi ne autorinis, o asmeniškas kinas, kurio režisieriui, tiesą sakant, giliai nusispjaut į minią“ (p. 288).
Visiškai kitokią nuotaiką sukuria Sauliaus Macaičio rašiniai, kuriuose Tarkovskis vadinamas „sudėtingu reiškiniu“, Carloso Sauros filmuose „tradicinis ispaniškas kolorito tamsumas įveikia šviesiausias personažų paskatas“ (p. 225), o Fellini „kūriniai imponuoja anaiptol ne nuosekliai dėstoma filosofine sistema, o kaip tik intuityvia fantazija“ (p. 150). Kinotyrininko žvilgsnis čia subjektyvesnis nei kitų autorių straipsniuose, istoriniai faktai susipina su refleksijos nestokojančiu kalbėjimu. Tačiau tuo stebėtis, matyt, galima tik pamiršus Macaičio reikšmę Lietuvos kinotyros laukui. „Trumpoje kino istorijoje“ spausdinami jo straipsniai iš „25 seansų: vienos kartos kino biografijos“, išleistos dar 1990 metais, ir straipsnis apie ispanų kiną, publikuotas viename iš 2004-aisiais pasirodžiusių žurnalo „Kinas“ numerių.
Kitų autorių tekstai nėra publikuoti anksčiau (išskyrus ir jau minėtą Paukštytės straipsnį), knygoje pateikiamos naujos, dar neskaitytos mintys, informacija, be abejo, turi išliekamąją vertę ir yra aktuali plačiai kinu besidominčiai auditorijai. Aptariami reikšmingi kino judėjimai, tam tikriems regionams būdingos tendencijos. Tokie kūrėjai kaip Dreyeris, Hitchcockas, Bergmanas, Bressonas, Tarkovskis, Kubrickas, Buñuelis priskiriami „Didžiųjų kino vienišių“ kategorijai. Perskaičius šias pavardes gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad knygoje rašoma tik apie garsiausius, nuolatos įvairiuose kontekstuose prisimenamus režisierius. Nors dominuoja garsūs vardai (kitaip gi nebūtų istorija), skaitytojui pristatomi ir Tolimųjų Rytų, Rytų ir Vidurio Europos, Australijos, kitų regionų kūrėjai, kurie gana dažnai lieka kino mėgėjų interesų lauko užribyje. Šis leidinys reprezentuoja gana globalų žvilgsnį ir vis dėlto yra platus ne vien geografiškai. Apie kiną kalbama kaip apie kultūros įvykį, trumpai aptariamos tuometinės reikšmingos politinės situacijos. Toks žvilgsnis skatina daugiasluoksniškesnį kino, kaip reiškinio, pamatymą ir kritišką istorinių aplinkybių vertinimą. Vartotojiško estetinio pasitenkinimo siekiamybė čia netenka prasmės, estetiniai elementai pristatomi kaip tam tikroms kultūroms ar režisierių darbams būdingos skirtingos išraiškos formos.
Tiesa, galima paminėti šiokį tokį netikslumą. Lietuvoje „Beat Generation“ gana dažnai tapatinama su bitnikais, šios klaidos neišvengta ir knygoje. Skirtį tarp „Beat Generation“ ir „beatnik“ gana išsamiai aprašo Maksimas Ivanovas („Bitnikas šalikelėje: neatitikimų diskurso variacija“, Šiaurės Atėnai, 2012.X.12), taigi, nors „Trumpoje kino istorijoje“ šios sąvokos nėra esmingai reikšmingos ar analizuojamos plačiau, būtų džiugu, jei ateityje pavyktų išvengti panašaus pobūdžio neatitikimų.
Be abejo, klausimų yra ne tik dėl reikšminių netikslumų. Norisi klausti, kodėl leidinyje nėra tokių kinematografijos istorijai svarbių reiškinių kaip „Dogma 95“. Gali būti, kad niekas neparašė apie tai straipsnio. Gali būti, kad žvilgsnis vis dėlto ne toks jau ir globalus arba globalus su išlygomis. Gali būti, kad tiesiog netilpo į leidinį. Visko gali būti.
Betgi grįžkime prie kino. Retrospektyviai stebėti jo kismą puikiai tinka istorinės žiūros įrankis, nusakantis pokyčius vis dėlto ne tik datomis. 274 puslapyje su nuovargiu žemyn žvelgiantis Cassaveteso veidas primena, kad reikia pažiūrėti „Veidus“. Tokius, kokie buvo 1968-aisiais, tokius, kokie yra dabar.
