Naujos kino knygos: Béla Balázs
Béla Balázs. Regimas žmogus, arba Kino kultūra. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. V.: Mintis, 2013. 168 p.
Jau kuris laikas į mus žvelgia aktorės Astos Nielsen veidas. Jis puošia trečiąją „Kino raštų“ serijos knygą, tai Bélos Balázso „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Nielsen vardas čia minimas itin dažnai, skyriuje „Du portretai“ jis atsiduria šalia paties Chaplino. „Ji neprilygstama ir nepasiekiama“, – keliskart pakartoja Balázsas – rašytojas, poetas, vienas pirmųjų kino teoretikų.
Tokia įžanga nusako fizionomikos, stambaus plano reikšmės apmąstymą, kuris patenka tarp pamatinių Balázso diskursų. Jis teigia, kad „stebėdami veido išraišką turime užtrukti tiek ilgai, kad galėtume iš tiesų skaityti veidą“ (p. 45), pastebi, jog „kine, kai veidas užima visą ekraną ir yra rodomas stambiuoju planu, kelioms minutėms jis tampa „visuma“, kurioje slypi visa drama“ (p. 46). Būtent stambaus plano galimybė išskiria kiną iš kitų menų. Teoretikas atskiria šį meną nuo teatro ir literatūros, teigia, kad kinas ir literatūra neturi nieko bendra. Jis kritikuoja verbalinę kultūrą dėl jos ribotumo, nes yra dalykų, kurių žodžiais pasakyti neįmanoma. Balázsas apgailestauja, kad įsigalėjusioje suintelektualintoje žodinėje kultūroje vaizdui nebelieka vietos, jis ilgisi kūniško žmogaus, kuris tapęs neregimas. Be abejo, nereikėtų pamiršti, kad tekstai rašyti prieš beveik šimtą metų, taigi, vaizdo ir žodžio santykis dabar gerokai pakitęs. Kita vertus, (dabar jau) vizualinės kultūros įsigalėjimas, absoliutus visko suvaizdinimas sulaukia intelektualų pasipriešinimo – turiu omenyje ne kritišką stebėseną ir kultūros reiškinių vertinimą, o literatūros (vis dar) aukštinimą kino meno atžvilgiu. Pasirodo, problema niekur nedingo, gal tik šiek tiek pakeitė pavidalą.
Kitas įdomus, netgi kiek netikėtas Balázso aprašomas aspektas – kino ir gamtos santykis. Jis aptaria kraštovaizdžio reikšmę, dramatišką situaciją kine vadina „žmogaus ir kraštovaizdžio flirtu“. Čia, kaip ir kitose teksto dalyse, taikliai pažymima, kad nėra vaizduojamų nereikšmingų detalių; kino ekrane visi vaizdiniai, daiktai, gamtos objektai sukuria atitinkamą nuotaiką. Atsiranda kino poetiškumo klausimas, ieškoma būdų, kaip parodyti tai, kas užrašoma žodžiais. Balázsas, pats būdamas ir poetas, mėgina aiškiai atskirti vaizdą nuo žodžio, pirmajam suteikti visišką autonomiją kino mene. Ryškus konfliktas tarp skirtingų išraiškos formų atsiranda ir dėl to, kad nebyliajame kine raštas turėjo ypatingą reikšmę, užrašai tarp rodomų vaizdų paaiškindavo tai, ko nebuvo įmanoma perteikti fizionomika ar kraštovaizdžiu, kita vertus, jie tarsi įsibraudavo tarp vaizdų, sutrikdydavo stebėjimo momento vientisumą. Atsiradus garsiniam kinui situacija visiškai pasikeitė, apie šiuos pokyčius kalba vėlesni teoretikų darbai.
Balázso darbuose apmąstomi svarbūs kino meno klausimai. Be jų, knygoje pateikiamos net keturios recenzijos, nemažai Balázso biografijos faktų galima sužinoti iš Helmuto H. Diederichso baigiamojo teksto. Perskaičius belieka laukti ketvirtojo „Kino raštų“ leidinio, kuris, kaip rašoma knygos viršelyje, pasirodys pačiu Eizenšteino „Montažo“ pavidalu.
