Kasdienybė

Ji nėra tas pats, ką įvairaus plauko ir stoto mizantropai vadina rutina, kai diena keičia naktį ir nykus balsas sako: „Nieko gero.“

Ne, rutina yra kasdienybė mechaniniu požiūriu, kai žmogus viską daro automatiškai, nesigilindamas ir nesigudrindamas savęs ar kitų klausti, kodėl taip atrodo ta tavo, mano, visų mūsų kasdienybė su įvairiomis intonacijomis ir konotacijomis, o toks žmogus-mašina, kaip kažkada žiloje senovėje traktate rašė toks prancūzų filosofas J. O. de La Mettrie, iš tikrųjų jos nepastebi.

Kasdienybė taip pat nieko neturi bendra su inercija, nes ši yra slydimas erdve, juntant tik nesuprantamą pasipriešinimą ar trintį, nebūtinai fizinę, bet ir žodžio, minties, galėjimo ar neįgalumo ką nors keisti, neleidžiančią pasiekti laisvo kritimo ar kokio nors kosminio greičio su visu pagreičiu, kai tavęs jau niekas nebejudina, net aristoteliškasis ar koks ten buvo pirmasis judintojas ar užpakalio spardytojas.

Kasdienybė yra toks fenomenas, kad negali jos pavadinti nuobodžia, bespalve, beveiksme, bekvape, nykia ar dar kokia nors sugalvota negatyvumo išraiška.

Jeigu tik sugebi rinktis ir turėti pasirinkimą, tai nuo labo ryto gali pradėti rinktis, kuria koja išlipti iš lovos ar išgriūti tiesiog ant grindų, kokios spalvos, kvapo ir koncentracijos arbatą, kavą užsiplikyti ar prisispausti sulčių su lėtaeige sulčiaspaude pavadinimu „Zyle“.

Nuo kokio žinių tinklalapio pradėti domėjimąsi pasaulio ir savo kiemo kataklizmais ir kitomis geromis naujienomis, siekiant sužinoti, kokia šiandien leistina agresijos forma atakuoja tave: minkšta ar kieta?

Jeigu perskaitei antraštę, kad Bunkė ar Zvonkė, o gal tai ta pati būtybė, pagaliau išsiskyrė ir paaiškėjo skyrybų priežastys, tai agresija minkšta, nes taikomasi į šeimą, valstybės pagrindą, o jeigu vyksta planinės išsilaipinimo Klaipėdoje pratybos, tai jau kieta agresija, galvoji, visai nejausdamas kasdienybės nykumo, ar šį sykį iššaus koks šautuvas, ar taip ir prakabos ant politinės teatro scenos begarsis kaip tolimais artimais 1940-aisiais.

Bet galų gale suvoki, kad tai vis tiek kasdienybė, vis tas pats ir tas pats, bet esi pasmerktas ją tęsti, neturėdamas jokio kito pasirinkimo.

Arbatą / kavą / sultis gurkšnoti be nieko ar su sausainiais, o gal pasidaryti sumuštinį?

Štai klausimas koksai.

Laikas, nulemiantis viską, nulemia ir tai, kad „nėra laiko“.

Į darbą važiuoti miesto transportu, savo automobiliu, dviračiu ar žygiuoti pėsčiomis?

Vėl egzistencinis klausimas, nors ir labai kasdieniškas, bet iškylantis kas rytą, ir reikia spręsti, kaip judėti erdvėje, kaip nusigauti tenai, kur esi laukiamas, kur esi pasmerktas dirbti, arti iki vakaro, o gal ir ilgiau.

Taigi kasdienybė kaip tokia nuo labo ryto iki darbo durų gali būti (ir yra) nepaprastai įvairi, turinti visokių alternatyvų, žinoma, jeigu nesi niurzga, kuris nuspaudęs žadintuvą pagalvoja: jokios prošvaistės nėra, tik keliesi iš lovos ir dūlini snausdamas į vonią, o ten iš veidrodžio tave pasitinka tavo alter ego tarsi koks praeities šešėlis arba ateivis, iš kokio fantastinio ridiko ar ridikėlio kronikų atkeliavęs, nebyliai priekaištaudamas, blausiu žvilgsniu, nes jokio kito ginklo dar neturi – ko čia spitriji?

Čia ir prasideda rutina, jei dar ir viskas blogai, kas tave sieja.

Inercija būtų, jeigu viską tą pakartotum be jokios minties, tarsi apimtas transo ar beorėje erdvėje, tarsi ne tu pats.

Ne, man kasdienybė patinka, nes kiekvieną dieną tose pačiose vietose ir tuo pačiu metu pastebiu vis ką nors ne taip kaip vakar ir vis mažiau lieka minties, kad kažkur tai jau matyta, be to, jautiesi saugus savo pastovumu, kol staiga… įvyksta kas nors netikėto.

Štai ir dabar pro atvirą langą įskridusi (naiviai galvoju, kad) paklydusi širšė visai ne tokia kaip anąkart, kai įgėlė į viršugalvį ir spruko lauk įvykdžiusi savo misiją, o aš, skausmo apsvaigintas, tarsi išgirdęs dar skaičių trylika, galvojau, kad kažkas man įkalė į galvą kokių penkių colių vinį.

O šita skraido tik ir skraido kažkaip nervingiau, tarsi turėdama kokią užduotį, tarsi būtų koks nepilotuojamas naikintuvas geltonais šonais ar visas bombonešis, ką aš žinau, ko yra pripildytas jos fiuzeliažas.

Skraido taip, tarsi ruoštųsi nutūpti ar įsikurti ilgiau.

Belieka pasikasyti viršugalvį, maža ką sugalvos įsibrovėlė, nežinau juk, ką ji nusiteikusi naudoti – minkštą agresiją ar kietą, o gal ji pasiruošusi mane vienu smūgiu aneksuoti?

Be to, apsiginti neturiu kuo, mano asmeninis karinis biudžetas mano paties nurėžtas iki absoliučių nulių – kas gi mane puls, jei aš ES ir NATO narys? Vien jau tai turi atgrasyti visus agresorius, o be to, esu taikumo įsikūnijimas.

Nors dabar, plikomis akimis, ne radarais, sekdamas tą oro pažeidėją, jaučiu, kaip mano mintys darosi militaristinės, ir kartu jaučiu kartėlio skonį burnoje, kad net ir po paskutinio įkandimo su agresoriumi turiu vėl susitikti ir kovoti plikomis rankomis.

Kiek žadėjau skirti tuos kelis litus, kurie tikrai nesudarytų dviejų procentų mano metinio biudžeto, ir nusipirkti prietaisą mušti širšėms ir kitiems agresoriams, kurie iš pat ryto veržiasi pro mano langą, pažeidžia mano oro erdvę ir dar siekia aneksuoti kokį gabalėlį dešros nuo rytinio sumuštinio ar apdergti lempos gaubtą virtuvėje.

Gal, pagalvojau, pradžioje reikėtų paskui tuos kelis vyrus į šaulių sąjungą ar medžiotojus bent jau įsirašyti, ir, skirtingai negu tie vyrai, politikos nedaryčiau tuo žingsniu, bet žengčiau pirmą žingsnį savo namams, savo tvirtovei apginti?

Štai koks nekasdieniškas klausimas iškyla.

Vis dėlto ateina praregėjimų metas kasdienybėje ir todėl kasdienybė man pradeda patikti.

Tik ką daryti su agresoriumi…