Ji
Teodoras (akt. Joaquin Phoenix) kasdien rašo laiškus. Meilės prisipažinimus, atsiprašymus, pasveikinimus. Ne savo, o kitų mylimiesiems. Jis dirba spalvingai dekoruotoje kontoroje ir visądien ieško tinkamų žodžių kitų žmonių jausmams išreikšti. Tokia jo profesija.
Pabaigęs darbus Teodoras susilieja su milžiniška netolimos ateities Los Andželo žmonių minia ir, įsikišęs mažą ausinytę, bendrauja su virtualiu asistentu: tikrina paštą, žiūri nuotraukas, klausosi melancholiškos muzikos. Paskui Teodoras grįžta namo, kur, negalėdamas užmigti, susiranda virtualios meilės partnerę. Atmosferai karštėjant, Seksualia Katyte pasivadinusi moteris paprašo apvynioti jos kaklą negyva kate, gulinčia šalia jų guolio. Teodoras sutrinka, bet tėkmei nesipriešina, ir, po visko, jiedu atsisveikina ir užmiega.
Kadras iš filmo „Ji“
Tokia yra Teodoro, Spike’o Jonze’o filmo „Ji“ protagonisto, kasdienė duona: gražiai sufasuota, bekvapė ir paradoksaliai bespalvė. Šio mėnesio viduryje filmas pagaliau bus rodomas Lietuvoje; jis anonsuojamas kaip „Teodoro meilės istorija pagal Spike’ą Jonze’ą“. Itin tikslus apibūdinimas. Jonze’as, išgarsėjęs žavingai neurotiškais „Būti Džonu Malkovičiumi“ ir „Adaptacija“, šįsyk sukūrė nuostabų filmą apie meilę technologijų amžiuje; meilę, kuri visgi yra itin žmogiška.
Išties, filmo scenarijus, parašytas paties režisieriaus, yra ganėtinai paprastas: vienišius Teodoras, niekaip neatsigaunantis po skausmingų skyrybų su žmona Katerina (akt. Rooney Mara), įsigyja naujausią operacinę sistemą, tikrą dirbtinį intelektą, pasireiškiantį guviu aktorės Scarlett Johansson balsu. Ji pasirenka vardą Samanta ir išsyk imasi tvarkyti Teodoro gyvenimą, pradedant laiškais ir baigiant primygtiniu siūlymu eiti į aklą pasimatymą su moterimi, kurios vardo mes taip ir nesužinome (akt. Olivia Wilde). Šiai paklausus, ar jis nebus vienas tų, kurie niekada nepaskambina, Teodoras sudvejoja. Potenciali pasija žlunga.
Samanta jį išklauso ir supranta. Taip gimsta meilė: lengva, graži, jautri. Ir – tikra. „Ji“ nedvelkia utopinės mokslinės fantastikos naftalinu, nes net nebekelia klausimo, ar įmanoma meilė tarp roboto ir žmogaus; Jonze’as žvelgia į tai, kokia yra meilė tarp dirbtinio intelekto ir žmogaus. Samanta tobulėja, mąsto, jaučia, netgi užmezga ryšį su novatoriškuoju britų filosofu Alanu Wattsu, o Teodoras jai atskleidžia nuostabią empirinę pasaulio pusę. Jie vaikšto į pasimatymus su draugais, ir tai, kad Samanta yra bekūnė, netampa kliūtimi; priešingai – pranašumu, mat neturėdama kūno ji nėra jo ribojama.
Žvelgiant į ankstesnes „ar robotas gali mylėti žmogų“ (ir atvirkščiai) istorijos versijas, dažniausiai pateikiama išvada yra ta, kad dirbtinio intelekto valdomi kūriniai negali jausti tikrų emocijų. Tačiau „Ji“ šią situaciją apverčia aukštyn kojomis: filmo žmonės, labiausiai Teodoras ir jo artimiausia (vienintelė) draugė Emė (akt. Amy Adams) – nestabilių jausmų, liūdesio ir nesaugumo jausmo kamuojami vienišiai, abu savaip bijantys ryšio su kitais individais. O štai operacinės sistemos nuolatos kinta, ieško ir patiria pasaulį šimtais įvairių būdų. Kyla klausimas: kurios iš šių emocijų yra tikros? Teodoras, nesugebantis išsikapstyti iš apėmusio po skyrybų liūdesio, kartoja tas pačias klaidas savo santykyje su Samanta, slėpdamas jausmus ir lįsdamas gilyn į savo kiautą. Jis bijo ir neatleidžia. Bekūnė Samanta myli ir kuria: muziką, piešinius, tekstus. Žmogiška, itin žmogiška.
Filmo spalvų paletė, muzika, kostiumai ir operatoriaus darbas nusipelno atskiro straipsnio. Vienas paveikiausių filmo aspektų yra veikėjų kostiumai, nedaug kuo besiskiriantys nuo dabartinių hipsterių aprangos. Kaip juokavo laikraščio „The Guardian“ mados apžvalgininkė, būtų nuostabu išvysti Amy Adams vilkinčią šiuos jaukius marškinius bei megztinius ir ant raudonojo kilimo apdovanojimų ceremonijose. Na, o Teodoro marškinių, švarkų ir kelnių ansambliai tiesiog žavi koloritu ir yra pelnytai mėgstami kino mėgėjų. Kartu jie atspindi tam tikrą jo perfekcionizmą, dėmesį menkiausioms detalėms, tarsi priešpriešą šių „iššūkių“ nejaučiančiai Samantai.
Suprantu, kad apibūdinu Teodorą kaip neurozių kamuojamą ateities žmogų, veikėją, kuriam sunku jausti empatiją. Tačiau Joaquinas Phoenixas tebesklendžia ant „Mokytojo“ (rež. Paul Thomas Anderson, 2012) sparnų ir demonstruoja fantastišką vaidybą. Jo akys, jo balsas, jo susimąsčiusi veido išraiška – viskas pulsuoja. Ir aš jį suprantu; jaučiu jo dvejones, baimes ir liūdesį. Kartu su juo guliu paplūdimyje, vaikštau mugėje ir stebiu saulėtekį. „Kartais bijau, kad viskas, ką kada nors galėjau pajusti, jau patyriau. Ir visa tai, ką patirsiu ateityje, tebus blankūs šių jausmų atspindžiai“, – sako Teodoras. Kas iš mūsų nėra patyręs tuščio veni, vidi, vici momento įkopus į viršukalnę?..
Ir dėl to Teodoro ir Samantos meilės istorija nėra fantasmagorinė „Siri“ kartos baimių ir svajonių eksploatacija. Jonze’o XXI amžiaus himnas meilei, kintančiai, amžinai, beribei. Šis himnas – nuostabus, jautrus kinas. Grožis, spalvos ir elegancija.
