Estetiniai kasdienybės tyrinėjimai
| Etiudas apie įsiklausymą |
Triukšmas lydi kiekvieną mūsų gyvenimo apraišką. Triukšmas yra artimas mums. Triukšmas turi galią grąžinti mus į gyvenimą. [...] Triukšmas, painiai ir nereguliariai trykštantis iš gyvenimo, mums niekada iki galo neatsiskleidžia ir mūsų naudai savyje saugo nesuskaičiuojamas staigmenas.
Luigi Russolo, „Triukšmų menas“, 1913
Troleibusai – tai tokia mobili vieta, kurioje gali gimti netikėčiausios idėjos, į nosį skverbtis maloniausi ar, atvirkščiai, patys šlykščiausi kvapai, o ausis dirginti įvairiausi garsai. Smirdančio benamio inkštimas, langų barškėjimas, kvailų merginų juokas, agresyvių vaikų klyksmai, išprotėjusios senės vardijami sovietmečio laikų stotelių pavadinimai… Šis garsynas be galo įvairus ir visada toks unikalus, kad dažnai muzikos pasaulį, išsitraukęs nešiojamojo grotuvo ausines, iškeičiu į miesto garsų pasaulį. Pasaulį, kuris dažniausiai tėra girdimas, bet niekada neišklausomas. Vienas iškiliausių XX a. muzikų, JAV kompozitorius Johnas Cage’as Niujorko gatvių gaudesį laikė kur kas unikalesniu nei Beethoveno muzika. „Pastaroji visada yra vienoda, o eismo keliami garsai visada vis kitokie“, – sakė jis viename interviu. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie Vilnių ir jo keliais riedančių mašinų triukšmą. Juk išklerusios detalės kiekviename troleibuse barška skirtingu dažniu, o elektrinius variklius maitinančių metalinių strypų girgždesys niekada nebus toks, koks buvo vakar. Tačiau kaip su gamtos garsais? Ar jų įvairovė didesnė? Kuris garsynas unikalesnis – žmogaus sukurtos kultūros ar jo neatpažįstamai perkuriamos natūros?
Mano svarstymus netikėtai nutraukia šalia sėdinti mergina, kuri koktulį keliančios pamaivos intonacija garsiai kalba telefonu: „Šūdo gabalas, atsiprašant, o ne knyga. Jei iš to mums duos egzaminą rašyt, tai nežinau. 365 puslapiai!“ Nudelbiu akis ir ant jos kelių pamatau gulint knygą, kurią ji kalbėdama nervingai vis varto – 48 puslapis, 3 puslapis, paskutinis puslapis… Pamėginu įsižiūrėti į staiga atverstą viršelį. Perskaitau Pierre’o Hadot klausimą, dailiomis raudonomis raidėmis užrašytą veikalo viršelyje: „Antikos filosofija – kas tai?“
„Koks puikus ir kartu iš esmės neatsakomas klausimas!“ – staiga sumetu mintyse. Juk tik helenai iš tiesų žinojo, kas yra išminties meilė, taigi bandymas atsakyti į klausimą, kokia ji buvo anuomet, yra ne tik sudėtingas, bet ir ganėtinai juokingas. Tokiais bandymais paženklinta kone visa filosofijos istorijos tyrinėjimų istorija. Ji juokinga, bet kartu produktyvi, mat, bandydami atsakyti į šį klausimą, šiuolaikiniai akademikai sukonstruoja daugybę keisčiausių vaizdinių, kurie senovės mąstytojams būtų svetimi ir nesuprantami. Sufasuoti į modernius raidynus, jie tėra gromuliuotės – retrospektyviai sugromuliuotos kitų mintys. Idėjų istorikai vis iš naujo prievartaudami praeitį tegali pasakyti, kokia ji mums rodosi šiandien, ką antikos filosofija reiškia mūsų čia ir dabar egzistuojančiai ir kas mikrosekundę į praeitį grimztančiai kultūrai. Bene taikliausiai filosofijos istorikų darbo esmę vienoje savo ištaroje yra atskleidęs prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as: „[...] atsikratyti šio komplekso [knygų apie praeities mąstytojus skaitymo] labiausiai man padėjo, manau, tai, jog filosofijos istoriją laikiau savotiška analine sueitimi arba – tai tas pats – nekaltu pradėjimu. Įsivaizduodavau, kad prisiartinu prie autoriaus iš už nugaros ir užtaisau jam vaiką, – tai jo vaikas, bet vis dėlto išsigimėliškas. Labai svarbu, kad tai būtų jo vaikas, nes reikėjo, kad autorius tikrai būtų pasakęs viską, ką aš jį skatinau pasakyti. Bet lygiai taip pat reikėjo, kad vaikas būtų išsigimęs, nes jis atsirado iš įvairiausių išcentravimų, poslinkių, laužymų, slaptų išskyrų, kurie man suteikė didžiulį malonumą“ (Derybos: 1972–1990 m. vykusių pokalbių tekstai, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2012).
Prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios žiedo vairuotojas paskubėjo: metaliniams strypams nuslydus nuo laidų, troleibusas trūktelėjo ir sustojo. Elektrinio variklio gausmas staiga nutilo. Užgirdau, kaip šalia sėdinčios merginos liežuvio galiukas paliečia gomurį ir sukelia tylų spragtelėjimo garsą – taip žmonės dažniausiai daro suirzę dėl netikėtos nesėkmės. Garsiai atsidususi, tarškančiu balsu ji toliau kalbėjo telefonu: „Arba mūsų universitetas su galva susipyko, arba nežinau. Perskaičiau penkis puslapius ir nieko nesupratau. Čia lotyniškai parašyta – kas antras žodis lotyniškas! Nu, vienu žodžiu, iki.“ Staiga trinktelėjo iš gatvės sugrįžusio vairuotojo kabinos durys ir troleibusas iš lėto ėmė judėti stotelės link.
Atsivertusi šeštąjį knygos puslapį – skyrių „Sokrato figūra“ – mergina penkioms sekundėms sustingo, o prieš tai ant kairės rankos smiliaus sukaliotas automobilio raktelis sugniaužtas atsidūrė delne. Pirmoji skyriaus eilutė skambėjo taip: „Sokratas dažnai lyginamas su Jėzumi.“ Mergina dar kartą dirstelėjusi į viršelį užvertė knygą. Veikalą susigrūdusi į džiovintą karvės tešmenį primenančią rankinę, paskubomis išrūko iš troleibuso. Pro langą stebėdamas nukulniuojančiąją likau nesupratęs, kodėl ji rankoje turėjo automobilio raktelį, o čepsėdama burnoje kramtė ne tik gumą, bet ir tokius beprasmius žodžius.
Kad suprastum troleibuso skleidžiamus garsus, jokių pastangų nereikia. Nutriušusias sėdynes laikančių konstrukcijų girgždėjimas neapsimetinėja, kitaip nei gumos gabalus kramtančios burnos, kurios šiaip jau smirdėtų rytinėmis pagiriomis ar per pusryčius paskubomis sukimštais pusgaminiais. Žmogaus burna yra visai kitokia erdvė nei troleibuso salonas. Burnoje gimstantis garsas dažniausiai yra planuojamas iš anksto, derinamas prie pašnekovo norų ir baimių, kylantis iš pastangų ką nors nuo jo nuslėpti ar tyčia pasakyti per daug, taip siekiant kam nors pakenkti. Tačiau vos tik oro bangos ištrūksta iš šios ertmės ir susilieja su oro bangomis, kurias skleidžia kitos burnos, jis virsta vapėjimu – žmonių kasdienybės garsais. Būtent ši vienalaikė garsinė masė man yra viena gražiausių, nors pati savaime ji beprasmė ir daugelio visiškai nedominanti. Ateityje juk nebus parašytas veikalas pavadinimu „(Post)modernus vapėjimas – kas tai?“ O jei ir bus, tai autorius analizuos tikrai ne garsinius žemėlapius, o dar vieną filosofinę ar sociologinę žmogaus vaizdinių problemą.
Daugybės šiuolaikinių žmonių vapėjimo turinys nieko nereiškia. Gumą kramtančios burnos čepsėjimo garsas yra kur kas įdomesnis nei visa galybė tų žodžių, kuriais keičiamasi dendžių kavinėse, prabangos prekių parduotuvėse, automobilių salonuose, populiarių grupių koncertuose, technologijų ir verslo centruose, ekologiško maisto parduotuvėse… Visa tai yra to paties kasdienybės farso dalis – tai netikra. Tad ir kelti klausimus „O ką visa tai reiškia? Ką parodo?“, klausti to visiškai rimtai, apeliuojant ne į garsus, o į jų turinį nėra reikalo, mat turinio tiesiog nėra. Yra tik čepsėjimai, džiaugsmo klyksmai, verksmai, malonumo aimanos, juokas, liūdesio atodūsiai ir daugybė kitokio triukšmo, kuris niekada nebūna sumeluotas, nes garso sumeluoti neįmanoma. Tai puikiai supranta žmonės iš kito nei aš pasaulio – fizikai, kurių interesų sritis yra akustika. Fizikai nenori įprasminti garso, jie tiesiog jį girdi, tyrinėja ir aprašo. Tačiau fizikai nesuprastų maniškių tyrinėjimų, mat jų esmė yra ne girdėjimas, o (įsi)klausymas ir grožėjimasis. Fizikui garsai yra siekiamos atrasti dėsningos realybės dalis, o man iracionalios ir chaotiškos regimybės dalis. Ar garsą tyrinėti galima tik neperžengiant šių dimensijų ribų? Kas yra tarp jų arba už jų?
