Brolis
Kartą vienos šalies vadovu tapo Brolis. Tiksliau – du broliai, tačiau ši būtybė gimė kaip viena, todėl vartoti daugiskaitą šiuo atveju visai netinka. Apie Brolį kaip dviejų brolių darinį arba apie tų dviejų atskirą individualumą negali būti nei kalbos, nei diskusijų. Nebuvo jie anatomiškai suaugę, nesidalino vienu kūnu arba bendromis kepenimis – galimos asociacijos su Siamo dvyniais turėtų būti tučtuojau suspenduotos. Brolis visada buvo kartu, jiedu niekada nesiskirdavo. Brolis kartu mąstė, kalbėdamas vienas kitą papildė, pietaudamas – skanavo iš vienas kito lėkščių, prausdamasis pirmasis padėdavo savo antrajam (kartoju: bet kokie brolio skaidymai į dvi dalis yra klaidingi, – taip darau aiškumo dėlei) išsimuiluoti, o kosėdamas – kosėti. Pasaulis pilnas paslapčių ir keistenybių, todėl stebėtis kažkokios šalies vadovo psichinėms ir sinchroninėmis ypatybėmis net nekyla minčių (žinoma, kalbu už save – manęs tai tikrai nė kiek nestebina). Pavyzdžiui, man asmeniškai toks gyvūnas kaip skruzdėda – dulkių siurblio prototipas, tik orientuotas į skruzdžių, o ne į dulkių surinkimą, – atrodo kur kas keistesnė ir beprotiškesnė gamtos išdaiga nei kažkoks… Brolis. Ir keistas čia visai ne Brolis, o pati šalis, tokį vadovą išsirinkusi. Bet apie viską pradėkime nuo pradžių: tokio pasirinkimo priežasčių reikėtų ieškoti praeityje.
Marcelio Dzamos piešinys
Seniai seniai šios šalies, apie kurią jums noriu papasakoti, vieną dalį sukūrė milžinas, iš savo bato išpylęs smėlį (tuose smėlynuose privisę stambių ir galingų stumbrų, kurie voliojosi po birius kalnus); o kitą – narsus karžygys, savo žvangančiais kalavijais ir drąsiais ristūnais juodbėriais žirgais pažabojęs tenykštes gamtos dvasias, sutramdęs šiame krašte paplitusius nuožmius ir stiprius lokius, ilgainiui iškirtęs miškingas vietas ir „apsodinęs“ jas architektūriniais ansambliais. Didžiųjų protėvių – karžygio ir milžino – palikuonys, pasakojama, auginę nerangius sakalus, į egles nuolat atmušančius sparnelius, nuolat gražiai dainavę ir graudžiai verkę. Juos puolę visokie priešai, bet jie narsiai kovoję, niekada nepasidavę, įkvėpimo ir stiprybės iš ainių sėmęsi. Prigimtinį graudumą ir dainingumą jie išmokę derinti su budrumu, fizine ir psichine ištverme. Šios šalies gyventojai iš mėlynai žydinčių augalų (šie yra gausiai ir eiliuotai aprašyti jų metraščiuose) į standžius kamuolius suvydavę siūlus ir, sutvirtinę savo sūriomis ir lipniomis ašaromis, jų riedulius paleisdavę į priešą – mesdavo, sviesdavo arba nuridendavo nuo kokios nors aukštybės. Tai buvo jų specifinis ir išskirtinis ginklas, kurio pavyzdžių galima išvysti šios šalies istorijos muziejaus salėse, o kartais – netikėtai aptikti bekasinėjant dirvą, besidarbuojant kastuvu ūkiniais tikslais (siūlinių kamuolių paveldas toks gausus, kad, norint aptikti vertingą iškaseną, visai neprivalu būti archeologu).
Slenkant amžiams, priešo ginklai pakitę, evoliucionavę – išsivystę į sudėtingesnes formas, įgiję tobulesnius pavidalus. Kovos laukas iš pilies kuorų, purvynų ir pelkių persikėlęs į laboratorijas, virtualią erdvę, dar teigiama, kad į maistą, televiziją, kultūrą, ekonomiką ir visas kitas realiai egzistuojančias, tačiau pirštais nepačiupinėjamas sritis. Šios šalies gyventojų raumenys atrofavęsi, subliūškę, augimo galia, anksčiau dėl gyvenimo aplinkybių – nuolatinės karo ir apgulties situacijos – telkusis į kaulus ir raumenis, ėmusi kilti į viršų, iššovusi lyg kamštis: žmonės ėmę stiebtis, ūgėti, kol pasiekę milžinų vaikų ūgį. Pirminė gynybinių kamuolių funkcija – ginti ir apsaugoti – degradavusi, pakitusi. Kamuolį imta spardyti savo malonumui, pramogos sumetimais, nes egzistencinį saugumą garantavo modernios, pažangios ir išmaniosios priemonės, o ne kažkoks kamuolys, suvytas iš lipnių ašarų ir mėlynai žydinčių augalų.
Brolis, dabartinis šalies vadovas, buvo kamuolio virtuozas, visų galimų žaidimų, susijusių su apvaliuoju, genijus. Tarptautinėse kamuolio varžybose, kurias šios šalies gyventojai tiesiog dievino (mat jos priminė šlovingą tautos praeitį, buvo nelyginant modernus istorinių žygdarbių atkartojimas), brolis nustelbdavo savo varžovus. Savo keturiomis galūnėmis, kurių skaičius atitiko pasaulio krypčių skaičių, savo temperamentu, paveldėtu iš didžiųjų protėvių, nugesindavo kitų šalių kamuolininkus, įvarydavo jiems siaubą, gėdą, sugniuždydavo juos, sutriuškindavo, nelyginant į miltus sumaldavo. Vykstant varžyboms, nesvarbu, tarptautinėms ar vietinės reikšmės, šiaip jau tykiuose šalies miestuose (tas melancholijos ir santūrumo kasdieniame gyvenime polinkis, be to, maži šalies masteliai lėmė ramią kasdienybės tėkmę) užvirdavo gyvenimas. Iš kaimyninių šalių priplūsdavo žiūrovų, kurių išvaizda, palyginti su šios šalies gyventojais, kaip teigė vyraujanti nuomonė, buvo artima baidyklės apibrėžimui. Miestuose per kelias dienas atsidarydavo naujų kavinių, TV salonus turinčių užeigų, gatvės pasipuošdavo girliandomis, parduotuvėse padidėdavo apyvarta alkoholiniais gėrimais, gydytojai ligoninėse sustiprindavo budėtojų pajėgas, nes tokiomis dienomis padidėdavo ginčų, barnių, lūžių ir vidinių organų susiplėšymo tikimybė, o, praėjus maždaug devyniems mėnesiams po varžybų, tose pačiose ligoninėse moterys gimdydavo keistai atrodančius kūdikius, kurių gymis buvo svetimas didžiųjų protėvių DNR: siautulio ir azarto pasekmės (nors, kaip buvo visuotinai manoma, vietinės gražuolės apkvaitindavo atvykusius kamuolio entuziastus – baidykles; be to, juk ne vyrai, o moterys, sakoma, yra linkusios į smalsumą ir paleistuvystę, todėl šis įsiaistrinusių svetimšalių ir vietinių moterų bukagalviškumo derinys žalojo protėvių genofondą, stačiai jį niekino, juodino; taip, „juodino“ yra pats tinkamiausias žodis, apibūdinantis ne tik nepagarbą geriausiems genams, reiškiantis, sakytum, jų šmeižtą, bet ir tų genų pokytį: prigimtinis dailus šviesumas, akių mėlis, artimas metraščiuose apdainuotiems augalams, prasiskiedęs su atėjūnu krauju, tapdavo rudas, kartais net juodas; švelnūs baltučiai lygūs plaukai virsdavo raitytu sliekynu, purvo spalvos ašutiniais kupstais; pasitaikydavo ir tokių atvejų – tai užvis siaubingiausia, – kai naujagimio oda niekuo nesiskirdavo nuo kakavos ar žemės spalvos).
Brolio atvaizdas, dar iki jam tampant šalies vadovu, puikavosi ant saldainių dėžučių, jo biustas stovėjo sostinės aikštės centre, jis buvo vienas populiariausių pokalbių šou herojų. Ne vienas Brolio posakis įleido šaknis į šnekamosios kalbos dirvą – kasdienį žodyną – ar tapo šmaikščiu sąmoju. Tiesa, kalbėjo jis sunkiai ir mažai, lyg liežuvis būtų niekada neišrašomas traumatologijos punkto ligonis, tačiau šalies gyventojai, vertinantys santūrumą ir tvirtumą, šią Brolio savybę itin gerbė, ja žavėjosi ir laikė etaloniniu charakterio bruožu: Brolio pratisas mykimas, žemas ir duslus švokštimas atkartojo pirmapradės girios ir galingiausių toteminių žvėrių galybę. (Galimas tarškėjimas, tratėjimas, žodžių, nelyginant vatos, vėlimas būdingas priešams, saldžiabalsiams, piktavaliams pasalūnams ir intrigantams.)
Tuo metu, kai Brolis buvo visų dievinamas kamuolininkas, šaliai vadovavo nupiepęs, nukaršęs senelis. Bet nors buvo senas ir gležno kūno, vadovas pasižymėjo protu ir erudicija. Mokėjo ne vieną kaimyninių šalių kalbą: viena iš jų – ne paslaptis – jam buvo netgi gimtoji. Tai, kad jo liežuvis geba laisvai klegėti nečionykšte kalba, išdavė ir jo neįprastas, tamsus, gymis – kažkelintos kartos baidyklių kraujas buvo pagadinęs milžinų ir didvyrių genofondą. Vadovo gebėjimas ilgai, be pertraukų sakyti monologus, komentuoti esamą situaciją, diskutuoti įvairiomis temomis su visų sričių specialistais tautai atrodė nesvarbus: jų akys sutartinai piktinosi šviesios spalvos nebuvimu jo akiduobėse. Šalies gyventojams vadovo diplomatiškumas ir kompetencija nepatiko: tokia lanksti, išsilavinusi ir moderni asmenybė stokoja, kaip tauta manė, unikalumo, lokalaus charakterio ir išskirtinumo. Trumpiau tariant, seniukas buvo gyvas šios šalies psichės antonimas (Brolis, išgirdęs žodį „psichė“, imtų gargti ir kosčioti – juoktis). Žmonės vadovo soste troško matyti galingą, stiprų ir rūstų vadovą, kuris prilygtų heraldiniams žvėrims – stumbrui arba lokiui. Tauta išvijo DNR reikalavimų ir charakterio etalono, nulieto iš miškų gūdumos ir mėlynųjų augalų šnaresio, neatitinkantį senąjį vadovą ir į jo kėdę pasodino Brolį, kuris yra lokys ir stumbras kartu sudėjus.
