100 metų
Berlyno Neue Nationalgalerie (Naujoji nacionalinė galerija) buvo atidaryta 1968 m. „Naująja“ galerija pavadinta norint atskirti ją nuo rytuose už Berlyno sienos likusios Nacionalinės galerijos ir pabrėžti parodų kryptį – modernus XX a. menas. Šių dviejų Berlyno galerijų tarpusavio santykį galima palyginti su Londono Tate Modern ir Tate Britain galerijomis.
Turtingoje galerijos kolekcijoje yra Gerhardo Richterio, Anselmo Kieferio, Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Barnetto Newmano, Vasilijaus Kandinskio, Joano Miró, Pablo Picasso ir kitų aukščiausio lygio menininkų darbų. Jie sudaro galerijos pagrindą ir yra eksponuojami nuolatinėse parodose požeminiame aukšte kartu su mažesnio kalibro menininkų iš viso pasaulio darbais. Pirmame aukšte, kuris yra viena didžiulė erdvė, iš trijų pusių įrėminta stiklinėmis sienomis, rengiamos laikinos parodos. Kiekvienai parodai paruošiamas sumanus ir eksponuojamo meno stilių atitinkantis labirintas iš kilnojamų pertvarų. Ši erdvė skiriama kokiai nors temai (pavyzdžiui, praeitais metais čia buvo vieni prieš kitus sukabinti to paties laikotarpio Vakarų ir Rytų Vokietijos menininkų darbai) arba vienam žymiam autoriui. Be abejo, tai didelė garbė ir pripažinimo ženklas.
Karl Otto Götz. Telmo. 2003
Naujausia čia vykusi paroda buvo skirta Lietuvoje mažai žinomam vokiečių abstrakčiojo ekspresionizmo atstovui Karlui Otto Götzui, vokiškai kalbančiose šalyse dažniausiai vadinamam K. O. Götzu. Kaip žinoma, abstrakčiojo ekspresionizmo olimpe sėdi amerikiečių menininkai (Jacksonas Pollockas, Willemas De Kooningas, Arshile’as Gorky, Hansas Hofmannas, Markas Rothko & Co.). Tačiau, kaip ir beveik visos įdomybės mene, ši įtakinga kryptis prasidėjo Europoje nuo Vasilijaus Kandinskio, Henri Matisse’o, Paulio Klee etc. darbų. O didžioji dalis amerikiečių abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų buvo Europoje gimę imigrantai. Daug kas galbūt primiršo, kad, pavyzdžiui, Markas Rothko (arba latviškai Marks Rotko) gimė Daugpilyje.
Pats abstraktusis ekspresionizmas susiformavo iš vokiškojo ekspresionizmo didelėse kino drobėse (Fritzo Lango, Friedricho Wilhelmo Murnau filmai) ir mažesnėse dailininkų drobėse. Sakyčiau, pagrindinis vokiečių dailininkas šiame kontekste buvo tuo metu Miunchene gyvenusio Vasilijaus Kandinskio bičiulis Franzas Marcas. Abu jie 1911 m. įkūrė menininkų grupę „Der Blaue Reiter“ („Mėlynasis raitelis“) ir dalyvavo Neue Künstlervereinigung München (Naujosios Miuncheno dailininkų sąjungos) veikloje. Verti paminėti šiuo atveju Franzo Marco darbai yra „Reh im Walde I“ („Stirna miške I“, 1911) ir ypač – „Kämpfende Formen“ („Kovojančios formos“, 1914).
Štai tokiame kontekste pradėjo kurti Karlas Otto Götzas. Vasario 22 d., tuo metu, kai Berlyno naujojoje nacionalinėje galerijoje buvo eksponuojami Götzo darbai, menininkui suėjo 100 metų. Jis jau trejus metus beveik aklas, nors žmonos padedamas gyvena kiek galėdamas aktyviau, tapo ir domisi pasauliu. Jie susituokė 1965 m., žmona Rissa (g. 1938), taip pat žinoma dailininkė, buvo jo mokinė. 1997 m. pora įkūrė fondą, kuris rūpinasi jų meniniu palikimu ir remia jaunus menininkus. Jo mokiniais taip pat buvo dailininkai Gerhardas Richteris ir Sigmaras Polke. Apie Richterį Götzas yra pasakęs: „Jis tylus ir darbštus.“ Tarp 1959 ir 1979 m. Götzas buvo Diuseldorfo meno akademijos tapybos profesoriumi. Nuo 1972 m. bendravo su filosofu Karlu Popperiu, pažintis prasidėjo Götzui rengiant spaudai savo knygą „Paveikslų estetikos problema“. Jo darbai kabo Reichstage ir kitose aukščiausiose Vokietijos valdžios institucijose. Šimtmečio proga Vokietijos spauda jam dėkoja už sėkmingas pastangas po karo atkurti Vokietijos kultūrinį orumą ir vadina jį „abstrakto meistru“.
Götzas gimė Achene 1914 m. Iš pradžių norėjo tapti tekstilės inžinieriumi ir mokėsi Acheno taikomųjų menų mokykloje. Pirmuosius abstrakčius darbus nutapė 1933 m. Nuo 1935 m. nacionalsocialistai jam uždraudė tapyti ir eksponuoti savo darbus, jis toliau tapė slapta. Tarnavo liuftvafėje (Trečiojo Reicho karinėse oro pajėgose), baigė žvalgybos karininkų kursus, prieš karą gyveno ir turėjo dirbtuves Dresdene. Iki prasidedant karui metus mokėsi Dresdeno meno akademijoje. Karo metu kaip žvalgybos karininkas tarnavo Norvegijoje, turėdamas galimybę tapydavo. Per Dresdeno bombardavimą 1945 m. vasarį buvo sugriauti jo namai ir sunaikinta didžioji dalis ankstyvųjų darbų. Po karo per asmeninius kontaktus buvo surengta Götzo paroda Paryžiuje ir pamažu jis tapo pagrindine jungiamąja grandimi tarp pokario prancūzų ir vokiečių menininkų. 1951 m. Paryžiuje Götzas pirmą kartą pamatė Jacksono Pollocko ir Willemo De Kooningo paveikslus, jie turėjo įtakos paskesnei jo kūrybai.
Prieš karą Götzas eksperimentavo su geometrinėmis formomis, jo kūryboje pastebimi siurrealizmo bruožai. Darbai mažesnio formato ir labiau koncentruoti. Vėlesniems didesnio formato paveikslams būdingi platūs potėpiai, spontaniška energija, susipinančios spalvos ir atspalviai, vaizdinis gylis ir erdvė. Götzas dažnai tapydavo horizontaliai, drobę pasidėjęs ant grindų arba ant stalo. Todėl jo darbams nebūdingi vertikalūs dažų nubėgimai, kuriais piktnaudžiauja šiuolaikiniai menininkai. Götzo stilius griežtas ir aiškus, jo paveikslai nepretenzingi, neperkrauti nereikalingomis detalėmis ir „švarūs“.
Karl Otto Götz. 24 variacijos su 1 faktūra (F). 1949
Berlyno naujoji nacionalinė galerija pateikė puikią Götzo meninės raidos istoriją nuo 1930-inių iki pastarojo dešimtmečio. Greta drobių parodoje buvo eksponuojami dailininko eskizai, „juodpaišiai“, iliustracijos. Viena siena skirta trumpai dailininko biografijai. Buvo malonu pastebėti, kad apsieita be ilgų ir neįsimenančių teorinių analizių ir nereikalingų liaupsių, nes iškabinti darbai patys iškalbingi. Dėl to, kad Götzas išgarsėjo XX a. antrojoje pusėje, taip pat dėl to, kad dauguma jo senųjų darbų žuvo per karą, buvo akcentuojama naujesnė didelio formato kūryba, atitinkanti šiuolaikinį estetinį suvokimą, kai dominuoja ekspresyvumas, atsitiktinumas, metamorfozės ir erdvė. Dauguma eksponuotų paveikslų priklauso valstybinėms Vokietijos galerijoms, tačiau keletą svarbių kūrinių, įskaitant senuosius, parodai paskolino privatūs kolekcininkai.
Pabaigoje šiek tiek informacijos skaičių mėgėjams. Praktinės meno informacijos tinklalapio „Artfacts.net“ meninės ir komercinės svarbos reitinge 2013 m. Götzui buvo skirta 1701 vieta. Paskutinis užfiksuotas pardavimas įvyko 2013 m. gruodį, drobė parduota už 234 091 dolerį. Vokietijoje didesnių Götzo drobių kainos priklausomai nuo estetinio svorio ir reikšmės menininko kūryboje svyruoja nuo keliasdešimties iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Oficialiai brangiausias jo paveikslas buvo parduotas už 400 tūkst. eurų. O štai madingiausias vokiečių dailininkas ir bene žymiausias gyvas menininkas Gerhardas Richteris pastaruosius keletą metų buvo 1–5 vietoje, jam dabar priklauso brangiausiai parduodamo gyvo menininko titulas. 2013 m. gegužę Richterio paveikslas Niujorko „Sotheby’s“ aukcione buvo parduotas už 37,1 mln. dolerių. Šiuo atveju mokinys aplenkė mokytoją. Nors tapybos techniką, kuri išgarsino Richterį – Rakeltechnik arba „lopetėlės technika“, kai lopetėle braukiama per šviežiai ant drobės užteptus dažus, išrado būtent Götzas.
