Prakeikta vieta

Marianas Sworzeńis – lenkų rašytojas, teisininkas, kelių romanų, sceninių kūrinių autorius.

„Dabar važiuojame į rusų inteligentijos sostinę.“ Kas ir kokiomis aplinkybėmis tai pasakė? Ir kokią sostinę turėjo omenyje? Atspėti būtų sunku, nes neturėta omenyje nei Maskvos, nei Peterburgo. Bet iki tos sostinės nusikasiau praeitų metų rugpjūtį: čia kalbama apie Karelijoje esantį Medvežjegorską.

Tada, kai minėtus žodžius savo draugams kaliniams, siunčiamiems 1931 metais iš Leningrado statyti Baltosios–Baltijos jūrų kanalo, išsakė filosofas Aleksandras Mejeris, ši vietovė vadinosi Medvežja Gora. 1931–1933 metais ten suvežė dešimtis tūkstančių kalinių, taip pat ten, po jų vergiško darbo, pasižiūrėti jų darbo rezultatų atvyko per šimtas rašytojų. Kai barakai jau buvo tušti, o kapai pilni, gyvenvietei 1938 metais buvo suteiktas miesto statusas – taip atsirado Medvežjegorskas. Bet jo senasis pavadinimas gyvuoja ir iki šiandienos, nes geležinkelio stotis nepakeitė pavadinimo, ką privalo žinoti kiekvienas, pasirengęs dešimties valandų kelionei iš Peterburgo į šiaurę, kai jis teirausis bilieto.

Vietinis muziejus čia veikia nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio. Jau atsirado ir nemaža literatūrinių pasakojimų: plačiame Mariuszo Wilko knygos „Wołoka“ skyriuje ir ten pat išspausdintame rašinyje „Ambasador“, kuriame pasakojama apie Jerzio Bahro lankymąsi tose vietose; taip pat apie jį rašo Frankas Westermanas knygoje „Engineers of the Soul“ („Sielų inžinieriai“). Tad mano rašinys yra tik dar vienas pasakojimas, bet kadangi kiekvienas iš mūsų lankėmės ten kitokiu metu, kiekvienas matėme ką kita.

Muziejų rasti lengva – jis įsikūręs didžiausiame miesto pastate, šis buvo pastatytas kaip NKVD viešbutis su bokštu, kuris buvo paruoštas Stalinui, kad jis iš jo viršaus pažvelgtų ten, kur prasideda kanalas (bet tai niekada neįvyko). Dabar pastate klesti išvešėjusi privati prekyba – nuo kioskų iki maisto produktų, drabužių ir žaislų parduotuvių. Muziejus įsikūręs dešiniajame sparne, o valdžia neįtikėtinai kukliai glaudžiasi iš kiemo pusės – ten yra policija, mokesčių inspekcija ir archyvas. Kairiajame šone žaliuoja arbūzų sandėlis, o už jo yra grožio salonas. Bokštą, kuris pastatytas stačiakampio formos, juosia šešiolika kolonų, tarpsniai tarp jų įstiklinti; ten užeiti neleidžiama, bet jis matosi iš kiekvienos miesto ir jo apylinkių vietos. Jis atrodo kaip iškilusi aukštyn antikinė šventovė, apkabinėta skydais (tik palydovinių antenų) – nėra ten kunigų nei tikinčiųjų, o jos dievas niekada nepasiekė vietos…

Netoli įėjimo matosi marmurinė plokštė, skirta Konstantinui Simonovui, kuris ten lankėsi 1938 metais. Dar tik lieka užkopti laiptais, praeiti pro geležines grotas – netyčinį pranašą to, ką čia išvysime, ir jau esame vietoje. Įveikiau šį kelią įvairiu dienos metu, iš eilės apžiūrėjau sales, skirtas Karelijos istorijai nuo jos pradžių pradžios iki caro Petro I, traukusio per šias žemes prieš švedus (laivų pervalkos temos per miškus dabar neliečiu, nes ji atskira, dabar smarkiai sukritikuota, net ir neigiama). Taip pat yra čia eksponatų, vaizduojančių sentikių nausėdijas ir Šiaurę kaip tremčių vietą, baudžiavos panaikinimą, geležinkelių tiesimo pradžią (linijos į Murmanską tiesimą 1914–1916 metais), nepavykusią sąjungininkų intervenciją (1919 metais mieste buvo dislokuotas anglų ir amerikiečių būrys su hidroplanų baze), pilietinį karą ir naują komunistinę tvarką. Daug nuotraukų pasakoja apie 1941 metų karą, kurį tame krašte pradėjo Suomijos antpuolis (ne vokiečių, nes šiaurinę atakos prieš SSRS liniją sudarė suomiai), taip pat apie suomių okupaciją (nuo 1941 metų žiemos iki 1944 metų vasaros), kurios metu netolimas kalvas perkirto gelžbetoniniai Mannerheimo linijos įtvirtinimai (miestas tada vadinosi Karhumakis). Ką gi, visko nepapasakosi, tad dabar dėmesį sutelksiu į paskutinę salę, nes atvykau pasidomėti joje atspindimų žmonių likimais ir apie juos ketinu rašyti knygą.

Eksponatų čia nedaug: skardinis dubenėlis ir kalinio šaukštas, „Baltosios jūros fordu“ (belomorskij ford) vadinti mediniai karučiai, darbinis vatinukas (fufaika), 1931 metų leninizmo vadovėlis, 1934 metais išėjusi „Baltosios–Baltijos jūrų kanalo statybos istorija“, metalinio pjūklo gabalas, miško siauruko ratų pora. Taip pat yra spygliuota viela apipintas medžio kamienas, rastas vienoje kanalo salelėje, kurioje buvo įrengta nuolatinė kalinių grupės zona. Apie šį radinį papasakojo ekspedicijoje dalyvavęs muziejaus direktorius Sergejus Boldyrevas: „Medis, nors sukaustytas viela, ir toliau augo, ir taip stipriai įsikibo į metalą, kad atplėšti jo nepavyko, teko šį gabalą nupjauti. Tai buvo gyvybės ir gamtos pergalė, mums, istorikams, likęs akivaizdus to fakto patvirtinimas.“

Ant sienų ir stenduose – dokumentų ir įsakymų fotokopijos, žemėlapiai, grafikai ir nesuskaičiuojamos nuotraukos. Bet galima užjausti tą, kas atėjo čia, neturėdamas pagrindinių žinių apie sovietus ketvirtajame dešimtmetyje. Mano padėtis buvo geresnė, buvau perskaitęs Ivano Čiuchino „Kanaloarmeicy“, kanalo kalinių Dmitrijaus Lichačiovo, Nikolajaus Anciferovo, Dmitrijaus Vitkovskio, Julijos Danzas, Ivano Solonevičiaus prisiminimus, taip pat šį klausimą gerai nušviečiantį leidinyje „Karta“ išspausdintą Tomaszo Kizny straipsnį, nė nekalbant apie 600 puslapių „Kanalo statybos istoriją“. Bet žiūrėjau į eksponatus dėmesingai, daug ką įsivaizduodamas iš šios painios istorijos.

Vandens kelias iš Baltijos via Peterburgą ėjo per Ladogos ežerą, iš ten Svirės upe iki Onegos ežero ir baigėsi jo viršutinėje pakrantėje (netoli iš čia, iš muziejaus prieangio ežeras matosi). Idėja nutiesti kanalą, einantį iš čia į šiaurę, buvo sena kaip pati Rusija, ir kiekvienas šimtmetis, o ypač XIX amžius ir net paskutiniai cariniai metai, ją kuo nors paremdavo. Sovietiniais metais šio projekto tyrimai prasidėjo maždaug 1930 metais, o galutiniai sprendimai buvo priimti 1931-aisiais (už darbus atsako NKVD, įvykdymo terminas – 20 mėnesių).

Apie 230 kilometrų ilgio trasa buvo nužymėta šiek tiek į rytus nuo einančio į Murmanską geležinkelio taip, kad ji sujungtų Onegos ežerą (nuo Poveneco įlankos) su Baltąja jūra (uostu Soroka, dabar Belomorskas).

Kanalas, kur buvo įmanoma, ėjo egzistavusiais keliais per ežerus, o kur jų nebuvo, buvo kasamas per sausumą ir dinamitu sprogdinamas uolas, didelį sunkumą sudarė tai, kad ežerų ir jūros vandenų susiliejimo lygių skirtumą sudarė apie 120 metrų, o tai reiškė, kad plaukiantys į jūrą laivai turėjo būti „keliami“ šliuzais, o plaukiančius atgal teko jais „nuleidinėti“. Reikėjo pastatyti užtvankas, pylimus, šliuzus, privažiavimo kelius, išvežti žemes ir uolas, išvalyti dugną, sustiprinti krantus.

Gulagas pradėjo veikti. Visų pirma reikėjo suvežti kalinius iš kitų lagerių arba pristatyti naujų, taip pat dėl kolektyvizacijos viską praradusius valstiečius, pastatyti jiems barakus, suorganizuoti aprūpinimą. Darbai prasidėjo vienu metu visoje kanalo trasoje, kuri buvo padalinta į ruožus (ir lagerius), sutampančius su mazginiais statybos taškais. Kanalas buvo atidarytas 1933 metų gegužės 1 dieną, pirmasis jo lankytojas buvo Stalinas, lydimas Kirovo, Vorošilovo ir Jagodos.

Netrukus jų pėdomis patraukė Gorkio sukviesti rašytojai. Jų buvo 120, bet tik ketvirtis rašė „Istoriją“, tą, kurios egzempliorius eksponuojamas salės kampe. Ir netiesa, kad likusieji herojiškai atsisakė – tai juk buvo „sielų inžinierių“ metas, dažnas iš „likusiųjų“ svajojo patekti į elitinę išrinktųjų grupelę (net buvo atvejų, kad nepatekusieji ieškojo „teisybės“). Jau pats dalyvavimas šiame žygyje, be abejo, lengvino buvimą sovietinėje literatūroje, bet irgi netapo patentu gyvybei išsaugoti – keli ekspedicijos dalyviai (tarp jų Bruno Jasieńskis, Borisas Pilniakas, Dmitrijus Mirskis, Leopoldas Averbachas, taip pat Semionas Firinas, NKVD atstovavęs redaktorius) neteko gyvybių, ir neabejotinai ironiška istorijos pašaipa tapo priekaištas kanalo „vyriausiajam statytojui“ Jagodai, kad tai jis asmeniškai suorganizavo knygos apie kanalą vyriausiojo redaktoriaus – Gorkio – nunuodijimą.

Ekspozicija pristato pagrindinius čekistus (Frenkelį, Bermaną, Firiną, Uspenskį), taip pat svarbiausius inžinierius, kurie visi iki vieno buvo kaliniai (Chrustaliovą, Vežbickį, Maslovą, Zubriką, Viazemskį). Taip pat matome atvaizdus ir biografijas daugelio mokslo ir kultūros žmonių, kurie čia atsidūrė kaip zekai: Teplickio, Lichačiovo, Anciferovo, sutuoktinių Losevų, Mejerio, Potapovo. O ko „stinga“? Aiškaus atspindėjimo visų versijų apie kanalo aukų skaičių (jų yra kelios – nuo keliolikos tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių). Nėra nė žodžio apie palyginti neseniai rastas masines kapavietes (apie 10 tūkstančių aukų) netoli vandenskyros, aptiktas per paieškas, kurias atliko Jurijus Dmitrijevas. Taip pat nėra knygos su aukų, visų, įskaitant „paprastus“ žmones, sąrašu, bent su jų pavardėmis, vardais ir tėvavardžiais, gimimo datomis ir vietomis, o tai juk galima pateikti, nes lagerių kalinių sąrašai tebėra FSB archyvuose. Laimė, visa tai dar būtų galima atlikti. Ir viliuosi, kad tai įvyks, ir net jei galėčiau pagelbėti perrašinėjant tų vargšų, išmirusių kanalo statyboje, sąrašus, esu pasirengęs prisidėti.

Taip pat salėje yra ekspozicija, skirta, kaip skelbia pavadinimas, „sušaudytam transportui“. Kas turima omenyje? Kai 1937 metais vėl pajudėjo mirties mašina, Solovkų salų lageriui buvo skirtas limitas pristatyti į kanalo statybą 1 200 „liaudies priešų“. Į sausumą išvyko atitinkamas transportas, bet jo pėdsakai dingo, tik buvo žinoma, kad nuosprendžiai buvo įvykdyti, bet niekas nežinojo kur. Nepaisant valdžios vangumo, tiktai dėl aukų palikuonių atkaklumo „Memorialo“ atstovams pavyko išsiaiškinti tiesą: transportas, gabenęs tiksliai 1 116 žmonių, 1937 metų rudenį iš Solovkų atvyko prie Medvežja Goros, ten žmonės buvo sušaudyti ir užkasti už keliolikos kilometrų nuo miesto. Tos detalės, be kita ko, paaiškėjo iš parodymų atsakingo už likvidacijas NKVD kapitono Michailo Matvejevo, kuris pateikė juos kaip teisiamasis kitoje byloje (žinoma, ne toje, už masines žudynes).

Visa bylojo apie tai, kad tai galėjo įvykti Sandarmocho miške – ten 1997 metų vasarą pradėti paieškos darbai. Ir netrukus 7 hektarų plote buvo aptikta beveik 240 broliškų kapų, kuriuose rasta apie 8 000 palaikų, užkastų 1934–1941 metais, tarp jų ir to dingusio transporto aukos.

Paskui ten buvo įrengtos didelės kapinės, prie įėjimo į jas buvo padėtas akmuo su užrašu: „Žmonės, nežudykite vieni kitų“, taip pat plokštė, vaizduojanti žūvančius kalinius, apglėbtus angelo, krintančio kartu su jais į kapą, sparnu, pastatyta koplyčia, įrengtos plokštės pagal nužudytųjų tautybes: ukrainiečiams, suomiams, estams, rusams, vokiečiams, lietuviams, baltarusiams, žydams, totoriams, karelams, lenkams, ir religijas: stačiatikiams, katalikams, žydams, musulmonams. Nuo tada kasmet rugpjūčio 5 dieną čia vyksta Aukų atminimo dienos iškilmės.

Kitaip negalėjo būti – nuvažiavau į tą vietą. Nuvažiavus nuo Medvežjegorsko 19 kilometrų, jau už Lumbušio kaimo su visiškai sugriuvusia cerkve, pamačiau ženklą „Sandarmoch“ – čia reikia išlipti, paskui paėjėti pusę kilometro gilyn į pušyną. Skydas skelbia, kad čia kažkada buvo smėlio karjeras, veikęs kanalo statybos reikmėms. Ant akmens išvydau užrašą, lygiai tokį, kokį mačiau muziejaus nuotraukoje. O plokštės su angelu nebuvo, bet – vis turėdamas akyse nuotrauką – to net nepastebėjau. Tarp medžių stovėjo daugybė kryžių – kapų ženklų – su nuožulniais stogeliais. Viešpatavo tyla, buvau čia vienui vienas. Ėjau minkšta pušų spyglių paklote palei akmenis, kryžius, plokštes. Skaičiau prie medžių pritvirtintas lenteles: ir čia, kaip Karelijos kaimų kapinaitėse, žodžių buvo šykštu. Nuošaliau stovėjo savo paprastumu žavinga šventojo Jurgio Nugalėtojo koplyčia. Įeinu į vidų, žegnojuosi prieš ikoną, pastebiu „Atminimo knygą“, kur surašyti visi nužudyti 1937–1938 metais (taigi, tatai įmanoma…). Skaitau pirmus pasitaikiusius: Jevgenijus Demidovičius, g. 1901 m., inžinierius, lenkas, generolo Denikino svainis, iš Solovkų transporto; Stefanas Grudzińskis iš Varšuvos, g. 1886 m., kanalo kalinys; Ivanas Jefimovičius Maksimovas, Poveneco popas.

Liaujuosi skaitęs, nes už durų girdisi kažkokie balsai. Išeinu, o prieš mane juodumas ir baltumas – jaunavedžių pora su palyda. Jaunavedžiai įeina į vidų, aš įsitraukiu į pokalbį su jų palyda. Sužinau, kad netrukus po kapinių atidarymo iškilmių plokštę su angelu kažkas pavogė, ir tas atsitikimas sukėlė didelį atgarsį. Jaunieji po kelių akimirkų išeina ir traukia prie kryžiaus, svečiai juos fotografuoja (aš irgi spragteliu savuoju, ir tik paskui, padidinęs vaizdą, pastebiu, kad užrašai ant kryžiaus skersinio yra suomių kalba). Kai jaunieji sužino, iš kur aš atvykęs, labai nuoširdžiai sveikinasi, o aš sveikinu juos savo ir visos Polšos vardu. Atsisveikinu ir grįžtu – manęs laukia taksistas. Kai miško keliuku vestuvininkų mašinos važiuoja pro mane, pro langus man moja jų rankos, šypsosi jų veidai. Taip, net ir čia laimi gyvenimas…

Kai pasakiau šeimininkei, kur lankiausi, ji prisiminė, kad mokykloje turėjo draugą, kuris gyveno netoli Sandarmocho. Jo seneliai ar ir tėvai neva girdėjo ten kažkokius šūvius, bet kalbėta apie tai tiktai tylomis, ir niekas nedrįsdavo ten lankytis. Ir pridūrė: „Žinote, tas miškas, sako, net ir šunys ten niekada nestaugdavo, ta vieta laikyta prakeikta.“ Prakeikta, tai yra skirta blogio jėgoms. Ir tik tuomet suvokiau, kodėl pradingo plokštė su angelu. Bet viliuosi, kad ji sugrįš. Nebent…

„Zeszyty Literackie“, 2013, 4 (124)

Vertė Kazys Uscila