Nuostabusis darbo pasaulis

Kad ir koks jaunas būtum, nesi per jaunas dirbti. Gali dirbti, kad gautum pinigų norimiems daiktams įsi­gyti, norėdamas padėti kaimynams ar savo miesto gy­ventojams, norėdamas padėti savo šeimai, daugiau suži­noti apie tai, ką iš tikrųjų norėtum veikti. Kodėl tu nori dirbti – tavo reikalas. Svarbiau yra tai, kad, gyvendamas laisvoje šalyje, gali dirbti.

Vaikai vis dar privalo lankyti mokyklą, tačiau po pamokų jie yra sa­vo laiko šeimininkai. Kai kurie vaikai Amerikoje mo­kosi namuose, todėl jiems dar paprasčiau rasti laiko darbui.

Kodėl tu turėtum dirbti? Paplitusi nuomonė, kad vaikystėje vaikas turi vien tik žaisti, tai yra gyventi vaiko gyvenimą. Ką gi vaikai veikia? Vieni elgiasi gana kvai­lai. Antri nori ištisai žiūrėti televizorių. Treti nori tik žaisti, o ketvirti pirkinėti įvairius dalykus.

Mintis, kad vaikai gali tik pramogauti, turėtų juos įžeisti. Jei vaikas nusprendė ne žaisti, o daryti kažką ki­ta, tai pastaroji veikla jam, matyt, įdomesnė, smagesnė. Vadinasi, vaikas pakankamai užaugo, kad skirtų savo laiką ne žaidimams, o kitokiai veiklai. Tai gali nepatikti kai kuriems pagyvenusiems žmonėms, nes jie linkę ideali­zuoti nerūpestingą vaikystę. Jiems nepatinka, kad vaikas dirba.

Ar yra kokia nors veikla, kurią mėgsti labiau nei vaikiškus žaidimus? Jei taip, daryk tai, ką mėgsti! Jei mėgsti dirbti, tai ir dirbk. Jei nori už savo darbą gauti pinigų, bandyk. Jei tau patinkanti veikla neturi nieko ben­dro su pinigais, vis tiek gerai, nes kuo jaunesnis imsiesi vienokios ar kitokios veiklos, tuo daugiau įgūdžių turėsi suaugęs. Niekada nėra per anksti pradėti. Kodėl gi ne šiandien?

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kokių įdomių ir nau­dingų užsiėmimų turi JAV gyvenantys vaikai. Tuomet galėsi įvertinti savo galimybes sugalvoti ką nors, ko nie­kas kitas iki tol nebuvo sumanęs.

Devynerių metų Džesis pradėjo iš molio gaminti dantų šepetėlių laikiklius, kuriems suteikdavo filmuose matytų ar paties sugalvotų pabaisų pavidalus. Berniukas dirbo savo tėvo keramiko dirbtuvėje, o gaminius parduo­davo amatininkų mugėse.

Dvi vienuolikametės draugės per Kalėdas gavo do­vanų audimo stakleles. Vienos mergaitės kambaryje jos įsirengė „dirbtuvę“ ir sukvietė ten draugus ir gimines, kad jie pamatytų pavyzdžius ir užsisakytų austinių šali­kų, servetėlių ir kt. Taip mažosios audėjos užsidirbo pi­nigų ir būtiniems dalykams, ir pramogoms.

Būdamas keturiolikos Holas sukūrė savo pirmąjį trijų minučių trukmės filmuką, kurį pardavė televizijai. Filmą apie prerijų šunis, gyvenusius netoliese, berniukas sukūrė per kelias savaites.

JAV tradicinis dirbančio vaiko simbolis – limona­do kioskas pakelėje. Nieko blogo, jei vaikas prie namų prekiauja limonadu, kurio taip reikia karštą vasaros die­ną. Tačiau panagrinėkime išsamiau – ar tai tikrasis kelias vaikui išmokti verslo pagrindų?

Tarkime, tėvai nupirko vaikui citrinų, iš kurių jis pagamina naminį limonadą. Pardavęs jį, vaikas dažniau­siai nepagalvoja, kad reikia tėvams grąžinti pinigus už citrinas. Vaikas uždirbo tik likusią gautų pinigų dalį – tai jo pelnas. Jei vaikas nori ne žaisti, o užsiimti tikru ver­slu, jis turi atsižvelgti dar į kelis dalykus.

Tarkime, limonadui gaminti ir pilstyti naudojami ąsočiai iš tėvų indaujos. Jei kalbama apie tikrąjį verslą, tie ąsočiai būtų pagrindinės įrangos (be kurios neįmano­ma pradėti verslo) dalis. Citrinos būtų viena iš žaliavų. Pagrindinę įrangą reikia iš kažkur gauti, šiaip jos niekas neduos. Vienas būdas įrangai įsigyti – už ją pasiūlyti savo kompanijos akcijų. Akcijos keičiamos į pinigus, už kuriuos perkama įranga.

Grįžkime prie limonado kiosko ir ąsočių. Kad ver­slas būtų tikras, vaikas gali tėvams pasiūlyti tapti verslo dalininkais už leidimą naudotis ąsočiais. Tai reiškia, kad gautą pelną vaikas turi dalytis su tėvais. Už nupirktas citrinas tėvai taip pat galėtų gauti akcijų.

O dabar apie vietą kioskui vejoje prie namo. Rea­liame verslo pasaulyje tą vietą reikėtų arba nusipirkti, arba išsinuomoti. Vaikas turi nuspręsti, kiek jis mokės už naudojimąsi veja prie tėvų namo.

Taip pat reikėtų tiksliai suskaičiuoti, kiek kainuoja ledo gabalėliai ir puodeliai. Kokia reklaminio stovo, kvie­čiančio išgerti limonado, kaina. Tai reklama. Visas išlai­das reikia skaičiuoti iki cento.

Kodėl gi taip svarbu viską skaičiuoti? Ogi todėl, kad jei neskaičiuosite, tai niekaip nesužinosite, ar jūsų verslas pelningas. Negalėsite teisingai įvertinti, kiek tu­rėtų kainuoti limonadas. Negalėsite net nuspręsti, ar ver­ta tą verslą pradėti.

Kokio verslo besiimtumėte, visada reikia tiksliai suskaičiuoti visas išlaidas. Keli praleisti centai gali lem­ti, kad jūsų verslas bus ne pelningas, o nuostolingas.

Pavyzdžiui, kalbėdami apie naminio limonado ga­mybą, neužsiminėme apie cukrų. Žinoma, vieni pirkėjai norės saldesnio, o kiti rūgštesnio limonado. Jei siūlysite kelias rūšis, turbūt parduosite daugiau limonado. Tačiau į jo kainą reikia įskaičiuoti ir cukraus kainą.

Tarkime, tau dirbti kioske padeda draugas. Galė­tum jį samdyti. Tai reiškia, kad turėtum pažadėti jam tam tikrą pinigų sumą (atlyginimą). Atlyginimą reikia mokė­ti bet kuriuo atveju – ar kioskas pelningas, ar nuostolin­gas. Tai darbo kaina. Yra būdas to išvengti – padaryti tą asmenį partneriu. Tai reiškia, kad jis gaus dalį visų jūsų versle uždirbtų pinigų (apmokėjus visas gamybos išlai­das!), tačiau dalį nuostolių jam taip pat teks prisiimti, jei verslo reikalai klostysis nesėkmingai.

O kaip dėl atlygio sau pačiam? Jei kalbame apie tikrąjį verslą, sau užmokėti galėsi iš tų pinigų, kurie liko, atsiskaičius su visais ir už viską. Šie likę pinigai yra tavo pelnas, su kuriuo gali daryti, ką nori (tai vienas iš di­džiausių privataus verslo privalumų). Gali visą pelną pa­siimti sau. Gali padėti į banką. Gali už tuos pinigus pirkti citrinų, puodukų ir kitų tavo verslui reikalingų dalykų. Gali iš tų pinigų pradėti naują verslą. Gali nusipirkti mu­zikinį centrą ar pan.

Kad sumanymas dirbti ar imtis nuosavo verslo bū­tų tau, kaip vaikui, reikšmingas, turi jį įgyvendinti rea­liame gyvenime. Kad ši veikla turėtų įtakos tavo ateičiai, ji privalo ne tik suteikti tau verslininkystės patyrimo, bet ir įkvėpti verslininkystės dvasią.

Tau neteikia didelio pasitenkinimo smulkūs, nesu­dėtingi darbeliai, kuriais tavo tėvai gali pasigirti drau­gams. Tu nori daryti ką nors rimta ir naudinga, kas būtų reikšminga iš tikrųjų, o ne todėl, kad tai daro vaikas. Tu nori būti tikru verslininku, o ne žaisti verslą.

Aprašyti paauglių verslo pavyzdžiai (mažylių prie­žiūra, mašinų plovimas) ir kt. rodo bendruosius verslo principus. Pagalvok, kaip galėtum nurungti konkurentus. Pagalvok apie papildomas paslaugas, kurios tave išskir­tų iš kitų, kaip žmonės galėtų sužinoti, kad rimtai ir gerai dirbi, esi įgudęs ir sąžiningas, užsakymus atlieki laiku. Ar nebūtų geriau pasamdyti kelis kitus vaikus, o pačiam ieškoti klientų ir organizuoti darbą. Gal, be aiškiai mato­mų vietų, klientų galima rasti dar kur nors?

Galvok. Protas – brangiausias verslininko, kaip ir kiekvieno žmogaus, turtas!

 

Apie autorių

Karlas Hessas nugyveno nepaprastai spalvingą gyvenimą: rašė kalbas Goldwateriui, Eisenhoweriui, Nixonui, Fordui; slapta tiekė ginklus antikomunistinėms grupuotėms Karibų šalyse; dirbo žurnalų „Newsweek“ ir „Playboy“ redaktoriumi; viešai ignoravo mokesčius, todėl visos jo pajamos ir turtas buvo areštuoti; buvo šaudymo iš pistoleto čempionas.

Aštuntajame dešimtmetyje apie jo gyvenimą su­kurtas dokumentinis filmas „Laisvės link“ („Toward Li­berty“).

Nors Karlas Hessas buvo 1960 metų respublikonų partijos programos autorius, vėliau jis nusivylė politika ir 1969 metais tapo libertaru, išspausdinęs žurnale „Playboy“ savo garsiąją esė „Politikos mirtis“ („The Death of Politics“).

Be to, Karlas buvo tikras draugas, kuriuo žavėda­vosi visi aplinkiniai.

 

Iš: Karl Hess. Kapitalizmas vaikams: auk ir tapk pats sau šeimininku. Iš anglų k. vertė Ilona Daukienė.
Vilnius: Margi raštai, 2000
Parinko Vidas Dusevičius