Mano langai į kiemo pusę
Abu mano langai į kiemo pusę. Kieme, prisispaudusi prie senų sandėliukų, auga obelis. Gal laukinė. Nesvarbu. Svarbu, kad ji labai gražiai žydi. Žiedų putos matyti net virš griozdų, kurių mano kaimynas pritempė pilną kiemą. Įtariu, jis renka metalo laužą: iš viso miestelio jam gabena senus šaldytuvus, dujines virykles, skalbimo mašinas… Užgesusiuose varikliuose jis kažko ieško. Ir, matyt, randa, antraip ko ten ieškotų?
Bet daug dažniau mano kaimynas medituoja. Sėdi sename, iš namų atitemptame fotelyje ir gal pusvalandį susikaupęs žvelgia į obelį. Paskui lėtai gurkšteli alaus – vienoje rankoje visuomet laiko skardinę. Nuo obels perkelia žvilgsnį į skalbimo mašiną. Tikriausiai klausosi buvusių gyvenimų… Moka klausytis. Geba išgirsti. Mano kaimynas – poetiškos sielos žmogus. Galbūt šiek tiek net filosofas. Arba poetas su filosofiniu „pamušalu“. Man gražus jo neskubėjimas. Kai pakeliu galvą nuo savo rašomojo stalo, jis tebesėdi toje pat vietoje, tik užvertęs galvą dabar stebi debesis, lekiančius dangumi. Pakelia skardinę prie lūpų, bando gurkštelti. Bet skardinė jau tuščia. Tada ramiai padeda ją į šalį, pasiima kitą. Paskui turės eiti į parduotuvę, kuri visai čia pat, už kampo. Ritualas kartojasi kiekvieną dieną. Bemaž minučių tikslumu. Mano kaimynas – bedarbis, o aš jau pensijoje. Abu turime laiko į valias. Skaitau, rašau arba stebiu, kas vyksta kieme. Nes abu mano langai – į kiemo pusę. Praeidamas jis kilsteli ranką – pasisveikina. Aš pamojuoju. Mūsų namo žmonės mandagūs.
Apie pietus, jei geras oras, renkasi draugai. Kaimyno. Vaska visuomet atsineša gitarą. Moka tris dainas iš Vysockio repertuaro. Jo balsas gergždžia. Nežinau, ar dėl to, kad mėgdžioja Vysockį, ar todėl, kad pragertas. Greičiausiai ir viena, ir kita. Dėl to ir žavus. Taip mano jo bendrai. Vaskai tenka kartoti. Jis nesiprašydina. Kol yra alaus. Paskui atsiremia į obelį, iš rankų nepaleisdamas gitaros – tokia didelė yra jo meilė muzikai. Galvas nusvarina ir kiti. Pogulis. Kaimynas užsnūdęs fotelyje, kiti įsitaisę čia pat, ant žolės. Gamtos vaikai. Nei sėja, nei pjauna. O pragyvena. Iš bedarbio pašalpų. Jų poreikiai nedideli. Nevergauja materijai. Myli laisvę. Mano kaimynai – ramūs žmonės. Neprisimenu, kad kas būtų susimušęs ar kam langus išdaužęs. Gal čia meno įtaka? Nusnūdę jie iš lėto keliasi, vienas kitam padėdami atsistoti: ilgai gulėti nesveika, žemė dar šalta. Rytoj vėl susitiks…
Obelėlė putoja žiedais. Prisispaudusi prie senų sandėliukų sienos. Kad niekam netrukdytų. Švilpauja varnėnai, kiekvienas atsirinkęs savą inkilėlį. Pavasaris, ir gyvenimas yra gražus. Bet aš labiau mėgstu lietingą orą. Nes abu mano langai – į kiemo pusę.
