Lėlės prie miesto vartų
Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“. Sudarytoja Austėja Merkevičiūtė. V.: Kultūros barai, 2013. 248 p.
Apie Vegos Vaičiūnaitės teatrą žinojau iš „Šiaurės Atėnų“: kai pradėjau nuosekliai juos skaityti, ten, regis, buvo dedami skelbimai apie priėmimą į trupę. Tikrovėje niekaip nebuvau susidūrusi, tik girdėjau atsiliepimus (pvz., apie Vilnelės reginį Užupyje buvo pasakojęs Nikodemas). Įdomi atrodė V. Vaičiūnaitės šeima, giminystės ryšiai; autonomiškos savarankiškų moterų bendruomenės, apie kurias daugiausiai žinojau iš Juditos Vaičiūnaitės biografijos. Naujas leidinys pristato V. Vaičiūnaitės, poetės dukterėčios, kūrybą ir asmenybę; nors apie teatrą nedaug ką išmanau, įtraukė pasidomėti.
Spektaklių įspūdį ir vertinimą padėjo susidaryti leidinyje republikuojamos palankios Vaido Jauniškio recenzijos. Taip pat ir fotografijos, ypač gražios – iš „Keturių biblinių šokių“, šešėlių teatro. „Miraklis“ buvo ne vien pirmeiviškas gatvės ir misterijų teatras, bet ir apleistų erdvių estetizavimas, genius loci ieškojimas. V. Vaičiūnaitės fenomeną bene tiksliausiai apibūdina Kazimieras Seibutis, „Miraklio“ teatro aktorius: „Teko nugirsti dvi garbias teatrologes, kurios, manding, baudėsi pateikti Vegos apologiją. Viena iš jų aiškino, kad Vega lyg turėjusi proto, o kita atitardama teigė, kad ir jausmų jos turėta. Bet imaginacinio pasaulio kuriamoji raiška suvis neatmeta konkrečios tikrovės. Jai tik galbūt nereikia konvencinių socialinės raiškos formų, nes tarpinė tikrovė gali įsiterpti, kur tinkama. Gatvė, griuvėsiai, šventoriaus kiemas, upė jai nėra vien gatvė, griuvėsiai, šventoriaus kiemas ar upė, bet regimi matmenys, kuriuose nesiliauja savo audinio austi iliuminacinės šviesos. Vega yra ne tiek kūrėja, kiek, jei pavartotume lotynišką žodį, mediatrix – tarpininkė, imaginacinio pasaulio laidas įsiveržti į urbanistinę dykrą. Tai ne esamojo pasaulio perkeitimas, juk Šv. Stepono gatvė jei ir prisikėlė iš griuvėsių, tai tik kaip euroremontinio kičo darkalas. Tai veikiau transfigūracinė epifanija, vidinė terapija, kuri bent imaginaciškai vėl leido sugrįžti į savo namus išžudytiems žydams“ (p. 154). Cituojamų teatrologių mintys iliustruoja vis dar populiarų automatizuotą skirstymą: vyrai – tai įkūnytas ratio, o moterys – emocijų materializacija. Tikiuosi, nereikia įrodinėti, kad tokia prielaida beviltiškai pasenusi. Tik piktybiškai gaji; tame pačiame šios knygos kontekste. Pavyzdžiui, republikacijoje iš „Dienovidžio“ (1998) Eglė Černiauskaitė klausia: „Režisūra – tradiciškai vyriškas veiklos laukas, o Jūsų spektakliai turi pabrėžtinai emocionalų pradą, kuris taip pat tradiciškai priskiriamas amžinam moteriškumui. Kaip pavyksta pasiekti tokią vyriškos profesijos ir moteriškos pasaulėjautos dermę?“ V. Vaičiūnaitė tinkamai atsako: „Nemanau, kad režisūra – specifiškai vyriška profesija. Gal tiesiog vyrai dažniau ją renkasi. Moterys apskritai mažiau save realizuoja, todėl ir moterų režisierių yra mažiau. Šiaip geras režisierius yra kaip gera namų šeimininkė, kad aprėptų viską, kas vyksta jo spektaklyje. Labai emocionalūs būna ir vyrų spektakliai. Tai nepriklauso nuo lyties“ (p. 90). Svarbu būtų pradėti kalbėti apie teatrą feministiniu rakursu; labai džiaugčiausi, jeigu leidinys taptų pretekstu kokiai nors inovatyviai teatrologinei disertacijai, apimančiai kelių moterų režisierių kūrybą ir menines / socialines pažiūras.
Tragiškas V. Vaičiūnaitės biografijos momentas – atminties nykimas (sirgo reta smegenų liga), vaizdingiausiai atskleistas Liudviko Jakimavičiaus pasakojime. Graudžiai, dramatiškai simboliška, nes jos teatras irgi glaudžiai susijęs su kultūrinės, mentalinės, architektūrinės miesto atminties nykimu. Prie knygos esančioje kompaktinėje plokštelėje – ištraukos iš spektaklių. Ne viskas nufilmuota kokybiškai, bet su tam laikotarpiui būdinga sfumato dvasia, trūkčiojančios atminties metafora. Ypač gražios „Audros“ lėlės, „Aušrinės“ plevenimas, „Vėlinės“ su puikia Mieczysławo Litwińskio muzika. Plunksnaplaukės būtybės ir akvareliška scenografija iš monospektaklio „Undinėlės“ – trapu, vienalaikiška; imi mąstyti apie teatrą kaip apie itin sapnišką meno rūšį, prilygstančią žmogaus gyvenimo trukmei. Nebūna amžinų spektaklių, net jei jie ilgai kartojami. Būna biografijų, kurios sužėri kūrybingu intensyvumu, tačiau jas nelengva kataloguoti ir išsaugoti, nes tai, kas sukurta, – efemeriška, tik iš dalies materialu.
Atrodytų, dar viena tradiciją įtvirtinanti, gražiai parengta prisiminimų knyga (struktūra kaip ir kitų – straipsniai, nuotraukos, interviu, prisiminimai). Jaukios vaikystės detalės – kruopštus pilies piešinys iš Krymo, jaunystės svajonės, stichiški, entuziastingi pirmieji susidūrimai su teatru. Ne tokia jau paprasta knyga, kad nereikėtų ilgiau laukti, kol susiklostys perskaitymo patirtis. Vienoje iš nuotraukų – baltos, raudonos, auksinės „Pūgos pasakos“ lėlės prie Aušros vartų, žiemos fone. Miesto teatro pradžia ir tęstinumas (prisimenant seną Universiteto teatro tradiciją), žymimas subtiliai religiškų, sinkretiškų registrų. Jeigu J. Vaičiūnaitės poeziją įprasta vadinti „miestietiška“, tas pats epitetas lipte limpa ir prie V. Vaičiūnaitės teatro. Nori nenori.
