Kaukazo išlaisvintas. Gruzijos keliara(i)štis
David Robakidzė
Pirmuoju bandymu Gruzijoje išgyvenau 133 dienas, jei neskaičiuotume poros dienų Armėnijoje ir Sausio 13-osios vakaro Lietuvos ambasadoje, kurioje lankiausi pirmą ir paskutinį kartą. Įstaigos darbuotojams ar sau priekaištų neturiu, tiesiog Lietuvos atstovybė persikelia į kitą rajoną. Žodžiu, patirtimi Pietų Kaukaze nė iš tolo neprilygstu Herkui Kunčiui, žurnale „Metai“ publikavusiam Gruzijos dienoraštį „Kaukazo belaisvis“. Iš pradžių maniau, kad Kunčius nuosekliai fiksuoja kiekvienos paros įvykius, tačiau, dienoraščio pabaigoje pamatęs prierašą Tbilisis–Vilnius, vasaris–liepa, 2011, nusistebėjau, kad įamžintos tik 33 dienos. Nežinau, koks buvo atrankos principas, tačiau jei jau rutininės veiklos neturinčio dienoraščio autoriaus dienos taip monotoniškai ir nykiai perteiktos, ką kalbėti apie likusias? Netvirtinu galįs ir neketinu sudarinėti spalvingesnės 33 dienų rinktinės, tiesiog atsibundu – išgeriu „Borjomi“ – pavalgau – kažkur važiuojame su „geradare“ / „geranoriu“ ar / ir susitinkame su menininku – išgeriame ne „Borjomi“ – pavalgome – vėl geriame – pavargstu – ar sakiau, kad geriame vyną ar čiačią? Aprašinėjimo principas man atrodo klaikiai nuobodus. Nebent tai parodymai lempą į veidą nukreipusiam tardytojui ar kerštas redaktoriui, įkyriai pristojusiam su prašymu jo leidinyje pasakoti apie kasdienybę Gruzijoje.
Autoriaus nuotrauka
Kunčiaus rašliavas verčianti Nana Devidzė, paklausta apie svečią iš Lietuvos, susiraukia. Taip pat rašyti mėginantis Nanos sūnus Mirianas pasakoja, kad, perskaitęs mamos verstus tekstus, norėjo Herkų nudėti, bet, atlyžus pirmoms gynybinėms emocijoms, juokėsi. „Jis mus (gruzinus – aut. past.) nužudė“, – sako dvidešimtmetis. Ir išties, bent prunkšteli skaitydamas, kaip Tbilisio madų savaitėje pirmoje eilėje sėdintis Kunčius demonstruoja nuogas lietuviškas čiurnas – išsiaiškinęs, kad nemūvėti kojinių madinga net ir šaltu oru, tualete susikišo jas į kelnių kišenes. Deja, šmaikščios situacijos paskęsta dokumentinėse buitinių-mitybinių, mechaniškų veiksmų detalėse. Gal buvo siekta pabrėžti, kad nei turisto, nei vietinio statusas, nuolatiniai kvietimai, nesibaigiantys tostai ir vynas, pažįstamų pažįstamų (ypač intelektualų) srautas greitai suvienodėja, o dėl intensyvumo vargina labiau nei nusistovėjusi kasdienybė. Šiaip ar taip, H. K. dienoraštis tampa aktualesnis tyrinėjant Tbilisį pačiam: atpažinus kavinę „Literaturuli“, monetas ryjančius daugiabučių liftus ar apsilankius garsiajame Rezo Gabriadzės lėlių spektaklyje „Stalingrado mūšis“, kuris man labiausiai įstrigo dėl batalinių scenų, išgaunamų 9-ojo dešimtmečio diskotekas primenančiomis šviesomis.
Jei ne viena gruodžio naktis, kraujas prieš mano akis per studijų semestrą Gruzijoje veikiausiai ir toliau būtų liejęsis nebent lėlių teatro scenoje. Kita vertus, Tbilisio mokyklose ir universitetuose patruliuojantys apsauginiai primena, kad prieš dešimtmetį dauguma gruzinų jaunuolių ne tik nešiodavosi, bet ir ne skautiškoms reikmėms naudodavo peilius. Be to, ne kartą buvau gąsdinamas, kad, išvydę užsienietį su keliomis kitatautėmis, vietiniai supratingai įvertina – vienas jis nesusitvarko, ir, vyriško solidarumo vedami, nusprendžia padėti.
Tarp vakaro aukų – ir 28 metų vokietis lenkiška pavarde – mano kambariokas. Frankas kilęs iš Lenkijos pasienyje esančio Frankfurto prie Oderio, o ne Frankfurto prie Maino, ir tai jis pamini kiekvienąkart prisistatydamas. Šis žemas, liesas, pliktelėjęs, akiniuotas istorijos studentas nusikalto nebent tuo, kad rašo dienoraštį arba kad nepatenkintas viskuo, dėl ko tik įmanoma būti nepatenkintam Tbilisyje, net kojos iš šio miesto per keturis mėnesius neiškėlė. Tiesa, jis du kartus nesėkmingai vedęs. Pirmoji žmona – egiptietė, antroji – ukrainietė (ar atvirkščiai). Nors dabartinė jo mergina čekė, Franką vis dar varžo paskutinės santuokos saitai – skyrybos Vokietijoje studentui reiškia papildomas išlaidas. Nuo paauglystės neturėjęs partnerės vokietės, mano kambariokas bene kiekvieną iš gausybės savo išvykų studijuoti pagal mainų programas paženklina santykiais su tenykšte mergina. Vienas iš įdomiausių egzempliorių – šizofrenija serganti mergina iš Slovakijos. Kas taip dažnai priartina rytų vokiečio dantis prie užsienietės nuotakos keliaraiščio? Kultūrinių skirtumų nepaisančio Franko ar Vokietijos pilietybės patrauklumas?
Autoriaus nuotrauka
Ketvirtadienį kambariokas praneša, o penktadienį primena, kad kaimynystėje įsikūrusioje à la itališkoje kavinėje „Cafe Milano“ – akustinis muzikos vakaras. Mūsiškė Saburtalo rajono dalis išsidėsčiusi ant kalvos ir tarsi smetoninis Žaliakalnis pasižymi tarpukario pastatais bei diplomatinėmis atstovybėmis. Keliomis gatvėmis žemiau – lietuvio akiai egzotiniais augalais apsodintas Lietuvos konsulatas, netoliese į akis krenta medinę pilaitę-alubarį primenanti Irano ambasada. Sutinku padėti Frankui toliau švaistyti jo vokišką stipendiją. Gruzinių padorumo iškankinti, reabilituojamės danišku „Faxe“ alumi iš didelių skardinių ir jau sukame galvą, kaip trumpam iškrapštyti buto kaimynes, nes ką tik sutikome dvi drauges: rusaitę ir pusiau gruzinę (tėvas rusas). Pasirodo, iš dalies slavė Ana beveik mūsų kaimynė. Frankas palydovėms stato alaus, vaišina sūdytais riešutais, pereiname patikrinimą, vyksta įprastinė susipažinimo rutina: kvietimas draugauti feisbuke ir bendra nuotrauka. „Cамая красивая международная комплектация – союз русских и грузинских генов“, – meilindamasis Anai pasiekiu neregėtas sau rusų kalbos žodyno platumas. Galbūt grynakraujų gruzinių užsispyrimas – tik mūsų pasigriebtas parankus pasiteisinimas, tačiau faktas, kad nekaltybės atkūrimo procedūra Gruzijoje plastinės chirurgijos srityje užima antrąją vietą po nosies korekcijos, puikiai paaiškina, kodėl Franko tarptautinė patirtis ir mano egzotiška, šiaurietiška išvaizda kol kas neveikia taip optimaliai, kaip tikėtasi. Juolab kad Prahoje merginą ir sąžinę turintis mano įnamis prašo tiek nedaug – blowjob. Šiaip ar taip, vietinės man patinka labiau nei kambariokui. Neįgudusiai rytų europiečio akiai Sakartvelo gyventojos kaip ir dauguma azijiečių – nelengvai atskiriamos. Kaip sakė Diotima Sokratui, vieno kūno grožis – vis viena kokio – giminingas kito kūno grožiui, ir jei reikia siekti grožio, glūdinčio pavidale, būtų didelė nesąmonė nelaikyti įvairių kūnų grožio tapatingu. Man patogiau, kai patrauklumas nėra dalijamas į vienetus: konkrečias moteris, merginas, mergaites, nėra pasmerkiamas žūti pasirinktame kūne atėjus senatvei. Jis – algoritmas, tendencija. Taip visada gali rasti kitą Ją. Pažįstamas armėnas Azatas sakė, kad su Jerevano merginomis man turėtų sektis dėl neilgos viešangės, tfu, viešnagės – armėnė mažiausiai nori paskalų, tad momentinio mano pasirodymo jos aplinka neturėtų pastebėti. Deja, kaimyninėje šalyje net nespėjus tinkamai apšilti, teko grįžti į Gruziją, kurioje užsibuvau per ilgai, kad vietinėje liežuvavimų terpėje likčiau incognito. Sklando toks anekdotas, kad gražuolė gruzinė džino, už seksą pasisiūliusio išpildyti bet kokį jos norą, paprašė: nesakyk niekam.
Kadangi mūsų apartamentuose neretai brązginu skolintą gitarą, Frankas užsigeidžia įtaisyti man į rankas gitarą ir patupdyti prie mikrofono, ten, kur jau pusę vakaro muzikuoja du gruzinai. Miela padavėja kreivokais dantimis keliskart klausia, ar tikrai moku groti. Vokietis įtikina ne tik ją, bet ir mane patį. Po kitos dainos arba kito bokalo alaus bus mano šlovės valanda. Velniai žino, kaip gruziniškai mane pristatė ir kokį mitą sukūrė pirmtakai ant scenos, bet susirinkusieji leidžia pasijausti tarsi Herkui Kunčiui, kuris rašo: „…Aš stoviu nežinia kur Tbilisyje ant baro scenos – su gitara ant krūtinės prie įjungto mikrofono, pasiruošęs it Robertas Plantas uždainuoti…“ Man, regis, lengviau – sėdžiu ir imituoju ne „Led Zeppelin“ šiurkščiabalsį, o „The Verve“ vokalistą Richardą Ashcroftą. Pasirenku baladę „Bittersweet Symphony“, nes anksčiau, be gruziniškų dainų, kurių nemoku, kavinės lankytojus pastebimai paveikė panašus plačiai žinomas saldėsis „Wonderwall“. Pirmieji akordai lyg ir pranašauja sėkmę, tačiau vėliau sumaunu ritmą, užmiršęs žodžius, tas pačias eilutes kartoju dukart ir galų gale nusidainuoju. Naudodamasis klausytojų kantrybe, brolių Gallagherių sėkmę šioje kavinėje bandau pakartoti pasitelkęs brolių Sinickių „Foreign Policy“. Deja, visiems, regis, nusispjaut, kad eilutę Why did you have to go on such a beautiful morning? trečią kartą bliaudamas priedainį desperatiškai pakeičiau Why did you have to go, such a beautiful Georgian? Visgi paskutiniai kirčiai per stygas sugrąžina publikos dėmesį. Ne, į pabaigą aš nesusikaupiu ir neprasiblaivau, tiesiog susirinkusieji ketvirčiu minutės anksčiau pastebi, kad nuo grojimo be mediatoriaus kraujuoja mano nago odelė. Užsienio politika lietuvių ir gruzinų muzikiniuose ryšiuose suveikia nebent „Eurovizijoje“. Sužeistąjį prie staliuko pasitinka Franko ovacijos ir torto gabaliukas kavinės savininko, pusiau gruzino, pusiau italo Antonio Razi, sąskaita. „Daugiau niekada čia negrįšiu“, – kimšdamas tortą, guodžiuosi kambariokui. „Nagi, tu vakaro žvaigždė. Ok, gal dainuodamas truputį nepataikei į melodiją, bet net kai grojo tiedu, per mikrofoną nieko nebuvo galima suprasti. Prastas garsas, niekas nepastebėjo“, – taiso padėtį gerasis vokietis. Vienas iš „tųdviejų“ priėjęs pasako, kad pirmoji daina jo mėgstamiausia, ir, palikęs gėdą nuošalyje, nors tai man nebūdinga, prisidedu prie šokančių kavinės viduryje. Frankas susibičiuliauja su iraniečiu – pasirodo, abu vienija antipatija Tbilisiui. Įsivažiavus traukulingiems judesiams, link tualeto mane pasivėdėja ir apkabina gruzinas. „Nešok su mano mergina“, – išgirstu. „Kuri ji?“ – teiraujuosi. Paplekšnoja per petį ir nueina. Suprask – nešok su niekuo. Matyt, reikėjo paklausyti, nes viena žemaūgė baiminosi, kad mus bešokančius pamatys jos pasiimti jau atvykstantis brolis, o padavėjos sesė vis pakeldavo link klubų nuslystančias lietuviškas rankas. Muzika tyla, žmonės skirstosi, padedame į vidų sunešti gėlių vazonus, bet nuo riebios sąskaitos su įskaičiuotu svariu arbatpinigių kiekiu Tbilisyje nepabėgsi. Ką tik apkabinęs žmogų šokai, siekei jo klubų, o tų kojų giminaitė jau domisi tavo kairiąja šlaunimi, tiksliau, prie jos prigludusia pinigine.
Autoriaus nuotrauka
Pakeliui namo, apie trečią ryto, nuperku sau ir Frankui alaus bei po šotą – gruziniškos rombo formos duoną. Man iki šiol paslaptis, kodėl ta nedidelė kepyklėlė prie padangų serviso dirba per naktį. Matyt, priedanga narkotikų verslui. Apsirūpinę, užsukame į penkiaaukščio laiptinę sukeisti gyventojų kilimėlių ir antrąkart šią naktį perkelti gėlių vazonų. Trumpam pametu kažkur besišlapinantį Franką, tačiau netrukus vėl susitinkame ir keliaujame į statybų aikštelę, kur dygsta daugiaaukštis. Šiaip taip su visomis gėrybėmis užsiropščiame ant lyninio statybininkų keltuvo ir, iš visų jėgų traukdami virves, bandome užsikelti ant stogo. Nuo mūsų judesių tas kabantis lopšys svyruoja tarsi švytuoklė. „გეგა კობახიძე ი თინა ფეტვიაშვილი!“ – staiga pasigirsta artėjantis, veikiausiai gyventojo iš gretimo namo ar sargo, balsas ir mes šokame nuo keltuvo. Išvydę link mūsų judantį siluetą, užuot darę vingį per nuolaidų įvažiavimą, judame tiesiai link gatvės. Veikiamas adrenalino antplūdžio ar įsivaizduodamas, kad tarsi Indiana Džounsas paskutinę sekundę gelbėjuosi iš griūvančios šventyklos, nespėju net pagalvoti, ar protinga šokti nuo maždaug dviejų metrų aukščio platformos rankose laikant alaus butelį ir duonos gabalą. Laimei, skirtingai nei žvyru aplimpantis mano šotas (ženklas neatlikinėti „Gravel“ koverių), nusileidžiu gana patogiai. Frankas ne taip sėkmingai pažaboja gravitaciją. Vokietis, kojomis palietęs patį atbrailos kraštą, sustoja ir lyg filme „Matrica“ ar šokdamas limbo šokį atsilošia atgal. Paleidęs iš pirštų skystos duonos butelį, tačiau išsaugojęs kepalą, mano kambariokas sugeba palinkti į priekį ir atlikti šuolį. Dėl skirtingų trajektorijų ir bėgimo greičių susitinkame namie. Džinsai suplyšę, o vokiškos šlaunys ir delnai kraujuoja. Ryte, tiksliau, dieną, feisbukas skelbia, kad Ana – įsipareigojusi, nors vakar to nebūtum įtaręs. Per dejones dėl sumušimų ir kraujosruvų Frankas kartu šiaip ne taip su manimi sudainuoja: And after all, you’re my facebook wall! Geri nakties padariniai tęsiasi – nukentėjusysis prisipažįsta, kad vakar jį nustebinau. „Tu pirmąkart man nupirkai alaus“, – suvalkiečiu pasijausti priverčia pabėgimo partneris. Turbūt net naujieji durų kilimėliai ar gėlių vazonai žmonėms atnešė laimės.
Laimė turbūt, matyt, nėra ta būsena, vyravusi ar moteravusi tarp svetimų žmonių, keturis mėnesius besidalijusių nedideliu kambariu. Visgi buvo įdomu: nuo teniso žaidimo su granatų vaisiais ir pjaustymo lentelėmis iki tyčinio nešiojamojo kompiuterio apliejimo vandeniu (nekartokite to namuose). Į „Cafe Milano“, kaip žadėjęs, negrįžau, nors priešpaskutinę Franko dieną Tbilisyje jau kaip ir buvome suplanavę aplankyti Antonio Razi su svita. Atšalus, Pekini gatvėje sutikau žaviąją padavėją šiek tiek nelygiais kandžiais. Priešingai nei dauguma padavėjų, dienos šviesoje, civiliniame gyvenime gruzinė buvo daug gražesnė nei kavinėje. Šįkart mano kairiąją šlaunį spaudė kiek kitokia padėkos ir palankumo išraiška nei arbatpinigiai. Paties nuostabai, užsinorėjau savo, tiesą pasakius, taip pat truputį kreivais dantimis numauti jai keliaraištį. Kitai Jai.
Bus mažiau
