Eilės

–

Ėjau per šlamantį rudenį.

Staiga pajutau:

Seka kažkas mane.

Išsigandus atsigręžiau.

Medis žiūrėjo

Tiesiai man į akis,

Mojavo šakom

Lyg norėdamas atsisveikinti.

 

–

Namuos taip tylu

Lyg visi budėtų

Prie mirusių.

 

–

Jau rudens danguje

Susikaupė tiek užmaršties,

Kad negalėjau

Atminti,

Ką apšviesdavo

Spalio mėnulis,

Kai žiūrėdavom

Naktį pro langą.

 

–

Tyla ir tyla

Tyla ir tyla

Kada

Tu pragysi,

Perkūno oželi?

 

–

Nutilk,

Perkūno oželi.

Sustok,

Bėganti upe.

Nesantys

Tuoj prabils.

 

–

Neik

Šį vakarą

Iš namų.

Tamsus

Nesančio langas.

 

–

Vis dar eini

Neatsigręždamas

Užupio gatvele.

Dar tebelauki manęs

Žirmūnuose

Ant suolelio.

 

–

Iš tavo nakties

Tas mėnulis,

Ryškiai apšvietęs

Jazminą

Po mano langu.

Iš tavo nakties.

 

–

Niekur laiko nėra.

Visur – tik erdvė.

Pažiūrėk

Iš savo tolybių:

Koks baltas, koks baltas

Mūsų juodalksnis tyli,

Kai sninga ir sninga.

 

–

Tavo šešėlis

Ant vasaros upės kranto

Baltas ir lengvas.

O negaliu

Atplėšt nuo žolės,

Atkelti nuo žemės.

 

–

Iš tavo vienatvės

Atskrenda

Pas mane

Laumžirgis tas,

Kurs lakstė

Virš tylinčios upės

Prieš šimtą,

Prieš šimtą metų.

 

–

Tas kelias,

Kuriuo nuėjai,

Tebebėga.

Paliktos tavo pėdos

Pilnos žydinčių plukių.

 

–

Ant pirmojo

Gruodžio sniego

Nukrito karšta žvaigždė

Iš tavo dangaus.