Eilėraščiai

–

Jaučiu Tavo žvilgsnį

pro žvaigždynų ūką

lyg pro seniai nertą

jau sudūlėjusią

senelės baltą užuolaidą

su ilgais auksiniais kutais,

stilizuotom eglėm pakraščiuos,

o vidury dangaus paukštukai.

 

Tavo žvilgsnis

šviečia ir šildo,

kviečia ir perskverbia,

lyg žvelgčiau

į blizgantį kūdros vandenį

pro sudūlėjusią senelės užuolaidą.

 

Sūpuok, sakau,

savo žvilgsnio gelmėj,

augink sparnus

lyg gulbei skristi.

 

–

Lyg pasiklydusį šunį

prisijaukinau vėją.

 

Ar atsimeni, sakau, Tą,

kuris kadaise nutildė

Genezareto ežere

įsisiautėjusią vėtrą?

 

Nušvito vėjas

laiminga šypsena

ir švilpaudamas imitavo

karališką mostą To,

kuris nutildė vėtrą.

 

–

Tavo žodis

lyg Mozės regėtas

erškėčio krūmas.

 

Kibirkštys

kyla ir kyla

aukštyn.

 

Apkabinu mėnulį

lyg brolį

anapusybės šviesoj.

 

Tu lieptą

permeti

į kitą krantą.

 

Bėgu.

 

–

Kaip ežeras išsilieja

po gausių liūčių

užtvindydamas pievas,

taip ramybė ir palaima

išplečia sielą.

 

Ir plazda burės

dvelkiant

šiltam pietų vėjui.

 

–

Buvau trijų savaičių,

kai nešė mane

vasario vidury

per pačius šalčius

apmuturiuotą šilta skara

į Angelų Sargų bažnyčią.

 

Prie kūno krikšto marškinėliai

iš balto markizeto

su trim kukliom rožytėm.

 

Gavau dovanų

Trejybės artumą

kartu su tikėjimu,

meile, viltimi.

 

–

Jei neturėčiau

Tavęs

savo širdy,

tarp didelių

ir mažų skausmų

pasiklysčiau.

 

–

Kaip švelniai lytėčiau

Rimkūnų vieškelio dulkes,

nusėdusias ant vaikiškų klumpių,

kurias išdrožė senelis

iš liepos medžio

44-ųjų varganą rudenį.

 

–

Lyg saulė

užtekėk mano sieloje,

sušildyk įšalusią žemę,

pasodink sodo medžių,

kad dieną naktį

Tau oštų.

 

Ir taip mano vargana meilė

Tavo žvilgsnyje išaugs

ligi dangaus.