Dar vienas popierius

Šiandien surašiau testamentą.

Testamentas man kažkuo panašus į paslaugų kelio ženklą, kuriame nupiešta virš suoliuko pasvirusi eglutė. Surašęs testamentą, aiškiai supranti, kur link suka tavo gyvenimas. Pasukęs ten, kur rodo kelio ženklas, pasieksi poilsiavietę, atsisėsi ant suoliuko, ir galų gale ta pasvirusi eglutė ant tavęs užvirs. O kadangi jau paėmiau į ranką tušinuką, pasinaudosiu proga iš anksto atkeršyti eglei prirašydamas dar vieną lapą iš jos pagaminto popieriaus.

Kai kurie žmonės rytais daro mankštą, kiti – makštą. Vieni, tarkim, atlieka Kėgelio pratimus makšties raumenims stiprinti, kiti žaidžia kėgliais. Kai kuriems užtenka pasimasažuoti ilgaamžiškumo raumenį, prisikabinusį kažkur prie šeivikaulio, ir jie gyvena ilgiau už tuos, kurie kasdien eina į sporto klubą. Aš pats visą gyvenimą dariau prisitraukimus, bet netikrus, išvirkščius. Tokius, kad, užsikabinęs už skersinio, matydavau ne savo krumplius, o nagus. Juos daryti lengviau nei tikruosius; be to, taip prisitraukinėjant, labiausiai dirba žasto raumuo, kuris yra dvigubai didesnis ir stipresnis alkūnės sąnario lenkėjas už bicepsą. Tačiau bicepsas, nors ir yra silpnesnis, daug labiau pampsta ir rodosi pasauliui, koks yra šaunus. Bicepsas simbolizavo jėgą visada ir visur: nuo komunizmo iki kultūrizmo. Žasto raumuo, pridengtas bicepso, kuklus, nematomas darbininkas, nesipučia, o tik dirba savo darbą. Žasto raumuo panašus į Lietuvos pasirodymus „Eurovizijoje“: kad ir kokią gražią dainą siunčia lietuviai, ji lieka neišgirsta, o laimi visada tos šalys, kurios turi daugiau pinigų ir kaimynų: taigi bicepsai ir tricepsai. Jeigu paklausime žmonių gatvėje, kuris raumuo lenkia alkūnės sąnarį, tai, neskaitant atsakymų „Mianmaras“, „rūgštūs lietūs“ ir „Johanas Sebastianas Bachas“, dažniausias bus „bicepsas“. O jo darbštų brolį žinos tik patyrę mėsinėtojai prozektoriumuose; panašius atsakymus gautume, jei pasiteirautume užsieniečių, kur ir kas yra Lietuva. Jeigu kada nors eičiau į darbo pokalbį, kurio pabaigoje darbdavys manęs paklaustų paskutinio kvailo klausimo, kaip antai: „Kokiu raumeniu norėtumėte būti?“, atsakyčiau išmintingai: „Kadangi esu patriotas, norėčiau būti žasto raumeniu.“

Po tokio pareiškimo darbo tikriausiai negaučiau.

Tiesą sakant, jau seniai nebedarau prisitraukimų ir būnu patenkintas, jeigu pavyksta atsibudus iš pirmo karto atsisėsti lovoje.

Kasryt atsisėdęs nerandu savo šlepečių, nors vakare palieku jas prie pat lovos. Naktį žmona atsėlina ir jas pavagia. Ji pati visada numeta savo šlepetes kur nors balkone ir neranda, todėl paprasčiausia būna pasiskolinti manąsias. Basomis negaliu vaikščioti po grindis, nes sušalusios pėdos tuojau pat perduoda šaltį į bronchus, ir išsyk prasideda kosulys, o paskui ir plaučių uždegimas. Kvailiausia, kad būtent ieškodamas šlepečių kiekvieną rytą basas išvaikštau visus namus, parketą, kilimus ir plyteles, patikrinu po sofomis, kėdėmis ir stalais, kol randu jas užmautas ant žmonos pėdų.

Šiandien pusryčiams žmona kepė kiaušinienę ir vis lipo ir lipo man ant kojų. Tikriausiai taip keršijo man už tai, kad atsiėmiau iš jos savo apavą.

­– Ar negalim kaip nors pasidalinti šliurių? Vieną tau, vieną man? – derėjausi.

Ji įdrėbė man į lėkštę kiaušinį, padėjo duonos, sviesto, pastūmė arčiau druskos ir dar kartą užmynė ant kojos. Nieko nepasakė. Apskritai per visą dieną ji nieko nesako. Bendrauja kiaušinienės įdrėbimais, kartais rankos spustelėjimais ir kojos užmynimais, kurie tikriausiai yra užuominos apie kažką, ko aš nepadariau praeityje ir, jos manymu, jau nebepadarysiu. Taip pat iškalbingai ji šluoja, šluosto dulkes arba tepa virtuvės pakampes pasta nuo tarakonų. Tarakonai gauna tiek pastos, kad jiems turėtų be galo maloniai kvepėti iš burnos. Bet tarakonų mūsų bute niekada nemačiau. Manau, kad pastą žmona patepa ne jiems, o mums. Kad neuostyčiau pastos, užsidarau savo kambaryje ir rūšiuoju daiktus: dokumentus, užrašus, popierius, laiškus, laikraščių iškarpas. Pusė mano dienos praeina stalčiuose; galima sakyti, aš jau viena koja stalčiuje. Kai ant manęs pagaliau užvirs poilsiavietės eglė, žmona užėjusi į kambarį vogti šlepečių mane ras apsiputojusį, atvėpusiu žandikauliu, su karančiu ant krūtinės liežuviu, o popieriai stalčiuose gulės išlygintais kampais, sunumeruoti ir susegti sąvaržėlėmis.

Berūšiuojant ateina pietų metas, bet pietūs niekuo nesiskiria nuo pusryčių. Pasta nuo tarakonų guli ant stalo greta ukrainietiško pomidorų padažo.

Po pietų man dažniausiai skambina sūnus. Jis pats padovanojo man išmanųjį telefoną. Ačiū jam! Dabar, kai kas nors skambina, nebeužtenka tiesiog, kaip anksčiau, paspausti mygtuko su žaliu rageliu: telefono ekraną reikia kažkaip subtiliai perbraukti iš kairės į dešinę. Man niekaip nesiseka deramai perbraukti ekrano, ir dažnai sūnus skambina tris, keturis kartus iš eilės, kol pagaliau aš susijaudinęs, virpėdamas atsiliepiu. Taip ir šiandien. Braukiau, glosčiau, tapšnojau sumautą ekraną. Bet vis ne taip, nesubtiliai. Kai galiausiai atsiliepiau, sūnus buvo suirzęs:

– Ko tu, tėvai, numeti ragelį?

Aš teisinausi, kad nedraugauju su technika. Jis tylėjo. Klausiau, kaip jam sekasi. Tada jis išpylė:

– Ką tau, tėvuk, pasakyt. Nupirkau bobai tašę, tai gerai, kad boba pinigų neprašo. Trys piniginės yra: man, bobai ir mašinai. Vakar nuvažiavau į darbą, čia yr autoservisas šalia, nuvežiau parodyt galinį tiltą, jie sako, jie nevirins, nes jau vienam virino, o paskui jis technikinės nepraėjo… kainuos…

Ryšys trūkinėjo.

– Negirdžiu, – pasiskundžiau.

– …o tas garsas, kai makrofleksu užpurški tiltą, būna dun dun dun…

Aš vėl nenugirdau, ką jis pasakė, paprašiau pakartoti, o jis atkirto, kad seniams kaip aš reikia klausytis bliuzo muzikos, nes ten viską pakartoja po du kartus. Pasakiau, kad jį myliu, o jis man:

– Daug kainuos pakeist galinį tiltą.

Ir padėjo ragelį. O gal tai aš subtiliai perbraukiau ekraną ausimi. Norėjau dar paglostyti sūnaus galvą, bet negalėjau: vietoj jos paglosčiau ekraną.

Neseniai nuo daugiabučio stogo nušoko paauglė. Vėliau kita paauglė nušoko nuo garažo, trečia nuo planetariumo stogo ir t. t. Laikraščiuose mačiau jų nuotraukas: nelaimingi, perkreipti veidai, tiesa, gal prie to prisidėjo tėškimasis į žemę… Manau, kad nuo stogų jos verčiau būtų numetusios savo išmaniuosius telefonus. Šiuolaikiniai vyrai dažniau glosto telefono ekraną negu merginų plaukus. Tuomet jos, stokodamos dėmesio, darkosi šukuosenas ir žudosi. Atsiradus išmaniesiems telefonams, kaip šiandien pasakojo diktorius radijo laidoje „Psichologija prie pietų stalo“, depresijų ir savižudybių skaičius išaugo dvigubai. Tai išgirdęs, užspringau konservuotu agurkėliu. Kad atsikosėčiau, žmona daužė mano sprandą, ir man pasirodė, kad tai jai visai patinka.

Po pašnekesio su sūnumi, kaip ir pamirkius pėdas karštame druskingame vandenyje, mane išpylė prakaitas, susitaršė šukuosena, todėl ėjau į vonią susitvarkyti. Paėmęs mažą apskritą veidrodėlį į kairę, o šukas į dešinę, bandžiau penkiolika plaukų uždengti kvadratinį decimetrą plikės. Darau tai kasdien. O stalčiuje šiandien radau straipsnį, kuriame prancūzų psichologas Jeanas Amaury Bonfilsas aprašo vadinamąją antrojo veidrodžio fazę, einančią po Lacano veidrodžio fazės. Tai tas momentas, kai vyras, visai kaip aš, su dviejų veidrodžių sistema apžiūrinėdamas savo pakaušį pripažįsta, kad plikė, kurią mato atsispindint antrajame veidrodyje, iš tiesų yra jo asmenybės dalis. Šitai pripažinti ne taip paprasta, kaip atrodo. Antrojo veidrodžio fazė tęsiasi nuo plikės atsiradimo iki tada, kai suveši plaukai ausyse ir šnervėse. Be to, plikė visą laiką auga, o asmenybė tuo metu traukiasi.

Susišukavęs rašiau minėtą testamentą. Remdamasis posakiu „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“, žmonai palikau šliures, sūnui – telefoną. O visą stalčių turinį palikau miesto bibliotekai, kad paauglės galėtų ateiti ir pasiskaityti – kad ir apie antrojo veidrodžio fazę. Galbūt tuomet pradės labiau vertinti savo plaukus.

Per vakarienę užkandau duonos su sviestu. Prie stalo perpasakojau žmonai, ką man sakė sūnus:

– Taip skamba makrofleksas.

Ir pabilsnojau krumpliu į medį. Ji klausėsi tylėdama. Paskui, kai paminėjau tepalinį filtrą, apsiverkė. Žmonai verkiant, tiksėjo į rozetę įkištas elektrinis tarakonų baidytojas, o aš rijau arbatą su tabletėmis. Per dieną išgeriame daugiau tablečių negu žmonės, vaikštantys į sporto klubą ir maisto papildais auginantys bicepsus. Tabletės ryte, per pietus ir vakare, žalios, geltonos, mėlynos tabletės, be „Eurovizijos“ atrankos, yra vienintelis dalykas, kuris nuspalvina dieną. Gerti tabletes – tai kaip spręsti intelekto testą, kiekvienąsyk turi prisiminti, kurią po kurios, kokios spalvos ir formos, ir pats tablečių dėliojimas eilės tvarka ryte–per pietus–per vakarienę–prieš miegą turbūt labiau lavina mąstymą negu jų veikliosios medžiagos. Kaip šachmatininkas, visą dieną stebeilijęsis į lentą, vakare užsimerkęs mato šachmatų figūras, taip man praėjusi diena atmintin įsirėžia kaip raštas iš viena šalia kitos išdėliotų skirtingų piliulių.

Dvi valandas baksnojau ekraną ir galvojau apie savižudybę, bandydamas nustatyti žadintuvą rytdienai. Bebaksnodamas netyčia ištryniau sūnaus numerį. Žmona liovėsi verkusi ir nuėjo miegoti.

Šįvakar pasimasažuosiu žasto raumenį, šlepetes pastumsiu po lova, šalia naktipuodžio.

Prieš eidamas miegoti, susišukuosiu.

Taip baigsis mano diena.

Prieš naktį turiu išsiimti protezus, juos laikau stiklinėje ant taburetės šalia lovos. Tokia seno žmogaus naktinė hierarchija: apačioje – naktipuodis, prie lovos, stiklinėje, – dantų protezai. Ryte svarbu nesupainioti, kurioje taroje plaukiojančius dalykus susidėti į burną.