Dabartis be laiko, erdvė be koordinačių

Operatyviai peržvelgus, o tiksliau – netikėtai susidūrus su dailininko Henriko Cipario pasaulio patyrimu, kyla virtinė klausimų apie laiką: ar laikas yra išreiškiamas, ar jį galima matuoti, jausti, liesti, užuosti ir pan.? Prieš tai, kai smalsaus proto čiuptuvai pradės slysti kūrinio paviršiumi iki neišmatuojamų prasmės gelmių, drįstu konstatuoti, kad laikas yra labiausiai tyrinėjamas ir mažiausiai ištirtas, gausiai vaizduojamas, bet išsamiai neatskleistas.

Henrikas Ciparis. Šviesus debesis. 2006-2014

Galima kelti dar vieną šią analizę praplečiantį klausimą: ar laiko mįslė yra įdiegta Cipario tapyboje? Laikas drobėse yra išreikštas per neišreiškiamąjį. Ieškodamas atsakymo į laiko mįslę dailininkas vizualiai pateikia neva objektyvizuotą laiko patyrimą. Tad čia žiūrovui atrodo, kad jis (tapytojas) rodo tikrąjį laiką. Šį tikrumo įspūdį papildomai sutvirtina net pavadinimai („Gyvenimo upė“, 2006–2014; „Gyvenimo ratas“, 2006–2014). Tačiau žiūrovas niekada nepatiria tikrojo laiko, sugestijuojamo drobėje. Jis pakliūva į meno pinkles. Kūryba iš prigimties neatsiejama nuo melo, kuris daugiau ar mažiau prasilenkia su tikrove. Menas (jei jį traktuosime kaip sąmoningą subjektą) nori, kad skleidžiamos vaizdinės sugestijos apie pasaulį būtų patiriamos lyg tikras realybės atspindys. Tad meno sėkmę žymi nutinkantis besąlygiškas patikėjimas juo (menu) kaip tiesos buveine arba tiesos skleidėju.

Taigi Cipario menas taip pat meluoja. Dailininkas nedemonstruoja tikros, autentiškos laiko patirties. Jis tik sukuria dar vieną, kitokį laiką. Jo laikas – tai labiau sava ir artima jam pačiam (autoriui) pasaulio atplaiša. Jo laikas, reiškiamas drobės paviršiuje, nėra žiūrovo laikas, o juo labiau žiūrovo patirties autentiškas atspindys. Tad Ciparis nerodo tikrojo laiko niekam, kas žiūri į drobę. Tikrojo laiko drobėse iš viso nėra. Tikrasis laikas yra kažkur praeityje lyg už stebimojo kūrinio. Tikrojo laiko patyrimas yra atmenamas autoriaus, o drobė – tai tik subjektyvus laiko patirties žymėjimas. Šis žymėjimas atitrūksta nuo kūrėjo ir jau gyvena savarankišką gyvenimą.

Cipario drobėse atsispindi nesantis laikas. Jis artimas poststruktūralistinėje filosofijoje plėtojamoms įžvalgoms, apie kurias galima prabilti ir plačiau. Jacques’o Derrida knygoje „Marxo šmėklos“ akcentuojamas ne tik laikas, bet ir šmėkla. Termino šmėkla nereikia suvokti negatyviai. Šmėkla – tai idėja, koncepcija, kuri persekioja, neduoda ramybės, verčia papildomai ją (šmėklą) apmąstyti, bijoti jos arba gyventi su ja.

Interviu ir seminaruose, kur prabyla apie kiną ir audiovizualines medijas, Derrida keičia šmėklų teorijos kryptį. Šmėkla audiovizualinėse medijose – tai aktoriaus kūnu pasirodantis pavidalas. Šmėkla ekrane suvaidina tikrovę ir (pri)verčia mus šiuo vaidinimu patikėti. Tad remiantis Derrida idėja būtų galima teigti, kad šmėklos – tai drobėje regimi, atpažįstami tikrovės atvaizdai ir siužetai. Čia šmėklų pasirodymas sumeluoja ne tik apie regimus kūnus (arba jų tarpusavio santykius), bet ir apie judėjimą erdve.

Taigi, abstrakčiajai tapybai taip pat yra aktualus judėjimas ir judėjimo įspūdis. Toks judėjimas išskirtinai įforminamas ir Cipario drobėse. Dailininko kūryboje vyrauja kompozicija, primenanti mirgėjimą. Tai kaip kintančių formų demonstravimas, formų iškreipimo įrašymas atspindyje ir individualizuotas atspindžio stebėjimas. Tai kaip judėjimo patyrimas be paties judėjimo. T. y. judama mentaliniu lygmeniu, kai atvaizdas stebimas, bet nepatiriamas taktiliniu būdu. Tai judėjimas, kuris nutinka pačiam stebinčiajam nekeičiant savųjų pozicijų fiziniame pasaulyje. Per judėjimo įspūdį dailininkas brėžia erdvės koordinates ir leidžia laikui suteikti vardus (stovintis, skubantis, tekantis, tirpstantis ir pan.). Tad Cipario parodose žiūrovas išgyvena akistatą su statišku tikrovės atvaizdu, kuris ne(be)nori būti statiškas, kuris bando išsiveržti ir judėti per abstraktų spalvų ir dėmių mirgėjimą („Šviesus debesis“, 2006–2014).

Į klausimą, ar juda šmėklos Cipario tapyboje, būtų galima atsakyti – taip, juda. Dailininko plėtojama tapybos maniera sugestijuoja akivaizdų siekį aptikti, reikšti ir skleisti judesį. Per judėjimą yra atpažįstamos tokios formos, kurios gali būti nusakomos procesualumą žyminčiais žodžiais skystas, tąsus, varvantis, skęstantis ir pan. Šios formos praranda savęs, taip pat ir erdvės (kurioje jos plyti) griežtai fiksuotas koordinates. Tačiau visa tai, ką vadinu tąsumu, varvėjimu ir pan., steigia ne baigtinį, o kintantį ir į visas puses besidriekiantį laiką. Per formą, apkrėstą kitimu, laikas juda į ten (kur buvo) ir į štai ten (kur bus). Žodžių junginys štai ten žymi veržlumą į ateitį. Čia ateitis yra labiausiai geidžiama, labiausiai svajojama ir labiausiai steigiama kaip fiksuota ir baigtinė išsipildymų koordinatė. Tai koordinatė, kur laikas yra arba gali būti koncentruojamas. Tai koordinatė, kurią sumeluoja bet koks menas (net Cipario tapyba). Sumeluojama todėl, kad tikroji, įmanoma laiko koncentracija yra praeityje. Kadangi per praeitį labiausiai suvokiama net tai, kas esti šiandienoje, todėl ir Derrida daro išvadą, kad dabarties laiko iš viso nėra.

Henrikas Ciparis. Minia. 2006-2014

Ne maniera, kuria nutapyti Cipario kūriniai, o pavadinimai leidžia identifikuoti tuos, kurie atvaizduoti. Čia kūnai (arba formos) atrodo ir yrantys, ir stingstantys. Regimi kūnai yra įstrigę tąsume – nesibaigiančiame, pradžios ir pabaigos koordinates praradusiame judėjimo procese. Jie puikiai atsiveria kūrinyje „Minia“ (2006–2014). Šmėklos specialiai ir akiplėšiškai iškyla drobės paviršiuje. Jos nutraukia akivaizdžius ryšius su praeitimi ir neįsipareigoja realizuoti žadamą ateitį. Jos demonstruoja dabarties tarpą kaip nebuvimą, kaip nežmonišką akimirką, kurios sąmoningai negalime suvokti. Tai tęstinumas, kuris neturi pabaigos. Vis kitaip interpretuojant meno kūrinį pabaigos užfiksavimas yra nukeliamas tarsi naujas išsipildymo pažadas.

Ciparis parodose demonstruoja kūrinius, pradėtus tapyti 2006 m. Kai kurias drobes autorius pertapo net po kelis kartus. Tad ateitis, kaip baigtinė ir visiškai užfiksuota dailininko kūryboje, nėra įmanoma. Apie laiką kaip fiksuotą gana daug meluoja ir šmėklos, ir autorius.

Henrikas Ciparis. Mirusieji gyvi. 2006-2014

Nors įprastos kūrinių interpretacijos griauna priešpriešą ir šmėklą steigia kaip fiksuotą, aiškių koordinačių įlaikintą ir įerdvintą poziciją, galutinai panaikinti dialektiką tarp buvimo dabartyje, buvimo praeityje ir ateityje (kur dabartis atsiveria kaip labiausiai nenusakoma) neįmanoma. Tad antrinant Derrida, interpretuojant tapybą ir analizės centre išlaikant Cipario meninės kūrybos programą laikas pasirodo kaip labiausiai miręs – dabarties tuštuma užpildoma praeitimi, kuri jau nebeegzistuoja, kuri yra mirusi, o ateitis dar laukiama ir nesanti. Tad laiko apmąstymai drobėse žiūrovą kviečia susitikti ne su pačiu laiku, bet su mirtimi arba nebuvimu. Apie tokią buvimo ir nebuvimo priešpriešą verčia kalbėti Cipario drobė „Mirusieji gyvi“ (2006–2014). Čia dailininkas supriešina mirtį ir gyvenimą. Kadangi per meno formuojamus pasaulio patyrimo atvaizdus mirčiai yra suteikiamas gyvumas, visiškai nestebina situacija, kai į kūrinius žvelgdamas žiūrovas (nebūtinai sąmoningai) ištaria: nutapyti daiktai atrodo visiškai gyvi. Šiuo teiginiu jis nusako savo pasitikėjimą meno kūryba net tuo metu, kai ji meluoja visiškai akivaizdžiai. Žiūrovas pritaria atvaizdui kaip tikrovei ir kompozicijai kaip judėjimui. Tad per nebuvimą, nesantį, negyvą (bet apsimetantį gyvą), daugiau sužinome apie tikrovę, nei ji yra pajėgi ką nors pasakyti autentiška ir labai objektyvia (tačiau mirtingiesiems neįskaitoma) savo kalba.

Trakų gatvės galerijoje (Vilniaus g. 100-1, Šiauliai) iki balandžio 26 d. veikia tapytojo Henriko Cipario paroda „Praeitis, dabartis, ateitis“.