„Brangioji, aš sumitopoetinau Šaltąjį karą“

Būtent tai sušuktų Judita Vaičiūnaitė, jei būtų buvusi kuoktelėjusios fantastinės komedijos apie jaunuosius poetus veikėja. Bet tai ne fantastika ir visiškai nejuokinga – tuoj įsitikinsime, kad tai jai pavyko padaryti šioje dimensijoje prieš lygiai penkiasdešimt metų. „Mitai pasmerkti nemirtingumui“, – sako pasakotojas Jeano Cocteau filmo „Orfėjas“ (1949) pradžioje. Orfėjo ir Euridikės legenda, priverčianti susimąstyti apie amžinybę, būtį ir prisikėlimą, – tai viena iš žymiausių istorijų apie meilės pergalę prieš mirtį.

Ciklo „Orfėjas ir Euridikė“ pradžioje lyrinis naratorius, Orfėjo poetinė kaukė, į aplinkos aprašymą įveda egiptietiškus motyvus: Akmens pastatai – kaip aukšti sarkofagai ir Ir miestas – / kaip griūvanti piramidė. Eilėraščio mitinėje realybėje pasirodo kito mito – Ozyrio ir Izidės – atšvaitai. Tarsi atskleidus vienas užuolaidas pasirodytų kitos. Šio poetinio ciklo pamatas – prisikeliančio dievo mitologema. Tai pagrindinis europietiškų mitų motyvas. Jeigu lyginsime su egiptietišku, atrodys, kad Orfėjo ir Euridikės mite susikeista vaidmenimis: iš numirusiųjų sutuoktinį prikelti bando ne žmona, o vyras. Tai toli gražu ne vieninteliai pasakojimai apie mistišką prisikėlimą: japonai turi savo mitą apie Izanagį ir Izanami, šumerai – Ištarę ir Tamūzą, patys graikai papildo šį sąrašą Persefonės pagrobimo mitu, o romėnų Enėjas patenka į požemio pasaulį ir ten pamato savo ainių likimą. Visus šiuos mitus vienija žiemą vegetuojančios, bet pavasarį prisikeliančios gamtos metafora. Vis dėlto žmogus atskiriamas nuo gamtos – Euridikės prisikėlimas neįmanomas. Taigi mito motyvas šiame eilėraščių cikle tampa visų pirma pagrindu kalbėti apie universalias temas: meilę, išsiskyrimą, neišsipildymą, vienatvę. Tai dvelkia ciklišku gyvenimo, istorijos supratimu. Po mitinių personažų kaukėmis slepiasi paprasti mirtingieji, kurių problemos ir vidinės dramos amžinos.

Antroje pirmojo ciklo eilėraščio eilutėje subtiliai išvengiama žodžio „kraujas“, nors sukuriamas vaizdinys asocijuojasi būtent su juo: O gatvėj aplieja raudonas aliejus / figūrų šešėlius [...]. Lyg tiesiogiai kalbėti apie pralietą kraują (taigi ir mirtį) Orfėjui šią akimirką būtų per daug skaudu. Pirmauja ne jausmas, o vizualinis pradas, fotografijos ir kino skatinamas polinkis sustabdyti, fiksuoti, įamžinti. Reikia atkreipti dėmesį, kad aplieja [...] aliejus / [...] šešėlius, iš rūko atlietus. Kodėl apliejama tai, kas atlieta? Veiksmažodžio „lieti“ šaknies pasikartojimas gali reikšti nuolat naujais rūbais besitaisančio pasaulio amžinąją kaitą. Tai, kas jau yra, nuolat papildoma naujomis detalėmis, apgaubiama naujais sluoksniais.

„Kruvinas“ saulėtekis eilėraštyje pavaizduojamas net vizualiai:

Poetė viename interviu minėjo pasaulį suvokianti daugiau vizualiai, net eiles jai geriau matyti užrašytas, o ne klausytis (svarbus ir jų grafinis vaizdas). Šitaip laipteliais žemyn nusileidžianti (o iš tikrųjų eilėraščio tikrovėje pakylanti: Aušta) saulė atkartoja ir pačių lyrinių veikėjų kelionę į požeminį mirusiųjų pasaulį ir iš jo. Mūsų šiuolaikinėje europietiškoje kultūroje tiesiog neįmanoma tradicine teksto kompozicija imituoti pakilimo, nes rašome iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią. Šis kontrastas, kai teksto kompozicija išryškina kryptį žemyn, bet aprašomas saulėtekis, gali simbolizuoti skirtingų epochų nesusikalbėjimą, skirtingą fundamentalių dalykų vertinimą.

Pirmojo Orfėjo monologo pabaigoje suskamba destrukcijos tema: Ir miestas – / kaip griūvanti piramidė / pradaro dangų ir debesis... Piramidės, kaip senoviškesnės Egipto civilizacijos simbolio, monumentalaus faraono antkapio, griuvimas gali reikšti tam tikros nusistovėjusios sistemos, tvarkos griūtį. Kartu tai ir senojo mito pakeitimas nauju. Toks griuvimas pradaro dangų ir debesis… Mite dievai pasigaili gedinčio Orfėjo ir pataria jam pabandyti atgauti žmoną iš mirusiųjų karalystės savo dainomis. Kaip ir įprasta tokios tematikos mitams, prisikelti iš numirusiųjų leidžiama tik ypatingiems individams: Euridikė – miško deivė, Orfėjas – mūzos Kaliopės sūnus, o kai kuriose mito versijose jo tėvu laikomas saulės dievas Apolonas. Tik jiems leidžiama pasipriešinti gamtos dėsniams. Taigi dangus jiems išties prasiveria – lyg ir turėtų suspindėti viltis. Viltingas ir visame cikle akcentuojamas paros laikas – rytas: viršum stiklinių miestų rytą – / dulkiną ir balkšvą bei Ir susilieja su naktim juoda mirties tema, / ir naujas garsas kyla į raudonus ryto debesis. Aušra – ypatingos reikšmės simbolis antikinėje kultūroje. Graikams matyti saulę reiškė būti gyviems, o Hado viešpatijoje saulė niekada nepasirodo.

Po subtiliai aistringų ir viltingų Orfėjo žodžių Euridikės atsakas atrodo pesimistiškas ir šaltas kaip ir jos prisiimta manekeno figūra: Aš baltas manekenas. Tiek 1964-aisiais, kai buvo parašytas šis eilėraštis, tiek dvidešimt pirmo amžiaus antrajame dešimtmetyje plastikiniai vitrinų modeliai išlieka mūsų laikų sterilios tobulybės idealo ir komercinės tuštybės simbolis. Atrodytų, jie kaip tik įkūnija antikai būdingus aiškios struktūros, harmoningo proporcingumo ir simetrijos principus, tačiau, priešingai nei sudvasintos antikinės ar tos pačios antikos įkvėptos renesanso skulptūros, šiuolaikiniai „išvaizdos etalonai“ neturi jokios išliekamosios vertės, tai tik konvejerio paleisti vienodi ir standartiški, tuo net šiurpoki, žmonių doppelgängeriai. Euridikės poetinė kaukė jaučiasi daiktu. Tačiau nors tai nuo jos ir nebepriklauso, jos būtyje vis dar yra judesio – Aš sukuosi apšviestoj vitrinoj. Ji tarsi susitapatina su besisukančiu iš inercijos dangaus kūnu – Žemės palydovu Mėnuliu. Bet eilėraštyje ne tik Mėnulis negyvas ir negyvenamas – Žemė taip pat apibūdinama kaip akmens ir stiklo pusrutulis. Kodėl gimtoji planeta virsta tokia atstumiančia ir nesvetinga kaip eilinis miesto pastatas? Gal Hado karalystėje ir paralelinė Žemė kita – mirusi. Neturėdami aiškios pomirtinio pasaulio vizijos, nieko ypatingo nesitikėdami po mirties, graikai mirusiųjų karalystės paveikslą kūrė iš to, ką matė aplinkui – iš gamtos (Eliziejaus laukai, Letos upė). Šiuolaikinis „susikurtas“ anapusinis pasaulis – urbanistinis: su apšviestomis vitrinomis, reklamų pripildytomis gatvėmis. Regis, niekas negalėtų rasti čia amžinojo poilsio.

Jeigu Euridikė (modelis, Mėnulis) – mirusios planetos palydovė, ar gali būti, kad ta planeta, apie kurią sukasi jos gyvenimas, – Orfėjo metafora? Ir jis dabar bekraujis, pilkas. Į jį kreipiamasi: Aš tik sapnuojama. / Manęs nebus, kai tu nubusi. Euridikės trapi egzistencija priklauso jau tik nuo Orfėjo sapnų – „mažoji mirtis“ sapnais nutiesia tiltą, sujungiantį jų skirtingus pasaulius. Euridikės pasaulyje viskas dirbtina, laikina ir menkos vertės: Tik įpakavimu blizgės dirbtinės šypsenos. / Aš imsiu vysti / vitrinų spindesy, / nuperkama kaip cigaretės ir kaip viski. Tokia vaizdinija nesvetima poetės plunksnai – eilėraštyje „Nežinomai Kabirijai“ ji rašo: Pajuodusi upė pražydo žaliom ir raudonom reklamom – / iliuzijų dūmais. Reklamoms, prekėms priskiriamas žydėjimas, vytimas – lyg būtent jos būtų naujųjų laikų gėlės, bandančios patraukti įvairiausiomis formomis ir spalvomis, bet iš tikrųjų neduodančios nieko tikro. Visko, net emocijų ir žmonių devalvacija signalizuoja irimą, fizinę ir dvasinę mirtį, tikrųjų vertybių praradimą. Išstatytos visų alkanų akių teismui moters įvaizdis kiek panašus į šiuolaikinių įžymybių situaciją. Jos privalo turėti gerą „prekinę išvaizdą“, prieš jų valią atskleidžiamos pačios intymiausios asmeninio gyvenimo detalės, galiausiai jų atvaizdai ir gyvenimo istorijos parduodamos kaip paprasčiausi daiktai. Kaip ir mitų veikėjai, įveikę įvairius išbandymus, garsenybės dažnai vėliau būna „sudievinamos“, po mirties dažnai patenka į šiuolaikinį „dievų panteoną“. Pati poetė teigė, kad ją įkvepia net laikraštinės frazės ar įvairios aktualijos. Tai labai gerai iliustruoja tokie poetės eilėraščių ciklai kaip „Kronika“ ir „Luna“. Juditos Vaičiūnaitės „Raštų“ pirmo tomo komentaruose sudarytoja Gintarė Bernotienė paaiškina, kad ciklo „Orfėjas ir Euridikė“ eilėraštyje „Aš groju kulkos švilpesį“ poetė daro intertekstualią nuorodą į JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy nužudymą 1963 m. Graikijos kultūroje heroizmo ašis yra šlovės troškimas, tačiau šlovė nėra tas pats, kas garsumas. Jacqueline Kennedy – šlovingo vyro garsi žmona, įsispaudusi į bendrą visos žmonijos sąmonę kaip tragiška jaunos našlės figūra. Ne veltui Euridikė-Žaklina nuperkama kaip cigaretės ir kaip viski – jos meilės ir agonijos istorija svaigina mases. Šiais laikais, išaiškėjus daug papildomų detalių apie Kennedy poros gyvenimą (vyro veik patologišką neištikimybę, psichologinį smurtą prieš žmoną), šios poros santykiai nusidažo dar įvairesnėmis spalvomis. Taip pat kaip ir graikų autoriai, lyrikė ieško bendrų sąlyčio taškų, to, kas mus jungia, o ne atskiria. Žinojimas apie konkretų (Kennedy porą) išvedamas iš žinojimo apie universalų (Orfėją ir Euridikę) – susitinkantys trys mitai (egiptietiškojo fantomas, graikiškas ir šiuolaikinis) įrodo, kad žmonių gyvenimo dramos, aistra, skausmas ir ilgesys visais laikais panašūs. Žmonės yra daugiau panašūs negu skirtingi.

Antrasis Orfėjo monologas gaudžia modernybe: raketos sprogimu kurčiam vidurnakty surikęs, / šaukiu tave. Tai labiausiai garsais pagrįstas ciklo eilėraštis. Orfėjas rauda raketos sprogimu, džiazu – pats civilizacijos triukšmas yra jo verksmas. Eilėraščio „aš“ nugairintas peronų, prieplaukų, aerodromų vėjo – šioje eilutėje susitinka visos stichijos (tiesa, įvilktos į savo modernų funkcionalumo apsiaustą): žemė, vanduo, eteris ir (variklių) ugnis. Išvardyti visi įmanomi keliavimo būdai – sausuma, vandeniu ir oru. Taip tarsi bandoma pasiekti šiapus nebeegzistuojančią Euridikę. Net savotiškai bombarduojamas dangus: raketos sprogimu [...] surikęs. Lyrinis „aš“ sąmoningai suvokia savo dramatišką situaciją: Man teko rolė juodojo Orfėjo. Spalva pasikartoja, kai saksofono gerklėje užgimęs gagesys / išauga į laukinę juodą aistrą. Tai galėtų būti aliuzija į 1959 m. Brazilijoje sukurtą Marcelio Camus filmą „Juodasis Orfėjas“ („Orfeu negro“). Kaip ir pridera šiuolaikiniam Orfėjui – medinį klasikinį muzikos instrumentą pakeičia modernus metalinis. Idilišką harmoniją – urbanistinis chaosas. Euridikė – baltas manekenas parduotuvės vitrinoje, tik sapno elementas, o Orfėjas – juodaodis džiazo muzikantas, visas vienatvės būsenas išbandęs. Jie tarsi vienas kito in ir jang: balta spalva kontrastuoja su juoda, pasyvumas su aktyvumu, stagnacija su dinamiškumu, tyla su muzika. Būdamas dainiumi, Orfėjas yra ir poetas. Jis kaip ir Prometėjas atneša žmonijai kultūros pažangą. Šiuo aspektu galima rasti ir jo panašumų į prezidentą Kennedy, ėjusį triumfo keliu po peršauta demokratijos vėliava, – garsus politikas suvaldė Kubos raketų krizę, rėmė mokslą ir meną, pasisakė prieš afroamerikiečių diskriminaciją. Daugelį jo veiklos atspindžių galima pamatyti tolesniuose Orfėjo ir Euridikės monologuose (pvz.: Tiktai šešėlis liko grindiny – / lyg po atominio sprogimo…). Matyt, antikiniai motyvai turėjo padėti menininkams pabėgti nuo slegiančių Šaltojo karo realijų, geležine uždanga į dvi dalis atskirto pasaulio absurdo ir ilgesio, branduolinio karo pavojaus šešėlio. Turint tai omenyje, Orfėjo ir Euridikės dramą galima interpretuoti ir kaip Berlyno siena atskirtos Europos situaciją; Orfėjas šiuo atžvilgiu simbolizuotų sąlygiškai laisvą, džiazu alsuojantį Vakarų pasaulį, o įkalinta pragare Euridikė – sovietinio bloko valstybes (čia net galima įžvelgti savotišką ezopinį kalbėjimą). „Manau, kad laiko dvasia turi atsispindėti eilėraščiuose“, – sakė Vaičiūnaitė.

Priešpaskutiniame Orfėjo monologe ryškiausiai suskamba pasikėsinimo į Amerikos prezidentą tema: Aš groju kulkos švilpesį pro gatvių triukšmą, / pro saulės šviesą, pro afišų srautą nenutrūkstamą, / pro maršais plaukiantį viršum žemynų žydrį, / aš groju – / kulkos švilpesį į širdį. // Kai šimtmečio gale tribūnos keičias, / kai žiūrovams linksma, / tą televizorių ekranuos – aikštės vidury – / viduramžišką linčą / ir ant Žaklinos kelių kraujo srovę limpančią... Tai kiek primena iškreipto pasaulio topą: prezidento nužudymas – neeilinis įvykis, iškrentantis iš įprastinio gyvenimo ciklo, o eilutė Kai šimtmečio gale tribūnos keičias sufleruoja apie epochų sandūrą, besikeičiančias kartas. Eilutė kai žiūrovams linksma kalba ne tik apie vujaristinį visuomenės pradą, bet gal ir apie menininko bei jo publikos santykį, nes ir dainius (Orfėjas), ir civilizacijos steigėjas (Ozyris), ir valdovas (Kennedy) atneša pažangą, bet sulaukia skaudžių likimo smūgių. Kitas ryškus topas šiame eilėraščių cikle yra gyvenimo jėgos topas: meilė, mirtis, praeinamumas.

Paskutinėje ciklo dalyje Orfėjas sako: Manęs jie neužmuš akmenimis / per bakchanaliją – tiek amžių trempto. Bakchanalija – slapta draudžiamo Bakcho kulto šventė, per kurią ne tik būdavo ištvirkaujama, bet ir pasitaikydavo nusikaltimų. Tai primena prezidento nužudymo momentą, kai išpuoštomis gatvėmis atviras automobilis (kaip pergalinga į Romą įriedanti karieta) vežė šalies vadovą ir jo svitą susirinkusiesiems pasigėrėti. Tai tarsi visuotinai transliuojama aukojimo apeiga, veik religiškai sukrėtusi visą pasaulį (dar dabar amerikiečiai atsimena, kad tą dieną grįžę iš mokyklos namuose buvo sutikti verkiančių tėvų; visi įsiminė, kur tą dieną ar net valandą buvę ir ką veikę). Poetė įžvelgia šį savotišką mistinį grįžimą prie pagoniškų elgesio modelių, mato ryšį tarp pirmųjų polių – miestų-valstybių ir „šių dienų Romos imperijos“ – JAV. O eilutėse Aš didelis kaip riksmas ir žvelgiu su panieka / į skylančius dangoraižius, į miestų niūrią paniką Silvestras Gaižiūnas net įžvelgia pranašiškas 2001 metų rugsėjo 11‑osios įvykių nuojautas.

Nyderlanduose susuktame filme „Dvi moterys“ („Twee vrouwen“, 1979) ikonų restauratorė moderniame „Orfėjo ir Euridikės“ pastatyme pastebi publikoje sėdintį savo buvusį vyrą, meno kritiką, ir ironizuodama numato, kad jis pasakys: „Graikų tragizmas kyla iš dviejų tiesų – žmonių ir dievų – susidūrimo.“ Būtent tą jis ir atkartoja vėliau susitikęs ją teatro fojė. Ši iš pirmo žvilgsnio banali frazė vis dėlto ganėtinai teisinga. Vaičiūnaitės eilėraščių cikle dievai nepasigaili Orfėjo ir nesuteikia progos parsivesti Euridikės iš mirusiųjų pasaulio, tačiau viską čia persmelkia meilės motyvas – istoriją, miestus, daiktus, žmonių likimus. Ši meilė akimirką ištirpdo Šaltąjį karą, paverčia jį menku, dėmesio nevertu antraeiliu aktoriumi.