Apie kosmoso raišką teatre: estetinė patirtis ir mokslinė analizė
Pažiūrėjęs Nacionaliniame dramos teatre įvykusią spektaklio „Kosmosas+“ premjerą likau nusivylęs. Po spektaklio bandžiau apmąstyti šio spektaklio nesėkmės priežastis. Kodėl stebuklas neįvyko ir kosmoso paslaptis nebuvo patirta? Kodėl kosmoso raiška nepalietė ne tik manęs, bet ir mano paauglio sūnaus? Danų režisierė Kirsten Dehlholm garsi netradiciniais sprendimais ir naujos teatrinės kalbos ieškojimais. Spektaklyje „Kosmosas+“ gausu
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
vaizdo ir garso efektų, bet jie nedera su bendra spektaklio koncepcija. To priežastis, mano manymu, ne prasta vaidyba ar netinkamai pasirinktos raiškos priemonės. Nesėkmė – pati spektaklio filosofija. Tiksliau sakant, šiame spektaklyje filosofijos kaip tik ir trūksta. Reikalas tas, kad spektaklio koncepcijos autoriai orientuojasi išimtinai į šiuolaikinės astronomijos ir fizikos mokslines koncepcijas. Pastarosios kosmoso problematiką suvokia labai siaurai. Kosmosas visų pirma traktuojamas kaip kiekybinių santykių visuma. Spektaklyje pateikiama daugybė skaičių ir rodomos formulės, kurios neturi jokio sąlyčio su estetine raiška. Todėl santykis su tokiu kosmosu yra abstraktus. Jis remiasi ne potyriais ir jausmais, o racionaliu skaičiavimu. Vienas iš spektaklio herojų, apsėstas tokios skaičiavimo manijos, bando skaičiuoti visur ir visada. Jis skaičiuoja netgi žingsnius nuo lovos iki virtuvės, nuo savo namų iki mokyklos ir t. t. Tačiau skaičiai ir formulės nėra patrauklūs. Kosmoso pažinimas yra atsietas nuo tiesioginės kosmoso patirties. Kosmosas suprantamas kaip tokia tik-rovė, kuri neturi tiesioginio sąryšio su žmogaus būtimi. Filosofiškai kosmosas suvokiamas visiškai kitaip. Kosmosas yra visų pirma grožis. Grožiui reikia tiesioginės juslinės raiškos, jis įtraukia patį kontempliuojantį suvokėją. Kosmosas savo racionalią tvarką ir harmoniją atskleidžia tiesiogine jusline raiška. Todėl filosofai kosminę kontempliaciją susieja su filosofine nuostata. Kosmoso pažinimas yra ne abstraktus pažinimas, o kosminės vibracijos ir kosminės harmonijos pajauta. Platonas, Aristotelis, Mikalojus Kuzietis, Giordano Bruno, Immanuelis Kantas, Eugenas Finkas ir net mūsiškis Algis Mickūnas kosminės paslapties problematiką svarsto neatsiedami nuo žmogaus būties. Filosofiškai žvelgiant yra paslaptingas ryšys tarp žvaigždėto dangaus ir moralinio imperatyvo. Spektaklyje „Kosmosas+“ susitelkiant į mokslines formules šio patiriamo paslaptingumo nebelieka. Abstrakčios mąstymo kategorijos lieka atsietos nuo estetinės-juslinės raiškos. Manau, kad teatras šią kosminės paslapties pajautą ir sąryšį su „svetimu kosmosu“ gali perteikti savomis estetinėmis raiškos priemonėmis ir nebūtinai pasitelkdamas kiekybines mokslo formules. Tad klausimas, ką reiškia, kad žmogus yra kosminė dulkė, lieka atviras.
