Antikos natūrfilosofai: gigantomachija
Antikos natūrfilosofai gyveno griežtai pagal savo įsitikinimus. Senis Talis buvo pasivadinęs Hidromenu, dėvėjo mėlyną togą ir visur nešiojosi pūslę vandens prie juostos. Kartkartėmis jis susikaudavo dialektinėj dvikovoj su Pirohomu Herakleitu (arba Ugniažmogiu, kuris iš tikrųjų dar nebuvo gimęs), džiūgaujančiu, kad štai jiems tąsantis už plaukų ir tampantis už nosių Visata pulsuojanti. O Talis širsdavo tokias blėnis girdėdamas ir grasindavosi jį nugesinti visiems laikams, bet išties tai tik ieškojo progos platoniškai pasigrumti, nes senovės graikai, kaip visi žino, labai mylėjo berniukus, ir kuo jaunesnis berniukas, tuo karštesne ir tikresne meile buvo mylimas.
Bet sykį jiedviem rimtai susiėmus – inkščiant, urzgiant, stenant ir besiniurkant prakaituotais įkaitusiais kūnais – šitų priešybių kovoje iš tikrųjų, kaip pagal Herakleito sistemą ir priklausė, gimė žmogus: prakaito lašams kritus į dulkes, iš jų burbuliuodamas iškilo homo-pavidalas ir pasakė: „Labas, tėte, labas, kitas tėte“, nusilenkė, pasikloniojo abiem, prisistatė: „Geoarchas“ ir nedelsdamas paleido į abu po saują žemių šaukdamas: „Purvas!“ Nuo tos atmintinos dienos trinarė natūrfamilija visur bastydavosi ir imdavosi draugėje – klykaudami kiekvienas savo šaukinius.
Po kiek laiko prie šutvės prisidėjo ir pavydelninkas Anaksimenas, manantis, kad viskas atsirado iš oro. Jis dėvėjo permatomą kaip ašara peleriną ir vadinosi Aerofilu. Aerofilas griežė dantį ant savo mokytojo Anaksimandro, kuris buvo už jį visu kuo pranašesnis ir dėvėjo mandras drapanas. Todėl sykį Aerofilas, geltonosios tulžies pritvinkęs, sukurstė Gaivalų lygą užpulti ir pamokyti Anaksimandrą, kaip reikia teisingai galvoti. Sakė: „Anas klaidinantis grekonis, kad pirminė materija esanti ne apibrėžta, o begalinė, jis neigiantis elementų pamatiškumą!“
Ir štai visa govėda brazdinasi, plevėsuodama spalvotais skudurais, į baudžiamąjį žygį. Anaksimandras tuomsyk sėdi, puošniai apsidaręs, ir susikaupęs tai kokį žemėlapį braižo, tai saulės laikrodį konstruoja. Į kambarį įsilaužia keturi skarmaliai ir, rėkdami: „Purvas!“, „Gurgel gurgel“, „Uūuuūūū“, „Pšt pšt spragt“ bei grūmodami kas kuo, pasileidžia santūriai nustebusio Anaksimandro link. Geoarchas sviedžia jam ant drabužių purvo gniūžtę, Hidromenas prisipila rieškučias vandens ir šliūkšteli jam į veidą, dar negimęs Pirohomas pritūpęs ir net stenėdamas brauko degtukus bandydamas padegti Anaksimandro togos kampą, o Aeromenas, atsukęs sėdimąją, paleidžia oro srovę. Tada ketvertas kvatodamas išsinėšina iš nusikaltimo vietos, o Anaksimandras atsidūsta linguodamas galvą, persirengia ir sėda rašyti veikalo „Apie gamtą“.
