Žuvę
Gatvę kartkartėm nušviečiant pavieniams automobiliams, jiems kaskart netikėtai išnirus iš už posūkio, prisimerkiu. Jis stovi po žibintu, kiek atokiau nuo stotelės, pačioj šviesos piramidėj lyg sceninių prožektorių apsupty – kaip kokio juodojo kino kadre. Ir man atrodo, kad ten, tame šviesos kupole, lyg iš dušo galvutės lyja ne šviesa, o lietus, tik ant jo, tik ant jo vieno visame mieste, net matau, kaip veidu srūva vanduo, drabužiai permirkę iki paskutinio siūlo ir jo bruožai, jo tigro dryžiai, nusiplauna. Nuteka kartu su vandeniu į lietaus nuotekų griovelius.
Jis spokso į mane lyg provokuodamas: ei, matai mane, ar ne? matai, kad žiūriu į tave, ar ne? matai, kad stebiu tave, permatau tave ir tu nieko negali dėl to padaryti, ar ne? na, uždrausk, jei gali, juk negali, ar ne?
Stoviu autobusų stotelės prieglobsty, rūkau ir man dreba rankos. Šalta, sakau sau. Nors iš tikrųjų tik per mažai miegu. Fiziškai jaučiu, kaip įsibėgėjanti naktis jau semia kelius, o plaučiai, kaskart įkvėpus dūmą – jaučiu, kaip jie apsitraukia suodžiais ir anglėja. Gali būti, kad ten nieko ir nebėra, tik juodas didelis anglių gabalas. Arba dūmų išdeginta skylė. Graužia gerklę, bet atkakliai rūkau toliau, tarsi šita paskutine cigarete geisčiau save ir uždusinti. Nepalieka keistas jausmas, kad ši komiška mizanscena kartojasi: jis stovi po žibintu, iš kurio lyg iš dušo pliaupia lietus, spokso į mane, aš rūkau ir man dreba rankos. Ir taip vis sukasi iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl, lyg svetimas košmaras, ir niekaip – niekaip negaliu savęs ištraukti iš pelkės už plaukų.
Nepajuntu, kada prieina; įdėmiai žvelgia į mano ašarojančias nuo dūmų akis. Tu drebi, sako. Man nervinis priepuolis, atsakau ir prisitraukiu cigaretę prie lūpų. Sergi, klausia, o gal teigia. Sergu. Nerimu. Tu ne? Jis ironiškai šypteli: aš ir nesveikas.
Ar ketini mane nužudyti, klausiu juokais. Juk mačiau, kaip neatitraukei akių – išpučiu dūmus jam į veidą. Kokia prasmė tave žudyti, mudu ir taip jau žuvę, ištaria, tik nesuprantu, juokiasi ar rimtai; atima nuorūką ir nuspriegia žemėn. Cigaretės galas, žybtelėjęs ore tarsi jonvabalis, nutūpia ant asfalto. Instinktyviai žengiu nuo šaligatvio ketindama priminti batu, kitą akimirką jau matau į mane artėjančias šviesas – jis sugriebia už riešo ir trūkteli į save. Vos nenušokai po ratais, sako. Nušokau nuo proto, linksminu save mintyse ir kvailai išsišiepiu. Jis atleidžia suspaustą riešą: gal visai išprotėjai? Gal ir išprotėjau – tam treniravausi visą gyvenimą, pasakyčiau. Bet nesakau, nes atvažiuoja autobusas.
Nebesakau nieko, tik atsuku nugarą, lipu į autobusą, sėduosi šalia lango ant dirbtine oda aptrauktos sėdynės. Durys šnypšdamos užsiveria, atsisuku stotelės pusėn, bet langas apšerkšnijęs ir nieko nematyti. Pučiu šiltą orą ir pradeginta pirštine trinu stiklą, kol pavargstu: nedidelis apskritimas atitirpsta greičiau, nei išleidžiu paskutinį garą. Sulaikiusi kvapą žvelgiu stotelės pusėn – jis žiūri tiesiai į mane. Nuvažiuojant dar matau, kaip tolsta, tai yra tolstu aš, o jis net nesukruta, tik žiūri taip, tarsi gręžtų skylę veide.
Nusisuku pirmoji. Kūnu nueina šiurpas; susigriebiu darbe palikusi šaliką – šaltis stingdo kaklą ir siaurina akiratį.
Kitą vakarą iki stotelės pasišauna palydėti keli pažįstami. Jis stovi kaip vakar, susikišęs rankas į palto kišenes, lygiai toj pačioj vietoj, kur ir palikau, lyg prišalęs, tarsi iki šiol net nebūtų pajudėjęs. Mums priartėjus, pakelia akis, apžvelgia atėjusius, tada pažvelgia į mane, nusigręžia ir nueina atgaline kryptimi. Toks visai neutralus, beženklis ir bedryžis – joks. Sakytum, atkeliavęs iš bet kurios vietos ar bet kurio laiko. Kažkuris sako: nenormalus.
Aš pataisau: žuvęs.
Darbe visi šnibždasi. Suprantu, kad aplinkiniams keliu nepatogumų. Jie nepatenkinti ir suirzę, aš žeidžiu jų akis ir savo orumą.
Ar tai Jūsų v e i d a s? Taip, mano. Tai yra tai, kas iš jo liko. Taip, veidas, nors esate laisvi įsivaizduoti, kad ir tai, jog toj vietoj stirkso mano užpakalis – jūsų valia. Betgi kaip mums dabar į Jus žiūrėti? Tai nežiūrėkite – nuleiskite galvas ir nusukite akis, kai aš einu.
