Smulkioji proza

Praeitam laike

E. S.

Aš dar nepasakojau jums apie Iti. Ji gyvena ant aukšto kalno, kurio šlaitus pavasarį pirmutinius įšildo saulė, o kai palyja, po liepomis ir lazdynais pasirodo žalumynų karpiniai, vištapienės ir plukių salos. Melsvam danguje vidudienį matyti blausus mėnesio šonas, dulkėtas, matyt, apneštas išvėsusiais pelenais, kuriuos Iti išsemia iš giliai dūsaujančio koklių židinio ir paleidžia pavėjui. Juk pavasaris. Įdubos pilnos vandens. Drėgmė ir augimas, ir apleistos karuselės ant kalno, tos įmantriai išlankstytos skardinės gėlės, jų mėlis ir geltonis jau beveik nusilupęs.

Iti viena saugo šią praeitą vietą laike. Priemenėje dar užtiktumei kabantį kreivąjį veidrodį, o pro rūsio langelį boluoja milžinės rožės iš krepo. Iti sėdi ant akmens laiptukų įsauly, užsimerkusi, rami, ir šypso. Vėjas nekandus, ir dvelkia žeme.

Vis kitos kojos šiūruoja suvytusius lapus, ateina žiema, ir viskas aprimsta, o Iti užsidariusi kepa čirvinius blynus. Paskui vėl ateina šiltos dienos, žmonės, vedini vaikais, daug mažų suprakaitavusių kumštelių, spaudžiančių plukių puokšteles. Apžiūrinėja, stebisi, kai neberanda medžio ar lipynės, kai neprisimena. Iti tuolaik sėdi ant akmens laiptelių ir šildosi. Lange rėkia raudona pelargonija, bet Iti jos negirdi.

Sugrįžimas

Senasis daktaro Pficnerio namas dunksojo pačiame krantinės gale, užspeistas panašių į kregždėlizdžius stoginių. Tuoj po pirmųjų šalnų ištuštėjęs obelų sodas taip ir nesulaukė sargo, kasmet kruopščiai surinkdavusio rausvus ir gintarinius krituolius, suritindavusio juos į krūveles po dešimt, tarsi rengtųsi žolėje lošti senovinį žaidimą kamuoliais. Pro namo stoglangius obelynan skverbėsi neįžvelgiama būsto dvasia, užsilikusi tik užmirštose palėpės kamarėlėse kartu su išblukusiais skėčiais ir jaukiai oranžiniais dilgėlinukais sienų plyšiuose.

Virstelėjo durys, ir pajutau šilto oro gūsį; prisiminiau, ką dažnai sapnuodavau maža – žalias lanksvų gyvatvores kaip labirintus ir sunkiai svyrančias pro pietrytinį langą mėlynų raganių atvašas.

Moteris baltu chalatu pakėlė į mane savo žalzganas, nepatiklias akis. Ant lakuoto stalviršio palengva sūpavosi mažutės, žvilgančios svarstyklės – vaistininkė pilstė į lėkšteles balsvus miltelius ir seikėjo vienodą jų kiekį į tuziną stiklinių buteliukų.

Kambario sienos buvo apstatytos lentynomis su preparatais, langas – su metaliniais rėmais. Už stiklo snigo tarsi tuopoms žydint balzganais pūkais, o tolumoj virš marių telkėsi tiršta migla. Čia pat, kieme, du senyvi vyrai su sermėgomis susistabdė kinkinį; baltas garas tumulais veržėsi arkliams iš šnervių.

Minutėlę pasijutau namie.