Skolų knygelė f generacijai (9)

Balandžio 1 d.

1936 m. gimė poetas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas Marcelijus Martinaitis (m. 2013).

Knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“ (2013) profesorė Viktorija Daujotytė laiške Marcelijui Martinaičiui rašo taip: „Neabejotinai Gražina yra geriausia Tavo „žinovė“, bet ką žino, žino sau. Neišklausi. Tik kartą yra prasitarusi, kad mėgsti savo sode nešioti senus drabužius, nebeaiškios spalvos, apibrizgusius. Įsidėmėjau šią žinią, nes pati turiu tokį nikį. Su kokia sena sermėga lyg esu arčiau savo žmonių, savo motinos.“ Perskaičiusios nuostaba: tikrai senas drabužis turi tokią (ne vien ekologinę, sunešiojimo) funkciją – jaustis prasčiau, paprasčiau. Graudus paradoksas: rūbai ilgaamžiškesni, visus, esančius spintoje, nelengva būtų visiškai sunešioti ligi gyvenimo pabaigos.

 

Balandžio 2 d.

1889 m. gimė Ignas Šeinius, lietuvių ir švedų rašytojas, diplomatas (m. 1959).

Igno Šeiniaus apsakyme „Vyskupas ir velnias“ (Los Andželas: Lietuvių dienos, 1959) nelabasis sudaro sutartį su liuteronų pastoriumi, kad šis tapsiąs vyskupu, jei per metus patrauksiąs pragaran kokią skaisčią sielą. Įdomu, kad velnias dažnai apsireiškia lapės pavidalu – labai tryriškas vaizdinys. Velnio metonimija tampa lapės apykaklė, kurią nešioja sutuoktinė. Tapęs vyskupu (o juo tapti troško tik dėl to, kad žmona nepaliktų), nebenori laikytis sutarties, kipšą vaiko žegnojimusi – kas baisiai įtartina kitiems liuteronų vyskupams, kai jie tą pastebi. Įspraustas į kampą, papasakoja apie pasimatymus su velniu – ne visi patiki tokiomis „haliucinacijomis“. Apskritai jaunystėje Larsas von Trieras būtų galėjęs jį statyti, dar smagiau negu „Prieš bangas“, analizuodamas katalikybės ir protestantizmo konfliktus.

Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės knygoje „Putinas mano atsiminimuose“ (Londonas: Nida, 1977) rašoma, kaip I. Šeinius, išsikraustydamas iš gretimo namo Kaune, išmetė tris tomus „Altorių šešėly“ su Putino dedikacija. Tiksliau, atidavė Putino virėjai dėžę su „popieriais prakuram“. Putinas pasijuto labai įskaudintas.

 

Balandžio 4 d.

1896 m. gimė poetas, revoliucionierius Julius Janonis (m. 1917).

Buvo, rodos, toks televizijos projektas „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Dalyviai, jeigu teisingai atsimenu, nukako į Biržus, atsistojo po Juliaus Janonio paminklu ir kažką klaikiai moralizuojančio vapėjo apie savižudybę: suprantama, labai pasišlykštėjau. „Vaikų dienas“ perskaičiau, kaip ir pridera, vaikystėje (buvo įtrauktos į kažkurį tematinį tekstų rinkinį): sentimentalų įspūdį paliko anuomet Lietuvoje novatoriškas „eglaitės deginimas“. Dabar vartau 1967 m. rinkinėlį, kadais nurašytą Vilniaus universiteto bibliotekos. Ketvirtam kurse pasiėmiau su nuojauta, kad reiks. Tekstuose – jokių suicidinių užuominų (išskyrus nebent „Ave vita, moriturus te salutat!“). Iš inercijos vis dar galvoju apie jį kaip apie bendraamžį: mirė daug, daug jaunesnis.

 

Balandžio 7 d.

1882 m. gimė Antanas Vienuolis, farmacininkas, prozininkas, dramaturgas, muziejininkas, visuomenininkas (m. 1957).

Pamenu, kadais prieš miegą mama skaitė „Išdukterę“: kaip tik neseniai buvo išėję Vienuolio „Raštai“, skaitė iš jų. Labai gaila buvo apkurtusios Nastutės. Per šalnas ją išsiuntė į lauką basą linų imti. Prisiminiau, nes LRT rodė televizijos spektaklį tais motyvais. Atkreipiau dėmesį, kaip (socialinių idėjų lygmeniu) įvaikinta mergaitė besąlygiškai myli savo globėjus, net ir savanaudžius. Net jei tai dirbtiniai psichologizmai, priverstinai išryškinti ankstyvojo pokario sąlygomis.

 

Balandžio 11 d.

1929 m. gimė Birutė Ciplijauskaitė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, vertėja.

Blokadinės leidybos „Literatūros eskizai“ (Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992) – pradėjus vartyti, knyga suyra gabalais. Bandau skaityti pirmąjį straipsnį apie Kazį Binkį – profesionalus, rodantis konteksto išmanymą, bet nuobodus, moksliškas. Labiau jaudina tai, kas aktualu. „Lietuvių egzodo literatūroje“ (perfrazuojamas pokalbis iš 1987 m. „Akiračių“; nežinia, kiek adekvačiai): „Birutė Ciplijauskaitė mano, kad moters kūrybą geriau gali įvertinti kritikai vyrai, jeigu jie tik nėra iš anksto prieš ją nusistatę. Moterys ieško naujų išraiškos priemonių, kartais nueina net į isteriką, „išsilaisvinimą“. Geriausi jų romanai yra rašomi pirmuoju asmeniu, „savęs“ atradimo romanai ir – naujovė – erotiniai romanai.“ Kad ir kaip tai nepatiktų seksizmo policijai, čia gali būti šiokios tokios tiesos; empirika juk patvirtintų. Tačiau reikia ypatingo aklumo, kad vyrų svarstymuose apie moterų literatūrą (ir šiomis dienomis) nematytum pobjaurio patronalizavimo. To nepasakysi apie moteris kritikes, kurios neretai perdėtai taktiškos. Pati B. Ciplijauskaitė vis dėlto rašo ir apie moteris: Šatrijos Raganą, Vidmantę Jasukaitytę, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę – tik pernelyg korektiškai, kad skaitytum su aistra.

 

Balandžio 13 d.

1997 m. mirė ideologas, žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas Bronys Raila (g. 1909).

Ne ypač patogus aptarti (neįmanoma apeiti antisemitizmo), bet spalvingas, akį traukiantis veikėjas, gan radikaliai kaitaliojęs pažiūras. Publicistikos knygoje „Kodėl antraip?“ (1991) mane labiausiai domina skyrelis „Putino žiedai“. Būna autorių, kuriuos skaitai (net be išankstinės nuostatos, tikėdamasi ko nors pagaliau kritiško), ir – viskas kažkaip blogai. Nors autorius ir gabus, ir moka rašyti, ir, regis, protingas. Toks akivaizdus pažiūrų kratinys – turbūt kaip gyvenime, taip ir publicistikoje.

 

Balandžio 22 d.

1908 m. gimė Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, poetė, V. Mykolaičio-Putino sesuo (m. 1984).

Prieš tai jau minėtoje knygoje „Putinas mano atsiminimuose“ klasiko sesuo atskleidžia svarbų tarpusavio santykį; jai, Putino pastangomis leistai į Kauno „Saulės“ gimnaziją ir į universitetą, išpažįstamas didžiausias artimumas. Kartu šeimyniškai gyventa, patikėta mašinėle perrašyti „Altorių šešėly“ rankraščius. Komiškas momentas – net rašytas laiškas į tėviškę, kad vasaros atostogų metu atvažiuotų nuravėti piktžolėmis apėjusio daržo (žmona, matyt, netiko tokiam darbui). Sesuo daug ką paaiškina ir apie tai, kaip muzikos klausymosi potyriai rezonuoja Putino poezijoje (pvz., Saint-Saënso „Danse macabre“). Kai kuriuos eilėraščius galima vadinti muzikos hermeneutika; kultūroje reikšminga intencija perimti akustinius (ritmo, vibracijos) registrus, emocionaliai įterpiant muzikos kūrinio suvokimo įspūdį.

 

Balandžio 23 d.

1906 m. mirė Povilas Višinskis,  rašytojas, spaudos darbuotojas, lietuvybės propaguotojas, politinis veikėjas (g. 1875).

Vienas įdomiausių lietuvių moterų literatūros vadybininkų: ne vien Žemaitės, bet ir Šatrijos Raganos, kurią nemenkai buvo įmilęs, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos ir kt. Adolfo Sprindžio monografijoje „Povilas Višinskis“ (1978), parašytoje beletristiniu beveik romano stiliumi, lyg tyčia minima (aktualu šioms dienoms), kad P. Višinskis sveikatos ieškojo Kryme, Sevastopolyje (tuo pat metu su V. Kudirka, tik to nežinojo; atrodo, nebuvo susitikę). Ypač tragiškai aprašyta jo mirtis; delsė važiuoti į pietus taisyti sveikatos, todėl įstengė pasiekti tik Vokietiją. Ten nuo džiovos ir mirė, suspėjus atvažiuoti žmonai su visai dar maža, neseniai gimusia dukrele (tas faktas man priminė beveik analogišką Čiurlionio žmonos ir dukters likimą). Liaudyje, kiek tenka susidurti, P. Višinskis paprastai prisimenamas per mokyklines klišes, kone kaip Žemaitės išnaudotojas. O verčiau jau įeitų į mentalitetą per Gintaro Beresnevičiaus komiškas miniatiūras.

 

Balandžio 27 d.

1922 m. gimė Justinas Mikutis, mąstytojas (m. 1988).

Eidama pro Šv. Jonų bažnyčią, vis žiūriu į fasado ritinius ir menu Justino Mikučio mįslę (esą fasade užkoduotas Lietuvos likimas). Vladas Drėma monografijoje „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ (1997) perpiešia tą fasadą iš Povilo Bokšos piešinio (1582): negali negalvoti, kad pirmykštė „astrologija“ vis dėlto šiek tiek mutavo. Autentiškame liudijime apie J. Mikutį (prieš daugiau nei metus buvo skelbta „Bernardinuose“) Vaidotas Žukas pateikia dramatiškų faktų: ypač apie tai, kaip jaunas J. Mikutis Kretingoje apsimetė žydu ir rizikavo gyvybe, bandydamas užstoti juos prieš nacių karininkus.

-gk-