Santa Marius

Pokomunistinį laiką Marius Ivaškevičius praleido miegodamas – tik ne giliojoje, o REM fazėje, nes intensyviai sapnavo. Ivaškevičiaus sapnai buvo ryškūs, mįslingi, kartais grėsmingi, bet nekošmariški; niekada – rožiniai. Dar vienas ypatingas jų bruožas – tai buvo, jei taip galima vadinti, aktualūs sapnai. Lietuvos tapatybės pradmenys, senovės baltai ar Mindaugas sapnuoti pirmojo nepriklausomo dešimtmečio apsakymuose ir romanuose, vėliau sapnuose įsikūrė mūsų pasididžiavimo ir nostalgijos, Pirmosios Respublikos kultūra („Madagaskare“), dar vėliau ar tuo pačiu laiku – amžiaus vidurio katastrofos, galiausiai – dabartinė nomadiška ir emigrantiška Lietuva.

Kadras iš filmo „Santa“

Mėgindamas taip apibendrinti Ivaškevičiaus kūrybą, prisimenu vieną nutikimą, iš kurio greičiausiai mano teorija atsirado (kaip ir visos). Varšuvos knygų mugėje devyniasdešimt aštuntaisiais ar devintaisiais, viešbutyje labai originaliu vardu „Polonia“, kažkieno palėpės kambaryje susirinko lietuvių delegacija. Padalyvavęs mugės prozos skaitymuose, atėjo ir M. I. Bet, vakarėliui nė kiek nespėjus įsisiūbuot, jis atsigulė vidury kambario ant kilimo ir užsnūdo.

Čia reikalingas, kaip sako jaunimas, diskleimeris. Kuris būtinas, turint galvoje stereotipus apie rašytojus: M. I. nebuvo girtas nei įkaušęs. Žinoma, vakaro metu gėrimai pagal norus ir galimybes buvo gėriojami, ir apskritai pasisėdėjimas išėjo smagus – R. Rastauskas bandė visus prisikviesti į anglų poetų vakarą, į kurį suplūsianti literatūrinė Varšuvos grietinėlė, o Marcelijus Martinaitis pasakojo istoriją, kaip armijoje sudaužė jo akinius, ir kai neatidavusį pagarbos sustabdė karininkas, jis pareiškė: „Ja vas nenavižu.“ Bet Marius kaip miegojo sau, taip ir miegojo. Matyt, sapnavo kažkokį rimtą siužetą. Net neprisimenu, kada prabudo, kada išėjo.

Spėlioju, ar šitas onirinis apsiaustas leido jam apeiti negatyvius „gariūnmečio“ patyrimus ir įspaudus, su kuriais susidūrė dauguma jo bendraamžių? Iš to, ką skaičiau-mačiau, toks įspūdis susidaro. Hm…

Kad ir kaip būtų, nėr ko stebėtis, kad Ivaškevičiaus sapnai ilgainiui pakeitė agregatinį būvį, ir žodinė materija virto spalvotais celiulioidiniais ar jau skaitmeniniais vaizdais. Taip pat nenuostabu, kad ir jo naujojo filmo „Santa“ probleminę ašį sudaro SAPno-paSAKos ir tikrovės santykis. Vyras įkūnija Kalėdų Senelį vaikams, paskui – vienam vaikui, kurį pamilsta. Vyras vaikui pasakoja pasaką-mato sapną, kuriame Kalėdų Senelis įveikia blogį ir pagydo vaiką nuo mirtinos ligos. (Iš kur tai? Manau, kad iš lietuviškos naiviosios, tarybmečiu iki šližikų, aguonpienio, žiemos vakaro prieblandos ir dovanos laukimo susitraukusios krikščionybės.) Neišgelbsti. Tai kodėl pasakoja – kad nuramintų jį? Savo sąžinę? Ką reiškia paskutiniai sapno epizodai – kitaip sakant, kas nutinka iš tikrųjų (miršta ar ne)? Ar moralas ne toks: nors sapnai neišsipildo tikrovėje, jais vis tiek reikia tikėti, juos sapnuoti ir sekti, nes tai vienintelis būdas tikrovę pakelti?

Jei pasirodė, kad šitai per arti melodramos, kaltas per-pasakojimas, ne filmas. Be to, ne vienam Ivaškevičiaus kūrinyje santykinį idėjos neambicingumą atsveria autoriaus gebėjimas parinkti jos pavidalą atitinkančias, bet kartu labai įvairias vaizdų pirštines, kojines, batus. Taip ir „Santoje“ – smagu žiūrėti, kaip glaudžiai sumegztas scenarijus, kaip skirtinguose raštų deriniuose, skirtinguose registruose aidi ir kartojasi motyvai (Santa Klausas visomis inkarnacijomis – elnias albinosas – from Lithuania? from where? – Are there any good kids around? ir t. t.). Glaudžiai, bet nepernelyg glaudžiai; žiūrint filmą nebuvo pojūčio, kuris kartais apima skaitant Gavelį arba Nabokovą – viskas, bet absoliučiai viskas sukontroliuota, visi siužeto vingiai apskaičiuoti, „visi šautuvai iššauna“. Mano galva, perteklinė yra vienintelė, rodos, priešpaskutinė scena, kur vyras rūkydamas žiūri į vandenyje žaidžiančius vaikus.

Tada dialogai, kurie nuo seno laikomi Ivaškevičiaus métier. Prozoje jis kartais vysto perdėm ekscentriškas vizijas (žinia, sapnuojant pasitaiko), kartais užsižaidžia užuominomis ir menamais hiperlinkais, kurie iš tikrųjų nieko nenurodo, o šiuo atveju kino prigimtis įsakmiai liepia likti prie žemės ir prie temos. Ir neatrodo, kad tatai būtų labai pakenkę pokalbio žaismei. Priešingai, susidorota su trim ar keturiom kalbom, o svarbiausia, kad lietuviški dialogai, kuriuos išgirdęs iškart įsitempi ir lauki pupkiškos negyvos taisyklės, skamba natūraliai.

Meno pasiekimų demonstracijoje šis filmas eitų po transparantu „Psichologijos sugrįžimas“. „Santa“ yra lietuviškame kontekste retas bandymas panagrinėti vyro ir moters santykius, įvairius jų aspektus ir lygmenis, įskaitant, bet ne vien, erotiką. Čia reikia pasakyti, kad išvengiama ne tik tradicinio puritonizmo, susigėdusios tylos, bet ir, kas šiandien gal net svarbiau, – nebrendilos goslumo, puolančio į ekstazę vien nuo to, kad „ot galiu tą pasakyti, ot galiu parodyti!“ Turbūt geriausioje filmo vietoje moteris, glamonėdama vyrą, braukia ranką jo pilvu – o paskui sako: va, šitoje vietoje… vaikui auga vėžinis auglys. Ar ne taip mūsų kūnuose susipynę malonumas ir irimas?

Ne tik suomio, bet ir lietuvės būdas, kalbėjimo maniera, emocijų skalė ir jų raiška prašyte prašosi apibūdinimo „šiaurietiškas“. Lietuviško baroko (ar, vadinkim, „Vidurio Europos“) čia nerasim. Santūrus, lėtas ritmas išlaikomas nuo pradžios iki galo. Keliose vietose nuogesnio jausmo ar išsamesnės psichologinės motyvacijos pasigedau – ypač ten, kur moteris susipyksta su Jusiu ir išskrenda į Londoną pas savo buvusį vyrą. Bet gal todėl, kad mano natūrai Vidurio Europos barokas artimesnis negu scenaristo.

Daugiausia dėl šito santūrumo kulminacinė filmo tema – vaiko kančia (o šita tema – ypač tiems, kurie turi vaikų, – yra iš tiesų labai stipri, instinkto lygmeniu jaudinanti) – nepasirodė pertempta ir virtusi, kaip šiuolaikiniame kine pasitaiko, „emociniu terorizmu“. Antra vertus, įsivaizduoju, kad aršesniems už mane kino frykams, pripratusiems prie didelių vaizdinio ir jausminio gruzo dozių, filmas dėl to gali pasirodyti blankus, neprikolnas. Tokiems kinomanams jis gal galėtų būti tuo, kas metadonas yra narkomanams, kitaip sakant, atjunkimo ir sveikimo pradžia? – juokauju, neįsižeiskit.

„Santoje“ santūrus ir blaivus žvilgsnis pasireiškia ir dar kitaip. Ivaškevičius iš karto atmeta du kino kūrimo būdus, kurie jau daugelį metų gundo lietuvių filmininkų sielas: pokomunistinio laiko tarkovskianą ir šiek tiek vėlesnį „pavysim ir pralenksim Holivudą“. Todėl vietoj kliše virtusių stovinčių kadrų, kuriuose pozuoja įvairūs keistuoliai ir gyvenimo nuskriausti žmonės, vietoj svaigimo atvirukiniais vaizdeliais ir žvaigždžių seksapylu turime normalų pasakojimą, nevulgarų sąmojį, regioninį, baltišką filmą, kuris geriau reprezentuoja naująją, dvidešimt pirmo amžiaus Lietuvą nei anksčiau minėti trendai. Stilinga ir šiuolaikiška, šeimyniška, pastovi ir uždaroka, organizuota, bet neintelektuali – ar jums nieko neprimena? Ar tai nėra eskizas tipo, kuris mums nepastebint tapo lietuvių visuomenės atrama? Kuris, mums nesigilinant, pakeitė ankstesnius bazinius tipus – ar tai būtų „gėlių vaikas-egzistencialistas“, ar „sodžiaus tremtinys“ (jau nekalbant apie „smetonišką inteligentą“)? Tikslu ir tai, kad šį tipą įkūnija moteris.

„Santa“ yra vienas iš atsakymų komentatoriams, besiskundžiantiems, kad šiuolaikinis menas nesidomi lietuviškos tapatybės peripetijomis, tarsi tas dėmesys turi reikštis tik didžiųjų asmenybių ar istorinių momentų tematizavimu ir negali skleistis pasakojimuose apie „eilinius“ žmones ar tiesiog – paties pasakojimo detalėmis, stiliumi ir forma. Pernelyg pripratom, kad geidžiamas dalykas būtų atneštas ant lėkštutės ir nereiktų dėti jokių pastangų – šiuo atveju interpretacinių.

„Santa“ sufleruoja atsakymą į kitą dažną klausimą – iš kur gali atsirasti potencialiai ne vien Lietuvoje vertinami kūriniai? Ne iš to, kaip andai siūlė kažkuris iš mūsų neoliberalų – paėmus kultūros metų biudžetą atiduoti lyg žymiam Holivudo režisieriui, lyg gudriai pijarščikų kompanijai, kuri pabreinstormins modernišką blokbasterio scenarijų apie Lietuvos istorijos „žvaigždines akimirkas“. Toks impulsas (ar vienas iš impulsų, nes keleto viltį keliančių filmų, tarp jų kaimyno Kupalos / Traidenio gatvėje Igno Jonyno „Lošėjo“, dar nemačiau) gali rastis tik iš pagerėjusios bendros meno situacijos, pakilusio bendro lygio. Šiuo atveju tai labai akivaizdu – „Santa“ išauga iš naujosios lietuvių literatūros ir teatro lysvių.

Prieš eidamas į „Vingį“, pažiūrėjau vieną kinui skirtą LT tinklalapį. Svarbiausios informacijos apie filmus skiltyje buvo grafa „Rezultatai Lietuvoje“, kurioje – ne tik žiūrovų, bet ir uždirbtų pinigų skaičius. Šitas dalykas man pasirodė žiaurokas. Galbūt tokia pasaulinė praktika, galbūt yra pontas tartum biržoje stebėti, kaip kapsi tavo arba konkurentų pinigai, ir maukti single-malt viskį, kai taviškė eilutė užstringa, bet vis tiek!

Prie „Santos“ parašytas žiūrovų skaičius – 13 tūkstančių – nuteikė melancholiškai, ypač kai palyginau su „Redirected“ 187 tūkstančiais (juo labiau kad dalis tų, kuriems patiko „Santa“, pažiūrėjo ir „Redirected“ – bet ne atvirkščiai). Nors vyko aktyvi ir (šiek tiek pernelyg) spalvota reklamos kampanija, nors Ivaškevičius, kaip kartoja kampanijos dalyviai, „žymus rašytojas“, nors jis vaidenosi per teliką šokių šou – vis tiek vienuoliktos dvyliktos salės, nepatogūs rodymo laikai… Jei nesi „savas bičas“, kad ir per galvą verskis, nieko nepakeisi.

Žinau tuos paguodos prizus: ei, kamon, juk ne tragedija, būna ir blogiau, filmas tai nišinis-elitinis, kultūros bendruomenei skirtas, kam reikia, tas pamatė, ir t. t., ir pan., ir t. t. Nė velnio ne nišinis! nekomplikuotas, visiems prieinamas filmas. Šitie blozni skaičiukai – tai gera išraiška kasdien nepastebimos, bet nuolat vykstančios erozijos. Erozijos, dėl žiniasklaidos ir švietimo (visų pirma universitetinio) kreivos padėties vis leidžiančios kartelę, vis siaurinančios kūrėjų ir meniniam procesui ne mažiau svarbų suvokėjų ratą, vis ploninančios juodžemio sluoksnį, kuriame galėtų rastis ne dar vienas adrenalino-meilėseilės-žvengo bambalis, o stereotipiniams lūkesčiams iššūkį galintis mesti daiktas.

O menu, tuoj po Sąjūdžio buvo momentas, kai vienas iš „Literatūros ir meno“ redaktorių kalbėjo maždaug taip: „Kultūrinės spaudos raumenys tokie galingi, kad jų įtampos užteks dešimtmečiams, o populiarioji žiniasklaida Lietuvoje labai silpna, reikia jai padėti.“ Kad ir kaip neįtikėtinai dabar skamba, jis kalbėjo visiškai rimtai – ir tikrai apie raumenis!

Mūsų nedaug, Barto filmo pavadinimą apžaidžia Petrošiaus eilėraštis. Iš tikrųjų, kas gi tokioje situacijoje lieka, jei ne bliuzinė nuotaika – kurioje, žinoma, esama ir tam tikro cinko. Vis dėlto tokios nuotaikos „Santoje“ neaptiksi. Vienas iš filme pasikartojančių motyvų yra Žiemos karas – Ukrainos įvykių fone jis nuskamba nepaprastai aktualiai. Koks nors taikuolis (tokių pas mus nemažai, ir ne tiek kairiųjų, kiek marcinkevičiško „širdies gerumo“ dvasia išaugintų) pasakytų – na, kaip galima civilizuotame pasaulyje teigiamai atsiliepti apie pasipriešinimą, vyriškumą, kovą! Argi karas ne baisus dalykas, argi nesužiaurėja abi pusės, argi abi nenukenčia? (Aktualiai įterpkim: „Juk Maidanas irgi Molotovo kokteilius svaidė!“) Tačiau filme Žiemos karas funkcionuoja kaip stiprus įvaizdis, primenantis, kad „jei imsiu veikti, padarysiu ką nors bloga“, „aš būsiu tauri auka“ ir panašių įsitikinimų puoselėjimas, atsisakymas nuo kovos greitai gali baigtis visišku ištižimu ir bendryste su tamsa arba net sau pačiam netikėtai virsti niekšingais poelgiais. Kad žilos tiesos – jei puola, reikia gintis; nori taikos, ruoškis karui – vis dar turi pernelyg daug racijos. Be abejo, šiuo atveju tai – metafora, galiojanti visai žmogaus veiklai, jo darbams, pažiūroms, civilinei / pilietinei bendruomenei, sportui, šeimai (tarkim, filmo sukimą aš įsivaizduoju kaip ganėtinai kovingą vyksmą…).

„Santa“ įtaigoja, kad garbingiausia yra kova už kitą. Būtent tada ji atsiskiria nuo aklo kumščiavimosi minioje, stengiantis prasibrauti prie prekystalio ar pjedestalo. Kova nepatogi, ji alina ir kelia skausmą, reikalauja pasirinkti ir daryti sprendimus – dabar pat, spaudžiant laikui, negalint visko apsvarstyti, į viską atsižvelgti, – bet mainais suteikia atliktos pareigos jausmą ir dvasios giedrumą.

Net ir tuomet, kai baigiasi taip kaip mūsų pasakojime – pralaimėjimu.

Ir paskutiniai akordai: ateitis Santa Mariaus laukia, be abejo, šviesi. Dvitaškis ir dešininis skliaustas. Yra ką parodyti prodiuseriams ir kino kompanijoms, o tai kino srityje labai svarbu. Paradoksas, bet su kūrybinėmis problemomis jis gali susidurti ne todėl, kad reikėtų įveikti kliūtis (amato, aplinkos etc.), bet todėl, kad jų neliko. Juk, atvirai šnekant, tokie dalykai kaip lietuvių kino tradicija, kino kūrėjų bendruomenė, rimta kino kritika ir t. t. yra ir nedidukai, ir ganėtinai parūkavę reiškiniai. Išretėjęs oras irgi turi savo specifiką, savo spąstus.

Bet pažiūrėsim, kai dugną dėsim. O palinkėti ko – ar skvarbesnio žvilgsnio į socialinę ir psichologinę tikrovę, ar keistesnio sapno? „Santa“ rodo, kad, priešingai nei įprastai galvojama, šios kryptys nėra rytai ir vakarai. Laisvai pagal budistus: kai drugelis sapnuoja, kad bunda, būdravimas būna apsisapnavęs, bet sapnas – budrus.