Kitimas
Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam nedarbo mėnesiui – vangioms darbo paieškoms, neduodančioms rezultatų, – spjovei į cvbankas.lt, cvmarket.lt, cv.lt, cvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.
– O ten darbo!.. – net negali užbaigti sakinio, tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.
– Nelengviau keliauti dviese? – sutuoktinių poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.
– Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pinakolada rankoj.
– …
– Nesijaudink, – guodi tarsi save, tarsi pašnekovą, – tokiais atvejais svarbu suvokti problemą, pripažinti ją ir negatyvą paversti pozityvu.
– Šneki tarsi vaistų pripumpuota, – samprotauja pašnekovo žmona, gerdama balintą kavą, nes šįvakar ji vairuoja.
– Antidepresantų, – patikslina pašnekovas.
– Tai santarvė su pačiu savimi, tai savęs suvokimo pasekmės, – dėstai užsidegusi, – o vakar radau savo santykių su vyrais suvestinę. Vienas paragrafas apibendrino mano metų patirtį su vyrais.
– Nekantrauju išgirsti, – susidomi pašnekovo žmona.
– Vyrai man yra kaip manekenai: jų net nepažinodama sudedu į juos visus lūkesčius ir fantazijas, įkūniju visų mergaičių ir moterų laukiamą raitelį ant balto žirgo. Nors mano pasakoje žirgas visada juodas, o raitelis panašus į amžinatilsį Heathą Ledgerį, bet tai tik nereikšminga detalė.
– Bet mes visos taip darome, – nenusileidžia pašnekovo žmona, – mes visos idealizuojame.
– Bet ne tiek. Idealizuoti šiuolaikinius vyrus tiesiog būtina, vien iš solidarumo vestuvių versle besisukantiems. Tik pagalvok, kiek žmonių netektų darbo, jei moterys nustotų tikėjusios geresniu rytojumi… Beje, toje pačioje knygoje perskaičiau, kad jei šiuolaikinius vyrus prilygintume šunims, juos būtų galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: dobermanai ir kokerspanieliai. Dobermanai – vyriški vyrai, o kokerspanieliai – su moterims prilygstančiu emociniu intelektu, bet bėda ta, kad jų ausys nuleipusios… dar yra Lesės tipo vyrai, visiems padedantys tėveliai.
– …nenuostabu, kodėl pasirenki dulkintis su fantazijom, – atsidūsta pašnekovas, tarsi traukdamas per dantį, tarsi suprasdamas situacijos rimtumą.
O tada pokalbį nugali įsisiautėjęs šurmulys ir džiazas; kiekvienas paskandina žvilgsnius gėrimų likučiuose, tarsi tik dabar suvokę, kad priešais bokalas alaus, taurė vyno, stiklinis puodelis balintos kavos ar pan.
Prieš atrasdama save nepakeldavai tylos, tačiau dabar tyla regis kaip išsigelbėjimas, tyloje randi sielos ramybę, kur bebūtum.
Po minutėlės pašnekovo žmona atsiprašo ir dingsta minioje žvalgydamasi tualeto; pašnekovas pasiūlo cigaretę, tačiau atsisakai; retai kada betenka slapstytis už dūmo: kai susitaikei su savim, daugelis dalykų, kuriuos darydavai anksčiau, – kad ir tas pats rūkymas, – tapo juokingi.
– Kuria prasme juokingi?
– Ta, kad dabar tie žmonės, kurie užsiima tuo, ką aš darydavau seniau, primena mane ir senasis „aš“ man kelia juoką. Žmogus keičiasi kas penkerius metus, vieni sąmoningai, kiti to nesureikšmina; vieni keičiasi patys, kiti paveikti aplinkos. Tu taip pat keitiesi, tačiau tavo kitimas nėra sąmoningas, jis daugiau paveiktas aplinkos.
– Tai gerai ar blogai?
– Nei gerai, nei blogai, tiesiog natūralu: pakeitei gyvenamąją vietą, darbą, socialinį sluoksnį ir pan. Šios permainos pakeitė ir tavo asmenį, tačiau šerdis liko ta pati. Kita vertus, pagal budistus mūsų visų šerdis ta pati: džiaugsmas, meilė ir viltis.
– …
Ištirpini laiką ir erdvę, paimi duoną, dėkodama ją laužai ir duodi savo mokiniams tardama:
– Kartais negaliu patikėti žmonių siauraprotiškumu…
– …
– Lietuvoje tiek daug tamsuolių, kad jaučiuosi gyvenanti viduramžiuose; net nekalbu apie seksizmą, rasizmą, homofobiją ar pan. Dvidešimtmečiai skiriasi, – ištari, tarsi skaitytum antraštę apie pasaulio pabaigą, – normalu?
– Nelabai, bet man iš tikro tai nusispjaut, kas ką daro…
– Bet pagal tokią statistiką ir vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje turėtų būti penkiasdešimt penkeri metai. Maksimum. Nes po to tiesiog nebėra ką veikt, – tęsi monologą.
– Pakeisk minčių foną…
– Daryk ką darai ir mažiau šnekėk, nes aš – šviesmečiai nuo orgazmo.
– Viskas, – nulipa neapsikentęs.
Guli šalia ant nugaros ir spokso į lubas.
– Žinai, ką?
– Ką?
– Man atrodo, aš tave myliu, – prisipažįsti.
– Vakar aiškinai, kad tai turbūt priklausomybė, nes esi linkusi vyrais naudotis kaip manekenais ir painioji meilę su prisirišimu.
– Tai tu visgi klausaisi, ką aš šneku.
– Tai ne…
– Tada tai tikrai meilė.
