Eilėraščiai

-

viskas

yra tamsoje

paukštis jo riksmas

jo akys

 

lyg sėlintų kas

iš toli

jauti

nematai negirdi

nors kiek

besistengtum

 

prakaito lašas

slysta žemyn

jį vejasi

ašaros lašas

 

sėdim prie stalo

dabar vieniši

toli nuo pasaulio

-

nenoriu kito dievo

Urtės Bimbaitės piešinys

prie jo nepriprasiu

net jei jis būtų

man palankesnis

arba patogesnis

 

todėl ir neieškau

bet kokius pasiūlymus

atmetu

MANO MEILĖ

YRA DIDESNĖ

 

-

išsiverk

išsimelsk

kolei tuštumą

vėl pajusi širdy

lyg prarają

 

per lietaus

iškapotą

dykumą

per betoninę

aikštę vedamas

 

ant nubrozdintų

kelių

klupdamas

iš giliausio

tačiau prisikeldamas

 

Dieve mano

ar buvo

verta

jei neverta

vis tiek GYVENOME

-

o buvome verti

ne ką daugiau

nei turime

 

tik pradėt

ir užbaigt

prisiminti nebūtina

 

atsaini šypsena

žaidžia

lūpų kamputyje

 

žirgas nešė ne mus

savo žirgus

pražudėme

-

būk angelu

sakei

likusiam mano gyvenimui

 

už lango

pilka nykuma

be jokių intonacijų

 

lyg būtum

visai ne laiku

pravėręs duris: negyvenama

 

prie stalo

ne vienas o du

nors tai neįmanoma

-

vėjas įstrigęs

medžių šakose

erškėčio krūme

 

klaidinanti tamsa

sunkumas

krūtinėje ir akyse

 

leisk man

sustoti suklupti

po savo našta

 

ne iš bejėgiškumo

 

 

 

vyras veidrodyje

 

šitas vyras

yra tau pažįstamas

tik tu neatsimeni

kad būtum matęs

 

jis panašus

į tėvą

į daugelį

giminės vyrų

veidus iš antkapių

 

šitas vyras

yra paskutinis

už jo tuštuma

šaltas lygus

paviršius

 

- 

užsižiūrėjau

lyg tikrai matyčiau

paukščiai grįžta

nors pavasario

tik pradžia

tik trupiniukas

 

nereikia

šitaip ilgai

į vakaro dangų žiūrėti

dar peršalsi

nuogas akis

pradėsi kosėti

 

atsilups iš vidaus

lyg alksnio žievė

iš išorės

vaikas turėjo švilpynę

mokėjo prišaukti paukščius

vėju pašvilpauti

 

-

sugrįžti

į atminty

pažymėtas vietas

kuriose

jau užgeso šviesos

 

kurios

nieko nereiškia kitiems

išrauti medžiai

styro nakties danguje

už jų užsikabina lietūs

užkliūva žvaigždžių

rinkėjai

 

žinotų – apeitų

bet ne

tarsi į duobę krenta

kas neišsaugota

kas nutylėta

-

rankos nesušildo rankų

viskas panyra į prieblandą

lėtai ir bejėgiškai

 

lietus repetuoja

nykumos melodijas

užpildo tuštumos formas

 

esu nebe čia

esu pakeliui

į raudoną saulėlydį

-

nieko nebuvo

tik spindulys

iš anapus

praskrodžiantis

proto tamsą

 

akimirka

kai norisi

tai išsaugot

visiems laikams

ir per amžius

 

esame per menki

kodėl mums siunti

tuos ženklus

stovėjome lyg nutrenkti

kažkodėl norėjosi verkti

-

lyg būtų iš miego

prikėlę

per patį vidurnaktį

 

nepažįstami balsai

kažko klausinėja

svetimas vėjas

įsiveržia pro langą

liūdesio vėjas

ne laiku ir ne vietoj

pilnaties pinigėlis

dingsta elgetos rankoj

-

tenai

kalno viršūnėje

kiekvienas su savimi

su buvusiu

savo gyvenimu

su apmąstymais apie tai

kas buvo ne taip

kas baigia sugriūti

kas pasiveja mus

nelauktai

 

tyli ir žiūri

 

-

veidrodžiuos išlieka

miręs laikas

nejauki kambarių tuštuma

be temperatūrų skirtumo

viduje ir išorėj

 

nedrąsu būtų įeiti vidun

klaidžiojantiems aplinkui

bandome atpažinti

o gal tik save įtikinti

mus žeidžia aštrios skeveldros

atskridę iš rytdienos

 

nuniokotas pasaulis

mūsų neatpažįsta

 

- 

išvysti mirtį

žiūrėti į jos akis

nekalbant nieko

 

lėtai nuvalyti stalą

suberti trupinius

į saują

 

užtraukti užuolaidas

uždangstyti langus

ir veidrodžius

 

tyla ir rimtis viduje

rankos sugrumba lėtai

nuo nežmoniško šalčio