Demokratinė polifonija su galvomis ant kuolų?
Įvykiai Ukrainoje sukėlė gausybę refleksijų įvairiose Lietuvos religinėse ir sekuliariose terpėse. Kovo 11-osios eitynėse sušmėžavo ant baslio pamauta Rusijos „caro“ Vladimiro Putino galva, menanti misionierių Brunoną, nukirsdintą kovo 9-ąją. Kai kurių visuomenės grupių ir politinių organizacijų lyderiai sunerimo ir pakeitė „giesmes“, kurias jau seniai traukė negailestingieji kritikai. Tačiau ar jie iš tiesų padės pabėgti nuo mentalinių pilietinės tautos užstrigimų ir kokiose socialinėse terpėse jie iš tiesų slypi? Darni, archetipinę senųjų kultūrų patirtį menanti instrumentinė polifonija su vargonais dar neskamba.
Archajinis mąstymas
Net pačios primityviausios religijos yra tokios sudėtingos, kad nelabai derinasi su neretu mūsų įsivaizdavimu, kas yra primityvus mentalitetas, – apie tai rašė žymus žydų kilmės sociologas ir antropologas Émile’is Durkheimas.
Kautynės prie Marienburgo. Iš Edvardo Gudavičiaus knygos „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“ (1989). Tomaszo Rajtaro nuotrauka
Pirmykščių genčių ir tautų gyvenimas yra toks pat vertingas ir įdomus kaip ir visų kitų pasaulio žmonių. Rašto neturinčios tautos ilgai išlaikydavo gyvą, išoriškai pavidalus keičiantį tikėjimą, subtilią estetizuotą pasaulėjautą, nes jų sakralus, šventybėmis besireiškiantis pasaulis nebuvo griežtai skiriamas nuo kasdienio buvimo ir aplinkos. Tačiau archajines pasaulio tautas siejo universalūs simboliai, elgsenos modeliai, ritualai, kilę iš žmonijos esencijos – jos egzistencinių ir psichologinių vaizdinių. Dėl to tautų religijų, nors dabar daug kam jos atrodo naivios, nurašyti nereikėtų. Iš principo kiekvienam žmogui būdinga viena gelminė religija, apeliuojanti į specifinių gyvenimo emocijų ir potyrių lauką. Kertinių mitų figūras žmonėms kartais natūraliai pakeičia įvairūs kultūriniai, visuomeniniai ir net politiniai reiškiniai. Pavyzdžiui, portalo „Delfi“ tekstuose matėme, kaip ortodoksiškai konservatyvųjį Petrą Gražulį „nukirto“ Marijonas Mikutavičius, reprezentavęs „Euroviziją“, o P. Gražulis tarsi atspindėjo ortodoksiškosios Rusijos, būtent tamsesniojo jos sluoksnio (nepainioti su taikingais tikinčiaisiais), einančio koja kojon su V. Putinu, raišką. Įvairius su religija besiribojančius ritualus dabar neretai atstoja pilietinės eitynės, koncertai ir teatrų spektakliai – būtent juose dalyvaujantys žmonės susiduria su esminiais sakraliniais jausmais, patiria katarsį ar kovoja prieš piktas antgamtines būtybes, iškylančias iš asmeninės pasąmonės. Neatsitiktinai P. Gražuliui buvo skeltas antausis ir Seime. Mitologinės, idėjiškai figūratyvios situacijos ir konfliktai, kaip dažnai matome, atsikartoja istorijoje – taigi, noromis ar nenoromis, net ir sekuliarizuotame pasaulyje visuomet liksime gelminės religijos praktikai. Galime pasirinkti apie ją kalbėti tiesmukai – sekuliariai moksliškai ar estetizuotai – mitologinės raiškos kalba.
Lygindami senovės baltų, keltų, germanų ar Afrikos bei Australijos gentis, galime užčiuopti primityviausių religijų elementų, kurie reiškėsi įvairiais istorijos tarpsniais. Reiškiasi ir dabar – juk Kovo 11-osios eitynėse, kaip minėta, išvydome ir V. Putino galvą, dabartiniuose pilietiniuose kontekstuose įgyjančią įvairias sociokultūrines reikšmes. Ją galima traktuoti kaip pačios archajiškiausios religinės sąmonės apraišką pilietiniame šių laikų gyvenime – toji galva simbolizuoja genties pasipriešinimą tam tikram priešiškos genties totemui. Tokie totemai atspindi pačią didžiausią genties ar tautos baimę, iš esmės tai yra sielų projektavimasis į pagrindinį antiobjektą, jų gali būti ir daugiau. Ši galva savaip susisieja su Brunono galva. Tačiau kas ką iš tiesų dabar Kryme kirsdina, kai jį masiškai užplūsta pasamdyti chuliganai iš didžiosios Rusijos – vadinamieji sarginiai šunys?
Totemo simbolinių reikšmių pluoštas
Be abejo, minėtas priešiškos genties totemas apima didoką pluoštą simbolinių prasmių, kurias skirtingai skaito ir dešifruoja (neretai savo poreikiams) įvairios visuomenės grupės, kurios nėra taip gerai įžvelgiamos paprastiems mirtingiesiems, neišmanantiems semiotikos mokslo, kuriam pagrindus paklojo lietuvis išeivis Algirdas Julius Greimas.
Tačiau ar tokia religinė sąmonė nebus būdinga intelektui, besiremiančiam primityviausiu dualistiniu mąstymo šablonu: geras–blogas, savas–svetimas, draugas–priešas? Taip didžiosios monoteistinės religijos nuo seno stengėsi supaprastinti pasaulį, jos taip kontrastavo su demokratinių visuomenių panteonais ir tapo itin populiarios, nes traukė naivuolių mases, t. y. tų laikų verslo rinkas. Lenkų istorikas Karolis Modzelewskis pažymėjo, kad viduramžiais nekrikštytų tautų bausmės misionieriams buvo teisiškai reglamentuotos, pagrįstos įstatymais ir kultu, nes tuo metu jie skleidė ne taiką, lygybę ir tarpusavio supratimą, o susipriešinimą, įvairovės paniekinimą. Paprotinė teisė, įteisinusi viduramžių misionierių nukirsdinimą, jau tada buvo tarptautinė, žinoma tiek keltams, tiek germanams, baltams ir vakarų slavams. Taigi šie veiksmai, įteisinti paprotinės teisės, buvo realiai įsitvirtinusi bendraeuropinė tradicija. Tai reiškia, kad ji negalėjo nusileisti vertikaliai iš dangaus ar būti padiktuota iš vieno galios centro. Šios teisės fragmentų išliko viduramžių teisynuose ir jie tapo bendra pasaulinės teisės raidos dalimi – ne išimtis ir senieji LDK statutai, steigę bajorų tautos demokratiją. Tam tikra prasme senovės ir viduramžių paprotiniai įstatymai buvo net kosmopolitiški, tačiau jie netrukdė išlikti ir reikštis genčių tapatybėms, juk iš jų išaugo ir daugelis šiuolaikinių Europos valstybių. Net žymiausiojo viduramžių diplomato – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino – reformos, t. y. lengvatų kūrimas amatininkams iš Vakarų, davė daug teigiamų pokyčių valstybės raidai. Nepaisant šių permainų, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė prigimtinę ikikrikščioniškąją kultūrą, o miestuose draugiškai sugyveno įvairiausių konfesijų ir subkultūrų žmonės.
Gajūs Rusijos pilietiniai mitai
Mosikavimas įvairiais totemais, pamautais ant kuolo, priešus gundo lyg jaukas. Juolab kad mūsų erdvėje vis dar gajūs posovietiniai mitai, papildomi ir naujais, platinamais iš Rytų šalies per masines (dez)informavimo priemones ar nesibaigiančias informacinio karo akcijas. Posovietinėje erdvėje, esančioje už Europos Sąjungos ribų, vis dar stūkso stabai, vaizduojantys sovietinius „didvyrius“ (bolševikų vadas Leninas ir kt.), o Sočyje vis dar šmėžuoja kūjis ir pjautuvas – šie fetišai taip patinka pagyvenusiems posovietiniams klajokliams, kad net sukelia keistus išgyvenimus arba potraumines alergines reakcijas, dėl kurių vėliau turbūt kentės jaunoji karta. Tuo pačiu metu Rusijoje įtampą kelia ir radikalūs nacionalistai, konfrontuojantys su imigrantais iš Vidurinės Azijos ir Kaukazo valstybių, kurios pastaruoju metu buvo tapusios agresijos aukomis. Bet oficialioji Rusijos propaganda vis būgnija, kad tai mažosios pavienės valstybės kamuoja didžiąją agresorę. Taigi, Rusijos viduje atsikartoja įsisenėjęs Molotovo–Ribbentropo pakto scenarijus – atrodo, kad komunistai ir nacistai kovoja, tačiau jie patys nejučiomis, nesąmoningai veikia kaip sąjungininkai. Visi, kas tariamai bando priešintis puldami piktąjį totemą, esą netyčiomis gali sukurti pretekstą Rusijai užpulti kaimynus, kaip neseniai išvydome Kryme. Rusijai šiuo metu palankiausios vienišos paklydusios avelės su automatais ar peiliais – akivaizdu, kad ji tik ir tyko progų pasikandžioti ir pakiršinti.
Vyriškumo ir moteriškumo spragos
Kitos paktą sudariusio komunistinio-nacistinio režimo Rytų šalyje agresyvumo priežastys slypi vaizdiniuose, kuriais liguistai pervertinamos vyriškosios esencijos. Kiekvieno vyro pasąmonėje, kaip kadaise pažymėjo psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas, slypi anima archetipas, t. y. moteriškasis vyro sielos komponentas, kurį nevisavertis, iki senatvės brendimo išgyvenimuose užstrigęs vyras bando nuneigti ir blokuoja giliausiose sielos kertelėse. Tačiau archetipas kaip baubas nuolat šmėsteli sapnuose, fantazijose, taip pat įvairiais baimių pavidalais. Todėl, praradęs savitvardą, jis, norėdamas pabrėžti savo vyriškumą ir bijodamas pasijusti silpnesnis, peiliu ar kitais ginklais užsipuls moterį (ar Ukrainą). O gal net, jausdamas menką savivertę, uždraus jai spręsti, kas turi dėtis jos gimdoje, arba nepelnytai pasirodys, kad ji jo geidžia ir trokšta pagimdyti penkiasdešimt vaikų. Lyg koks kvailo Lokio totemas. O alkoholis tokiam vyrui padeda maksimaliai išryškinti vyriškąjį ego, pasijusti tvirtam, nes tik nuo alkoholio išlaisvėja užguitas moteriškasis sielos komponentas. O nejučiom kartu šiek tiek ima traukti kiti vyrai, kartais ima augti ir krūtys ar ištinka kepenų nėštumas… Tokius vyrus labiausiai erzina tos kitų savybės, kokių jie turi patys (dvasinis Molotovo–Ribbentropo paktas). Tiesa, kitas to neretai net neturi, jis tiesiog suliejamas su baubu, paslėptu pasąmonėje, – tam, kad jis įsisiautėtų, tereikia menko atsitiktinio preteksto.
Kuris kurį išvadins stabmeldžiu?
Fetišizmas – stabukų, atvaizdų garbinimas. Senovėje šiaurės Europos gentys – germanai, baltai ir slavai – išgyvendavo šventybę, kuri pasireikšdavo per dievų atvaizdus arba stabus. Požiūris į fetišizmą įvairiais laikais buvo skirtingas: pavyzdžiui, krikščionys niekino antikos meną, vėliau barokines krikščionių skulptūras griovė komunistai. Vis dėlto fetišizmas visuomet egzistavo kaip natūralus žmonių raiškos būdas. Ir dabar kai kurie musulmonai krikščionis kaltina Sodoma ir Gomora, šventųjų atvaizdų ir kryžių garbinimu. Savo ruožtu krikščionys (neo)pagonis kaltina stabmeldyste ir medžių ar tradicinio bakchanališko teatro garbinimu. Šio reiškinio iškraipymus neretai galima paaiškinti vyrų ir jų pavergtų, į antrą planą nustumtų moterų, prisiimančių nuolankių kankinių vaidmenį, išsižadančių natūralių siekių ir gabumų, nuostatomis. Žymieji klasikinio italų kino režisieriai Pieras Paolo Pasolini ir Federico Fellini kadaise taikliai tai įžvelgė ir išnarpliojo. Ar mūsų pilietinėje tautoje kada nors užgims panašus visuomenės ydoms nepataikaujantis režisierius, galintis palikti kultūros raidai reikšmingus pėdsakus?
Mūsų demokratija homofoninė ar polifoninė?
Vis dėlto fetišo kultivavimas pats savaime liks smagi tuštybė, teikianti daug pramogos ir paguodos, kai jos labiausiai trūksta. Akivaizdu, kad aukštąją kultūrą geba suprasti tik kultūros elitas, o liaudis mėgausis cukrumi. Tie, kurie ant peties užsideda Lietuvos vėliavėlę ir UNESCO paveldo globojamose dvinarės struktūros sutartinėse nori įžvelgti giluminę vyrų ir moterų trintį, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į savo moteriškąją anima ir kibirkščiavimą su vyriškuoju ego ir neignoruoti polifonijos esmės. Sutartinių geometrija, primenanti archajiškąjį Saulės ženklą – svastiką, pirmiausia simbolizuoja keturis pasaulio kampus, kurių kiekviename pučia vis kitokie vėjai, remiantys dangaus skliautą. Taip pat vertėtų neužmiršti ir daugiabalsės homofonijos stiliaus, kuris ne ką mažiau praturtina archajinės muzikinės kultūros įvairovę. Bet neužaštrinkime, nes iš esmės dauguma žmonių yra stabmeldžiai – šventinę dieną jie pasipuoš kokiais nors ženklais ir simboliais, trispalvėmis, mėlynomis ar įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis, dar geriau – išsisiuvinės jas ant pečių arba primygtinai ragins klijuoti ant barų durų. Tie, kurie nesusižavės panašiais žymenimis, gal užsikabins kokį kryželį ar kitokį pakabutį, gal apsivilks „tikruosius“ marškinėlius. Bet kuriuo atveju šventinių ir kitokių atributų pasirinkimas suteikia daugiau tikrumo ir šventybės išgyvenimo nei nebylus buvimas savimi ir himno sugiedojimas tiksliai į taktą ir natą.
