Apverstas tikėjimas
Pasakų motyvais, nusišypsant, darganoms apnikus, minčių lietučiui dulkiant
Lemties antisimbolį pamačiau ir užkliuvau – apie netikrą, paviršutinišką, veidmainišką ir panašų tikėjimą. Lyg tekėjimą prošal, pro svarbiausius laikotarpio įvykius, likimo ženklus, kitąsyk – labiau stovėjimą, snūduriavimą ir net kapanojimąsi prieš abejingą, kartais net įnirtusią srovę. Kai mažai išsimiegama. Kai nakties ir tamsos veikla patampa dienos neveiklumu. Apverstas arba išvirkščias tikėjimas nėra buvęs ateizmas ar kitoks niekuo netikėjimas. Nukryžiuotąjį dievdirbiai pataisys, darsyk prikals, nukryžiuos. Bet tikėjimo gilumai ar aukštumai reiks nesavanaudiško pasiaukojimo. Įtikėjimo. Priešinga dvasingam krikščioniškam tikėjimui būsena – tikėjimo pritaikymas sau, naudos paieškomis užkemšant mąstymą painių minčių siūlais. Vaikystės stebuklų pasakoms išnykstant, tose pačiose baugiose patamsių kertelėse prasmegdama, kaskart netikėtai priartėja didžioji Pasaka, keldama prasmės klausimus ir, paaiškėjus tikriems ar tariamiems atsakymams, nuramindama ar vėl pažerdama begalę klausimų. Pasakos, kaip ir vaikystėj, reikalingos, kad būtų ramiau, saugiau, viltingiau.
Legendos sunkiai virsta tikrove, tampa kūnu. Čia tiktų: neklausk, ką man gali duoti Dievas… bet mąstyk, ką galėtum Jam suteikti, kartu – visiems. Nes įprastai atgailaujama, prašoma Jo paramos, pagalbos, užtarimo ir visokių malonių. O aš Jam (kitiems) ką? Save, kitus ketindamas apgauti – pasikartojančias saldžiausias, išverstas nuodėmes. Žinau, Tavęs Visaregio ir Visažinio neapsuksiu. Pasitaiko ir Pats, o Viešpatie, toleruoji ar leidi godžius, plėšrius karus, genocidus, globalų gamtos naikinimą, stichines gamtos ir žmonių nelaimes, biurokratizmą, kankinančias ligas. Jos atpildui skirtos? Jei ne man, kitam, visiems? Pakantumo, ramiau klausinėkime, stebėkimės. O gal kartu ieškokime sutarimo, vadinamosios harmonijos? Žmogiškosios su dieviškąja. Harmonijos visatos pievoje ir sieloje. Bendraukime, kalbėkime kūrybiškai, laisvai, bet atsakingai, jauskimės lygiaverčiai, kurkime dangaus arba dausų ir žemės gyventojų sąjungą, paremtą santarve. Būk, Dieve, man patarėjas, globėjas, neleisk man jaustis pažemintam, silpnam, kaskart prašančiam užtarimo, atleidimo, būk toks, na, geras bičiulis. Ir kad manasis tikėjimas taptų pasišnekučiavimu, pasitarimu, nebūtų (be)viltiškai išmaldus. Būkim paprasčiausiai geri pašnekovai, lyg seni bendradarbiai, giminaičiai, bet ne sąmokslininkai. Tikėjimas – neapsakomai subtilus.
Vaikystės pasakoms išnykstant, nušnarant tėviškės paupy, ežero melduos, piliakalnio šlaituos, kaskart priartėdama, vėlgi nutoldama, atklysta didžioji Pasaka.
