Užimtos rankos

Iš ciklo „Nemandagios istorijos“

Miela kliente,

dėkojame Jums už laišką bei pasitikėjimą mūsų etiketo tarnyba. Mūsų komandos ekspertams visada miela pajusti, kad esama mandagios visuomenės idėjai neabejingų žmonių.

Savo laiške Jūs klausiate: kaip atrodyti gerai, jeigu Jus užkalbina tuo metu, kai vienoje rankoje laikote taurę, o kitoje lėkštę.

Vienas mūsų kolega į šį klausimą atsakė, kad jam niekas neatrodo taip gerai, kaip moterys, kurios vienoje rankoje laiko lėkštę, o kitoje – taurę. „Juk tuo metu moterys atrodo tokios bejėgės! Ir kaip tik šitos savybės dabar nebeturi mūsų visuomenės moterys! Jausmas, kad prieš tave – nuostabi, bejėgė, sumišusi būtybė, dabar toks retas! Todėl, vos tik pamatęs moterį su lėkšte ir taure rankoje, tuojau pat skubu ją užkalbinti. Man taip malonu matyti jos sutrikimą, kad ji, pamačiusi, kaip man tai malonu, patiria ne mažesnį malonumą. O kadangi mandagios visuomenės aukščiausias tikslas yra harmonija, toks mano elgesys yra pats mandagiausias, kokį tik galima įsivaizduoti. Tiesa, man užkalbinus tokios moters rankos kartais truputėlį virpa, kartais ji net užmiršta užsičiaupti ir jos žvilgsnis blaškosi, lyg ją kas būtų sugavęs. Taip ją elgtis verčia senas instinktas, kai jos rūšies patelę patinui tekdavo tiesiog pasigauti. Tokios gaudynės vykdavo neįsisąmoninto instinkto pagrindu. Todėl sugautosios blaškymasis buvo ne kas kita kaip šventinė demonstracija, fanfaros. Kaip tik tai regiu veide moters, kurią sugaunu su taure ir lėkšte rankoje.“

Šis kolega sako turįs rimtą įtarimą, kad moteris, kurią jis pamato šitaip užimtomis rankomis, tiesiog prašyte prašosi būti sugauta. Tai tiesiog kvietimas ar ženklas, kad privalai prieiti. Jei tik pats, žinoma, esi pasiruošęs.

Gavę Jūsų laišką prisiminėme, kad panašiai klausiate ne Jūs pirma. Todėl esame šią situaciją aptarę „Šiuolaikinio etiketo“ vadovėlyje:

„Atidus žmogus pasistengs neprieiti tokiu metu. Tačiau venkite priekaištauti žmogui žodžiais ar judesiais. Niekada nesakykite jam, kad leistų jums išgerti ir pavalgyti. Nesukiokite galvos į kairę ir dešinę, nebyliai tardama „ne“. Neužverskite į lubas akių, tarsi šauktumėtės paties Dievo pagalbos, nes priėjusį žmogų galite mirtinai išgąsdinti. Niekada negalite žinoti, koks jis jautrus. Praktikoje pasitaikė atvejų, kad vartomų moters akių išgąsdintas žmogus susverdėjo ir griuvo į moters pusę. Kadangi jos rankos buvo užimtos, dviese jie griuvo ant stalo kaip tik toje vietoje, kur buvo sustatytos pilnos taurės raudonojo vyno.

Moteris vilkėjo šviesų kostiumėlį su trumpu sijonėliu, be to, avėjo aukštakulnius. Įvykio metu ji taip užvertė į viršų kojas ir akis, kad visoms joms atversti prireikė medikų pagalbos. Kai šie atvertė jai akis ir kojas bei mandagiai atsisveikino, paaiškėjo, kad moteris išsisuko čiurnos sąnarį ir teko juos kviestis dar sykį. Moters kostiumėlis po tokio įvykio buvo ne baltas, o tik beveik baltas. Galėtume sakyti, kad jis buvo ryškiai pažymėtas simboliniais nekaltybės praradimo ženklais.

Tik geras audinys apsaugojo nuo šukių, kurios pažiro sudužus vyno taurėms. Ją užkalbinęs ir mirtinai persigandęs svečias šias šukes mandagiai užklojo griūdamas į jas veidu. Visiems, kurie tai matė, tapo aišku, kad vietoj veido jis geriau būtų turėjęs kaukę. Vėliau jie stebėjosi, nes daugelis buvo pamanę, kad šis, kaip ir daugelis mandagių žmonių, vaikšto su mandagumo kauke. Dabar jie įsitikino, kad klydo, ir jiems pasidarė gėda. Kai kurie iš jų paraudo ir puolė prie stipresniųjų gėrimų padėklo. Tikėjosi, kad šmaukštelėję savin skystosios dvasios pasijus geriau.“

Štai kodėl patarimų knygoje mes rašome: atidus žmogus pasistengs neprieiti prie moters tokiu metu, nes tai nėra labai saugu, o moteriai patariame žiūrėti į pašnekovą spindinčiomis akimis ir siūlome paieškoti, kur ji galėtų pasidėti taurę ir lėkštę. Mat kai moters duotas ženklas perskaitytas ir jos nebylus kvietimas priimtas, galima imtis svarbesnių veiksmų. Tačiau po jų patariame taurę ir lėkštę pasiimti, nes vakarėlis yra pati geriausia proga pasikalbėti ne vieną, o daugiau sykių. Kitaip sakant, vyrai kviečiami pasidairyti, ar netoliese nėra kitų moterų užimtomis rankomis, o moterys pasiruošti kitam galimam pokalbiui su vyriškiu arba, jei norite, ir moterimi. Be to, siūlome pokalbių metu išsaugoti akių kontaktą.

Tiesa, kartais moterims „atrodyti gerai“ kažkodėl neatrodo tas pats, kas „gerai atrodyti vyrui“. Žinome porą atvejų, kai moteris, norėdama atrodyti gerai, išmoko puikiai žongliruoti lėkšte, kurioje buvo pora sumuštinių, ir tuščia taure. Vienu atveju žongliruojant sumuštiniai apsiversdavo ore tuo metu, kai žemiau jų apsiversdavo lėkštė. Kitu atveju žonglierė, išmetusi aukštyn lėkštę ir taurę, pati apsisukdavo ant kulno, švilpaudama tarytum varnėnas.

Teko girdėti, kad kai kurios moterys išmoksta išsviesti į orą taurę su vynu neišlaistydamos nė lašelio. Šitaip jos visos nusispjauna į „Šiuolaikinio etiketo“ patarimą išsaugoti akių kontaktą ir žiūrėti į pašnekovą spindinčiomis akimis. Tai netrukdo joms įsivaizduoti, kad atrodo gerai. Vakarėlyje jos ne tik patraukia jas užkalbinusio žmogaus dėmesį, bet ir sutraukia aplink save visą svečių būrį. O užkalbinusysis netgi nustumiamas į šalį.

Tokia tendencija atsako į klausimą, kodėl pastaruoju metu padaugėjo atidžių žmonių. Tai asmenys, kurie tiesiog vengia prieiti prie dailiosios lyties atstovės, kurios vienoje rankoje lėkštė, o kitoje – taurė.

Buvęs ženklas – kad ir kaip būtų graudu – palaipsniui ima prarasti turinį, kurį jis anksčiau žymėdavo. Moterys, kurių rankos užimtos, iš tiesų vis dar kviečia mus pasikalbėti, tačiau to nesuvokia ir neigia. Jų instinktas padengtas dar vienu kultūriniu sluoksniu.

Mūsų kolegai teko kalbėtis su dailininku, kuris, vedamas tikrojo menininko sielos jautrumo, visą gyvenimą paaukojo vaizduoti moterims užimtomis rankomis. Kartais jo paveikslų figūrų rankose būna lėkštė ir taurė, kartais – puodas ir šepetys, katinas ir pelė, šeškas ir gaidžio uodega. Menotyrininkai svarsto, ką gi galėtų reikšti gaidžio uodega. Pats menininkas tuo tarpu tyli, tiksliau – tapo savo moteris tarsi vandens į burną prisisėmęs.

Kitos EEE* korespondentės kartais mūsų klausia, ką daryti, jei staiga pastebi rankose laikančios taurę ir lėkštę, nors neprisimena, kodėl jas pasičiupo vienu metu. Juk iš lėkštės tokiu atveju saugiai galima valgyti tik lūpomis, panašiais judesiais, kaip karvė rupšnoja žolę. Patariame joms mokytis suprasti savo instinktus, kitaip sakant, išsamiau pažinti save. Lygiai taip pat suprasti save ir tais atvejais, kai paimama vien tik taurė, vynas išgeriamas, o tik tada imama lėkštė.

Jūs, gerbiama korespondente, mūsų panašių dalykų neklausėte. Vadinasi, galbūt save jau pažįstate ir galite pasidalinti su mumis patirtimi. Gal galėtumėte atsakyti mums į klausimą: ką darote, kai minėtu būdu užimate sau rankas, tačiau niekas prie Jūsų taip ir neprieina? Ir ar lėkštė bei taurė, kurias Jūs minite savo laiške, yra tuščios ar pilnos? Jei pilnos, tai koks jų turinys? Apie ką mąstėte, imdama jas į rankas? Koks buvo Jūsų kostiumėlis ar suknelė, bateliai? Ir ar Jums visada pavyksta žiūrėti spindinčiomis akimis? Ką darote, kad jos spindėtų?

Jūsų atsakymai būtų neįkainojami mums ir kitiems mandagios visuomenės kūrėjams.

Dar kartą ačiū Jums už klausimą ir pasitikėjimą mūsų tarnyba.

 

Pagarbiai

ŠE ekspertas Peteris

 

* EEE – Etiketo ekspertų eldija.