Už sienos verkia vaikas
Už sienos verkia vaikas. Kiekvieną vakarą, kai aš susiruošiu skaityti knygą. Matyt, vaikams jau laikas eiti miegoti. Vaikas verkia graudžiai, inkščia lyg šunelis. Tėvai įniršę šaukia. Jie rėkia pakaitomis: vieną vakarą tėvas, kitą – mama. Jie niekada nešaukia kartu. Visada girdžiu tik vieną balsą. Gal jie dirba pamainomis ir vienas iš jų prižiūri vaiką?
Berniukui dar tik treji. Jis labai mažai kalba. Vasarą matydavau jį kieme, o dabar – ruduo. Tokio amžiaus vaikas turėtų kalbėti daugiau. Bet kalbėti jo niekas nemoko. Tik rėkia. Žodžius vaikas taria neaiškiai, suveldamas priebalsius, palikdamas tuščius tarpus tarp balsių, todėl neįmanoma suprasti, ką jis sako. Jis nieko negali pasakyti. Betgi visi vaikai negali pasakyti ir dėl to nė kiek nesijaudina.
Matas (toks šio vaiko vardas) išsiskiria iš kitų: jis nori pasakyti. Didelės žydros akys visai nedera su juoku, kai jis kerta šuneliui pavadėliu. Juokiasi ir žiūri į žiūrinčius. Vaikas nori būti matomas. Ir išgirstas. Sakau jam: „Taip negalima, šuneliui skauda.“ Vaikas juokiasi ir vėl kerta, šį kartą skaudžiau. Šunelis sucypia, bet nebėga. Kodėl jis nepabėga? – pagalvoju. Juk vaikas laiko visai netvirtai. Kaip jis jaučia, kad yra žaislinis? Sukurtas pramogai? Nakčiai jis būna išmetamas į laiptinę. Rytais, skubėdama į darbą, matau jį susirietusį ant kilimėlio prie durų. Jo nereikia vesti pasivaikščioti. Šunelis neturi vardo. Visiems jis tėra žaislas.
Vaikas lanko darželį. Nuo vienų metų. Kai dar netvirtai vaikščiojo. Kažin, ar Matukas žino, kur yra jo namai? Kurie jo namai tikresni? Darželio auklėtojos juk irgi šaukia, o kai niekas nemato – sudrožia per užpakalį. Bet niekada nerėkia, kai būna žiūrinčių. Tėtis su mama irgi tada nerėkia. Jie būna kultūringa pora. Ir Matukas tada gali daryti, ką nori. Šunelis juk irgi negali pasakyti. Nemoka. O to, ko negali pasakyti, gal tiesiog ir nėra?
