Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga

|Pabaiga. Pradžia Nr. 10.|

Negana to, kad mums sunku suvokti šį faktą, kurio mąstymas ir yra šiuolaikinės kultūros ypatybė, reikia atsižvelgti į dar vieną sunkumą, būtent tai, kad kiti, neideologiniai, socialiniai procesai gali paversti ideologinį elementą visuotiniu. Antai minėtų amorfinių socialinių struktūrų atveju ideologija gali pretenduoti į tai, kad greta jos nebūtų nieko, nebūtų mokslo, nebūtų filosofijos arba, pasak Marxo, laisvos dvasinės kūrybos. Kas yra laisva dvasinė kūryba? Tai tokia dvasinė kūryba, kurios uždavinys, tikslas ir turinys – ne burti žmones į esamas visuomenines struktūras; laisva dvasinė kūryba yra anapus šio uždavinio. Sudėtingos, artikuliuotos, išsivysčiusios socialinės struktūros, tokie zoologijos sodai, kuriuose yra visi gyvūnai (o Dievo zoologijos sode turi būti visi gyvūnai), greta ideologinio gyvūno leidžia būti kitam – yra grupė žmonių, užsiimančių vienu dalyku, kita grupė užsiima kitu, ir tie dalykai savaime normalūs. O amorfinėms socialinėms struktūroms, kartoju, tereikia statisto, neturinčio savų artikuliacijų, apsiribojančio valstybės diktuojamomis ir vien jos pačios tikslams skirtomis, ir ideologija gali pasidaryti tokia universali, taip išsiplėsti, kad nebelieka laisvos dvasinės kūrybos.

Šią tendenciją, pasiekusią kraštutinę ribą, vaizduoja tokios antiutopijos kaip Orwello arba Huxley: rašytojas eksperimentuodamas mėgino įsivaizduoti, kas nutiks, kai užsimezgusi tendencija pasieks kraštutinę ribą, kokia tada bus visuomenė (prisiminkite Bradbury „451º Farenheito“, dar vieną romaną antiutopiją, – žmonės slapstysis miškuose, apie vieną bus žinoma, kad jo galvoje – visas Šekspyras, kito galvoje – visas Dante, o miestas ir knygos sudeginti). Tai ir yra eksperimentas mintyse, įsivaizdavimas, kas būtų ribiniu atveju, jei turėtume tik ideologiją. Vis dėlto noriu pabrėžti ir kitą mintį: pats savaime ideologinis elementas yra normalus, jo savi uždaviniai ir funkcijos, kitokie nei mokslo.

Kad pasiektų tokią skirtį, filosofijai teko žengti sudėtingais keliais. Kodėl sudėtingais? Pateiksiu kitą ideologijos apibrėžimą, ir suprasite, kodėl. Iš pradžių Marxas apibrėžė ideologiją daugmaž taip (turiu omeny ne ideologijos fenomeno pradžią, o jos pirminį apibrėžimą), būtent taikydamas tam tikrai vaizdinių aibei iliuzijos arba iliuzinės sąmonės sąvoką. Ką jis turėjo omeny, kalbėdamas apie iliuzinę sąmonę? Iliuzijų tema – irgi nuolatinė XX a., mat prie iliuzijų pradedamos priskirti ne tiesiog individuãlios, psichologiškai paaiškinamos sąmonės, arba mąstymo, klaidos, o visuomeniškai būtinos iliuzijos arba suklydimai, t. y. tokie suklydimai, kurie atsiranda, išlieka ir plinta nepriklausomai nuo mums empiriškai žinomos kiekvieno žmogaus gebos klysti ir apsirikti. Iliuzija pradedami vadinti tokie iliuziniai vaizdiniai, kuriuos atkuria ir įtvirtina pats visuomeninis gyvenimo procesas kaip (pavartosiu dar vieną sąvoką) visuomeniškai būtiną reikiamybę, neišsklaidomą tiesos ir mokslo šviesos. Pateiksiu paprastą pavyzdį, nors iš tikrųjų jis nėra paprastas, jį reikėtų sudėtingai aiškinti, bet turiu tarti, kad jis paprastas tuo požiūriu, jog žinomas jums iš politinės ekonomijos kurso.

Anot Marxo darbo ir vertės teorijos, pati kaina kaip daikto, vadinamo preke, savybė yra iliuzinis arba fetišinis darinys. Kokiu požiūriu fetišinis arba iliuzinis? Vertė, kuri iš tikrųjų yra žmonių santykiai, jų sąmonei atrodo esanti daiktų, prekių savybė. Šiuo požiūriu tai apverstas arba iliuzinis vaizdinys. Dabar tarkime, kad žinome, jog yra taip, taigi mokslo, tiesos požiūriu žinome: vertė yra ekonominiai žmonių santykiai, o ne pačių daiktų, prekių, pavyzdžiui, magnetofono, savybė. Vis dėlto nenustojame žvelgti į magnetofoną kaip į turintį kainą, deja, jis tebeturi kainą. Tai ir vadinasi iliuziniu dariniu – žinome, kad tai netiesa, bet toji netiesa išlieka ir atkuriama (visas šias kategorijas vis tiek vartosime), taigi yra visuomeniškai būtina mūsų santykių regimybė. Šis vaizdinys nusako mūsų santykius, net jei žinome, kad jis klaidingas, kad iš tikrųjų tai nėra vertė savaime, kad šitaip išreiškiame mūsų ekonominius santykius darbo pasidalijimo aplinkybėmis ir t. t., taigi mokslas neišsklaido regimybių. Regimybė, kurios neišsklaido mokslas, yra visuomeniškai būtina regimybė arba iliuzija šiuolaikine šio žodžio prasme.

Vadinasi, iš pradžių ideologija apibrėžiama, pasitelkiant klaidingos arba iliuzinės sąmonės sąvoką. Kokia žodžio prasme? Manoma, kad ideologinė sąmonė – tai sąmonė, kuri laiko save sau pakankama, galutine instancija, o iš tikrųjų išreiškia kažką kita, būtent esamus ar iš anksto nustatytus visuomeninius santykius. Kitaip tariant, ideologinės sąmonės žmogus manosi kalbąs tiesos vardu, o iš tikrųjų kalba savo klasės arba dalinių klasinių interesų vardu. Dar kitaip tariant, ideologinė sąmonė laiko save švaria, universalia, o iš tikrųjų (analizė gali tai parodyti) žvelgiant iš šalies (kartoju, iš šalies) išreiškia uždavinį ir funkciją organizuoti žmones, sulydyti juos į socialines struktūras ir sykiu įgyvendinti kažkokius klasinius uždavinius (t. y. išreiškia tai, ką vadinau ideologija). Taigi ideologine vadinama sąmonė, šitaip klystanti savo pačios atžvilgiu.

Dabar prisiminkime, kas gali šitaip klysti savo atžvilgiu. Juk sakėme, yra Apvaizdos planas, antra vertus, yra kažkoks taškas, kažkokia socialinė vieta arba, kaip anksčiau sakydavo, „toposas“ (nuo šio žodžio kilusi „topologija“; τόπος graikiškai – „vieta“), kur egzistuoja sąmonė, atstovaujanti viskam – pasauliui, visuomenei ir t. t. Tai grynoji, universalioji sąmonė: čia Teisybė iš didžiosios raidės, Tiesa iš didžiosios raidės, Teisingumas iš didžiosios raidės ir t. t. Kas yra šiame taške? Sakiau: intelektualai, inteligentija, t. y. inteligentija yra tarsi grynoji sąmonė, kurioje aiškiai atsiskleidžia visa kita, inteligentija nuo savęs neprideda sąmonėn jokių asmeninių dalykų, taigi ir interesų. Tai universali sąmonė. Vadinasi, aptardami ideologinės sąmonės sąvoką, suabejojame inteligentiškąja sąmone, pirmiausia pavadiname ją iliuzine, iliuzine ne pasaulio (nors galbūt ir jo) atžvilgiu, iliuzine savo pačios atžvilgiu.

Inteligentas manosi išreiškiąs universalią funkciją, o iš tikrųjų tik sistemina tam tikrus pačios visuomenės stichiškai kuriamus ir niekaip su tiesa nesusijusius vaizdinius, suteikia jiems dvasinę sankciją. Antai ideologinė būtų politinė ekonomija, kuri laikytų prekės kainą daikto savybe ir grįstų teoriją šiuo vaizdiniu. Kodėl? Todėl, kad ji įtrauktų į savo sudėtį sąvokas, ne savo pačios sukurtas remiantis savo pagrindu, t. y. moksliniu tyrimu arba laisva dvasine kūryba, taigi priimtų sąvoką, atsiradusią stichiškai už pačios politinės ekonomijos ribų (mūsų galvose stichiškai atsirado fetišinis vaizdinys „prekės kaina“ kaip elementas, pasitelkiamas esant tokiems ekonominiams santykiams, kai daiktai apskritai parduodami, t. y. prekiniams santykiams). Ir ideologas, t. y. politinės ekonomijos atstovas, kaip ideologas, atliko ideologinę funkciją, būtent sudarė regimybę, kad vaizdinys, iš tikrųjų stichinis, atsirado moksliškai ištyrus dalyko esmę, t. y. sakytume, pašventino šį vaizdinį ideologiškai.

Taigi ideologija arba protas, arba ideologinės funkcijos sąmonė sistematizuoja vaizdinių elementus, atsiradusius anapus šios sistematizacijos (pateikiu dar vieną apibrėžimą, labai svarbų tolesniam dėstymui). Antai turiu kokį nors moralinį vaizdinį, moralinę normą – tai dalinė moralinė norma, atsiradusi dėl kokių nors konkrečių socialinių santykių ir susijusi su tam tikra žmonių grupe. Ideologinis būtų darbas, kurį dabar atlikčiau su šiuo moraliniu vaizdiniu. Pavyzdžiui, sukurčiau vaizdinių sistemą, kurioje ši moralinė norma išplauktų ne iš žmonių santykių, o iš moralės kaip tokios arba būtų Dievo nustatyta. Taip apverčiant sąmoningo gyvenimo elementą, kuris atsiranda stichiškai ir jau vien dėl to yra įtartinas, laikytinas iliuzija ir paklydimu, taip galutinai pagrindžiant iliuziją ar paklydimą ir atliekamas vadinamasis ideologinis, galutinio pašventinimo, darbas.

Tačiau, pasak šiuolaikinių filosofų, bėda ta, kad šis darbas labai primena įprastinį proto darbą. Taigi iki šiol manėme, jog protas (arba kultūrinis instrumentas) apskritai yra toks, kad visa, ką gausiu, juo naudodamasis, neatsiejama nuo racionalumo, nuo tiesos. O iš tikrųjų racionalias priemones galima pasitelkti ne tiesos paieškai, jomis galima sistematizuoti tai, kas iki šios paieškos atsirado stichiškai, ką visuomeniniai procesai pagimdė visai kitais tikslais, būtent tam, kad užtikrintų pačios socialinės sanklodos gyvenimą. Tokiu atveju šis darbas ideologinis arba, pasakysime sąlygiškai, „klerikalinis“, t. y. siekiantis atgaline data pateisinti tai, kas egzistuoja, suteikiant tokį pavidalą, tarsi viskas būtų paremta giliausiais pasaulio pagrindais. Iš tikrųjų neparemta; atliktas darbas, kurį pavadinau sistematizacija, ir pradedamas vadinti ideologiniu viešpataujančios klasės elementu. Man svarbu pabrėžti, kad tai primena proto darbą. Ir atvirkščiai – taigi šios sąvokos vartojimas, pati prielaida mūsų galvoje, kad protas gali elgtis taip, t. y. atlikti ne tiesos paiešką, o ideologinę sistematizaciją, ir yra revoliucinė prielaida, verčianti mus visiškai kitaip pažvelgti į kultūrą, mokslą, filosofiją.

Sykiu kitais žodžiais (ir grįždamas prie to, apie ką užsiminiau) atkuriu tai, ką pavadinau įtarumo nuostata minties ir sąmonės atžvilgiu. Ką tai reiškia? Pirmiausia revoliucingą prielaidą, kad tai, kas sakoma, gali skirtis nuo to, kas pasakyta, antra vertus, pats kalbantysis gali šio skirtumo nepastebėti. Juk ideologija nėra sąmoningas melas. Kas yra sąmoningas melas? Sąmoningas melas kuriamas kontroliuojant, t. y. meluojantysis žino tiesą, esančią jo sąmonės fone, bet sąmoningai kuria melą. Ne, tai būtų nerimta, tiesiog banalybė. Tam nereikėtų tokio galingo ideologinės analizės aparato: juk žinome, kad žmonės meluoja. Tai psichologija, o filosofijai, kaip sakiau anąsyk, psichologiniai klausimai nerūpi. Mus domina sudėtingesni atvejai, kai žmogus sako A ir, pats to nežinodamas, pasako B. Tai žino kažkas trečias. Kas trečias? Kokia to trečio padėtis? Trečias tampa įtariančiuoju arba iš esmės sutinka, kad sąmonė ir mintis apskritai dera su pačios minties nekontroliuojamais procesais. Taigi ideologijos idėja reiškė, kad mūsų aparatą, mūsų analizės sąvokas papildo toks vaizdinys: mintis, anksčiau laikyta gryna sąmone, gali apimti jos pačios nekontroliuojamus procesus ir ryšius. Tai esminis dalykas.

Dabar, kai jau esate šiek tiek pasirengę, prie viso, kas pasakyta, galite nesunkiai kloti, pavyzdžiui, žodį „psichoanalizė“. Kas daugmaž yra psichoanalizė? Kodėl kam nors reikia psichoanalizės? Psichoanalizės kokiu požiūriu? Tam, kad apskritai atsirastų psichoanalizės sąvoka, būtina prielaida (labai vėlyva ir, kaip mėginau paaiškinti, labai sudėtinga): mąstymas, atrodytų, žinantis pats save, gali apimti ir išsakyti dalykus, apie kuriuos visiškai nenutuokia. Tad reikalinga analizė, šiuo atveju psichoanalizė. Kas yra simptomas? Simptomas – tai kažkoks darinys, sakantis viena, o išsakantis visai kita. Kartoju, simptomu vadiname kokį nors A, pagal kurį atkuriame B – kaip tikrąjį A turinį. Taigi mąstymui ir sąmonei taikome netiesioginę procedūrą, priimame prielaidą, kad mūsų sąmonė gali turėti netiesioginių objektų, netiesioginių minčių. Pati kalba gali jų turėti. Iki šiol tarėme, kad kalba yra tiesiog apvalkalas, materiali priemonė, tiesiogiai išreiškianti analitiškai aiškų minties turinį: yra mintis, pasiekiu, kad ji būtų analitiškai aiški, ir išreiškiu ją išorinėmis priemonėmis, kalbos instrumentu, suteikdamas žodinį apvalkalą užbaigtai ir aiškiai minčiai. O dabar, priešingai, tenka priimti prielaidą, kad pati kalba gali būti kažko kito simptomas.

Kas tas kitas? Išeina, kad tai ne tiesioginis, analitiškas, savaime aiškus minties turinys, o kažkas, ko nežino pats kalbantysis ir mąstantysis. Todėl mąstymo funkcija mums atsiskleidžia visiškai kitaip; juk mąstymą tradiciškai aprašė racionalistinė filosofija, padariusi prielaidą, kad, pirma, pasaulyje yra tvarka, kad pasaulis racionaliai sutvarkytas, antra, kad mąstydami apie pasaulį galime klysti ir t. t., bet pats mąstymas neturi neaiškių elementų, kurių mechanizmas paverstų mąstymą netiesioginiu […] arba kažko simptomu ir pats mąstytojas negalėtų to kontroliuoti. Ideologijos sąvoka, kartoju dar sykį, reiškia prielaidą, kad mąstymas apima ir nekontroliuojamus minties procesus, t. y. tokius, kurie savaime nekontroliuojami ir apie kuriuos pats mąstymas nežino. Tokiais mechanizmais gali būti psichoanalizės arba klasinės analizės atskleidžiami mechanizmai.

Jei jau privalome padaryti prielaidą, kad yra kažkas, kas primena protą, bet nėra protas, viską reikia užfiksuoti viena trumpa formule, kad galėtume žengti toliau. Kaip parodė XX a. pradžios procesai, tas protą primenantis kažkas gali standartizuoti žmogaus sąmonę ir mąstymą, pakeisti juos, negana to, tam tikromis socialinėmis – istorinėmis, politinėmis – aplinkybėmis slopinti mąstymą ar kokius nors kitus elementus, pavyzdžiui, kūrybinius, asmenybinius, laisvos dvasinės kūrybos elementus.

Vienas pirmųjų mąstytojų, savotiškų intelektinių didvyrių, parengusių šiuolaikinės filosofijos dirvą ir pamatus, buvo Nietzsche. Tad kalba apie jį bus tarsi įvadas į šiuolaikinę filosofiją. Šis žmogus parengė šiuolaikinės filosofijos pamatus ir kai kuriuos pagrindinius vaizdinius, t. y. tokius vaizdinius, kurie tapo nuolatiniai, persmelkė visą šiuolaikinę filosofiją. Taigi dabar iš tikrųjų imsimės šiuolaikinės Europos filosofijos veikėjų.

Kalbėdamas apie Marxą, pristačiau mąstytoją, po kurio domesys filosofijoje pasislinko minėtų temų link. Tačiau tolesnio judėjimo autoriai buvo kiti asmenys, jų suvokimas neturėjo nieko bendro su marksizmu, jie galėjo nieko apie jį nežinoti, bet judėjimas prasidėjo. Vienu šio judėjimo autorių tapo Nietzsche. Jis pateikė keletą vaizdinių, kuriuos trumpai paženklinsiu žodžiais „genealogija“, „fenomenas“, „antžmogis“.

Nietzsche pasižymėjo liguistu meniniu jautrumu ir imlumu įspūdžiams; akivaizdu, pats šis jautrumas ir imlumas paskatino jį išpranašauti daugybę būsimos filosofijos temų, ji paskui gvildeno šias temas jau savo specialiomis profesionalų priemonėmis. Nietzsche šias temas užčiuopė meninio imlumo lygiu, nors apskritai jis – nuodugnus, profesionalus ir analitiškai stiprus filosofas; nevalia jo laikyti, tarkime, aforizmų meistru ar tiesiog imliu menininku. Pasinaudosiu vienu sugretinimu – nors Nietzsche jo tiesiogiai neišsakė, akivaizdu, jis buvo filosofo sąmonės fone (ir šis sugretinimas esminis).

Mano požiūriu, vienas įdomiausių Nietzschės darbų pasirodė 1888 m., prieš pat jam patenkant į psichiatrijos kliniką (iš jos jis jau neišėjo, joje mirė po kone dešimtmetį trukusios baisios agonijos). Tai knyga pavadinimu „Stabų saulėlydis“ su paantrašte „Arba apie tai, kaip filosofuoti su plaktuku rankoje“. Nietzsche turėjo omeny slaptą, neišreikštą, antikos laikus siekiantį vaizdinį, būtent plaktukėlį ar plaktuką, kuriuo stuksename stabą – metalinį arba akmeninį. Stuksename kam? Stuksename ieškodami tuštumos, kad nustatytume, ar stabas visas auksinis, ar jame yra tuštuma, – pastuksensime ir išgirsime. Vadinasi, filosofuoti su plaktuku reiškia išstuksenti, aptikti stabo tuštumas. Taigi „Stabų saulėlydis“ arba „Stabų sutemos“ (pagal analogiją su „Dievų sutemomis“; sąmojingas vokiškas pavadinimas „Götterdämmerungen“ verčiamas įvairiai: „Dievų žūtis“, „Dievų saulėlydis“, „Dievų sutemos“; Nietzschės atveju irgi taip: stabų sutemos, žūtis arba saulėlydis).

Jei prisimenate filosofijos istoriją, žodis arba sąvoka „stabas“ atsirado pačioje šiuolaikinės filosofijos aušroje iš klasikinės Europos filosofijos. Ši sąvoka buvo tarsi ežia, paženklinusi ribą, skiriančią Protą, Apšvietą nuo ankstesnės viduramžių, arba religinės, filosofijos, kuri nesiekė šviesti sąmonės. „Stabai“ – žodis arba sąvoka, kurią labai mėgo Francis Baconas, vienas iš Naujųjų laikų filosofijos pagrindėjų. Stabais (pasak Bacono, jų yra keletas – keturios kategorijos) jis vadino stabilius vaizdinius (pabrėžiu, stabilius, pasižyminčius sava įkyria jėga), apvyturiuojančius, apipinančius mūsų sąmonę, stabdančius ją, stabdančius mūsų racionalią laisvą tiriančią mintį. Tokie stabai yra, pavyzdžiui, turgaus stabai. Ką Baconas vadino turgaus stabais? Visus vaizdinius, stichiškai atsirandančius žmonėms bendraujant, visa, ką galvojame tik dėl to, kad aplink įprasta taip galvoti; tai tam tikri minties standartai, kurie atsirado ne man laisvai praktikuojant gebą mąstyti, juos nulėmė socialiniai nustatymai, socialiniai įpročiai, visuomenės, t. y. su manimi bendraujančių žmonių, lūkesčiai. Tai turgaus stabai. Turgus – vieta, kur žmonės bendrauja. Yra ir teatro stabai, t. y. istorija atsiskleidžia mums kaip teatras ir mes ką nors galvojame, nes taip tradiciškai galvojama. Yra tam tikri mąstymo pavyzdžiai, kuriuos paliko tradicijos, kuriuos paveldėjome, t. y. mąstome ne dėl to, kad tam mus paskatino mūsų laisvas mąstymas, o dėl to, kad paveldėjome mąstymo pavyzdžius iš tradicijos; taigi Baconas pateikia tarsi savotišką sąmonės susvetimėjimo teoriją, teigia, kad žmogaus sąmonę gali užpildyti, atrodytų, pačios sąmonės kaip tam tikros laisvos veiklos produktai, o iš tikrųjų ją kaustantys, nepriklausomą gebą mąstyti gniuždantys stabai.

Tokia teorija savo ruožtu iškelia uždavinį būtent apvalyti sąmonę: tam tikra dirva, mūsų proto archipelagas užverstas stabų nuolaužomis ar pačiais stabais, ir reikia, kad šis archipelagas išnirtų, atlikus proto apvalymo procedūrą. Proto apvalymas pašalinant visus stabus – klasikinės Naujųjų laikų filosofijos tema. Kas tas archipelagas, išnyrantis po apvalymo? Kieno apybrėžas pamatysime, jam išnirus? Išnirs mūsų racionalus mokslinis mąstymas, žmogaus geba tirti atliekant bandymą, išnirs bandymas (tai, ką gauname per bandymą, o ne tradiciją, ne turguje), kontroliuojamas mūsų tiriančio arba išmėginančio proto. Vadinasi, archipelago, išnirsiančio apvalius sąmonę, apybrėžos – tai proto arba mokslo archipelago apybrėžos.

Kalbant apie šį sugretinimą, kurį Nietzsche, akivaizdu, polemizuodamas turėjo omeny (sąmoningai ar nesąmoningai), svarbiausia pažvelgti, ką stabais laiko, ką nori iš mūsų sąmonės pašalinti jis. Nietzsche tarsi iš naujo kelia uždavinį, iškeltą jau tada, XVII a. Staiga XIX a. pabaigoje filosofas tais pačiais žodžiais nusako problemą, būtent taria, kad esama stabų, ir mano, kad žmogaus sąmonę reikia apvalyti pašalinant juos. Vis dėlto įdomiausia, kad stabų sudėtis smarkiai, radikaliai pasikeitė, tai ir yra šiuolaikinės Europos filosofijos patosas, t. y. patosas yra tai, kuo pati šiuolaikinė Europos filosofija atsiskiria nuo klasikinės, tradicinės arba, kaip sakiau, paveldėtos filosofijos. Nietzsche stabu laiko patį protą. Suvokia jį kaip racionalių, bet standartinių vaizdinių visumą. Nietzschės požiūriu, jo jautrumo požiūriu, pats mokslas yra mėginimas suvidurkinti ir standartizuoti protą, tai tam tikri tramdomieji marškiniai, užtempti ant žmogaus dvasios ir sąmonės, užmušantys visa, kas čia kūrybiška ir asmenybiška. Tiesa iš tikrųjų yra amžinas stabas, sako Nietzsche, tai slaptas žmonijos priešas, tiesiog suvidurkintas paklydimas, pasirodęs tinkamas išgyvenimo praktikai, – štai kas yra tiesa.

Sykiu pamatysite, kad Nietzschės veikalai tarsi grūdas sutelkia daugybę šiuolaikinės filosofijos temų ir sąvokų. Antai ką tik pasakiau, kad tiesa yra paklydimas, pasirodęs tinkamas žmonijai praktiškai išgyvenant. Sykiu nurodžiau temą ir sąvoką, vėliau nusakysiančias ištisą šiuolaikinės Europos filosofijos srovę, vadinamąjį pragmatizmą, kurį kaip filosofai pagrindė Jamesas ir Dewey, nors, nepriklausomai nuo to, Jamesas buvo ir psichologas. Tik Nietzsche visa atliko meniškiau ir su humanistiniu pranašišku patosu. O pragmatizmas pradėjo gvildenti tiesos sąvoką, nepaisydamas pažinimo problemos, problemos pažinti žmogui tokį pasaulį, koks jis iš tikrųjų yra. Tai irgi tiesos apibrėžimas, nes tiesa – mūsų pažinimas, koks pasaulis yra iš tikrųjų, o pragmatikui tiesa – tam tikras sąlyginis darinys, pasitelkiamas (efektyviai ar neefektyviai) mūsų praktiniams tikslams, visiškai nepriklausomai nuo to, koks pasaulis yra iš tikrųjų. Nietzsche pirmas atkreipia dėmesį į šią temą, bet kol kas ji kaip tokia manęs nedomina, mane domina Nietz-schės santykio su mąstymu ir sąmone šiuolaikiškumas arba charakteringumas, domina pats faktas, kad pakito stabai.

Kad ir kaip keista, Nietzsche dar ano amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje puikiai aprašė (nes, kartoju, pasižymėjo fantastiniu jautrumu) tai, kas nutiks paskiau, daug vėliau; pati mokslininko, mąstytojo figūra Nietzschei yra, akivaizdu, tipiška standartinės, vidutinės asmenybės figūra, apskritai tiesiog pasyvi, standartinė, banali pasaulio matavimo priemonė (kaip termometras matuoja temperatūrą), trumpai tariant, laboratorijos žiurkė. Juk šie mokslininko figūros bruožai, jo standartizacija ir asmenybinė dykra, mokslui pasidarius masiniam, išryškėjo vėliau. Mokslinis darbas standartizuojamas, tampa masinis, taigi atsiranda tam tikri žmonių tipai (turiu pabrėžti – pasibjaurėtini); Nietzschei mokslininkas yra tipiškas masės – t. y. suvidurkintos, banalios, nelanksčios, standartinės masės – atstovas. Žiūrėkite, koks įvyko apvertimas. Juk norėjau pabrėžti, kad pasaulio pažinimas, t. y. tiesos paieška, klasikinei kultūrai buvo vienas asmenybiškiausių aktų: visuomeninių santykių sistemoje ir kultūroje įgyju nepriklausomą padėtį pačiu tiesos paieškos faktu, t. y. pačiu tyrimo aktu įgyvendinu proto arba asmenybinę laisvę. O ką sako Nietzsche? Pats tyrimo aktas standartizuoja, suvidurkina mintį, suprastina asmenybę. Štai toks posūkis.

Iš: Мераб Мамардашвили. Очерк современной европейской философии.
Санкт-Петербург: Азбука, 2012

Vertė Austėja Merkevičiūtė