Poezija

Serhijus Žadanas gimė 1974 m. Starobilske, Luhansko srityje. Charkovo pedagoginiame universitete baigė ukrainiečių ir vokiečių filologijos studijas, apgynė disertaciją apie ukrainiečių futurizmo poeziją. Rengė poezijos ir muzikos, tarpdisciplininius festivalius, pilietinio nepaklusnumo akcijas, koncertavo su grupe „Sobaki v kosmosi“. 2004 m. įvykių metu – Charkovo protestuotojų palapinių miestelio komendantas. Aktyviai dalyvavo pastarųjų mėnesių protestuose Charkove ir Kijeve, buvo sužeistas. Dešimties poezijos rinkinių ir penkių prozos knygų autorius. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Depeche Mode“ (Kitos knygos, 2008) ir „Anarchy in the UKR“ (Kitos knygos, 2010).

 

Big Gangsta Party

 

 

Charkovas, 94-ieji. Sudėtinga

kriminogeninė padėtis. Mieste veikianti

nusikalstama grupuotė bombina valiutos keityklas,

per valstybinį radiją jie vadinami „įžūlių jaunuolių gauja“;

taigi ši įžūlių jaunuolių gauja

ilgai seka urminę keityklą centre,

seka ir galiausiai suseka,

kad keitykloje

kaip tik guli keli maišai babkių -

brezentiniai maišai babkių,

ir iki rytojaus niekas jų neišveš.

Jie šventiškai pasipuošę

eina bombinti

keityklos.

 

O keitykla pačiame

centre; jie dar praleidžia prisigrūdusį

žmonių tramvajų ir tik tada eina

bombinti

savo

keityklos.

 

Ten, pasirodo, niekas jais neapsidžiaugė,

juo labiau – kai jie griebė krautis

maišus babkių.

 

O tu eini per miestą, saulėta gatvės puse

ir viskas tau blogai – nei pinigų, nei darbo, nei socialinių perspektyvų,

staiga iš keityklos išbėga

jaunuoliai šventiniais sportiniais kostiumais ir nuskuodžia

prie bemso, lyg biatlonininkai, toli už nugaros

palikę visus pretendentus į urmines babkes.

 

Tačiau ką veiksi Charkove 94-aisiais

su maišu babkių? Gali atiduoti jas į urminę keityklą,

bet ten jie visus jau iššaudė. Taigi jie

išvairuoja tiesiai tramvajui iš po ratų

ir lekia į niekur.

 

O už poros kvartalų

yra jaukus kabakas su kokainu,

vadinasi „Elito klubas Karambolis“.

Jie važiuoja tiesiai ten ir ima mokėti

babkėmis, ant kurių dar neišdžiūvo inkasatorių kraujas.

 

Ką gi, jiems atnešamas jų kibiras kokaino,

ir kol jie lenkiasi prie jo, lyg pėstininkai prie

pėstininkų minos, spec. dalinys savo būdais nušluoja jų bemsą

ir eina šturmuoti elito klubo „Karambolis“.

 

O tu eini sau,

stebėdamas,

kaip virš

tramvajaus laidų

kyla inkasatorių sielos, ir tau tesinori -

tiesiog normaliai pasidulkinti, nors sykį, nors sykį gyvenime,

net bala jų nematė – socialinių garantijų,

velniai nematė to darbo,

nors kartą, kad ir su kuo!

Staiga tau prie kojų

ima kristi jaunų biatlonininkų kūnai,

kiekvienam ant krūtinės adidas ženklas,

lyg peršauta širdis, tarsi ši biatlonininkų komanda

būtų pakliuvusi į kryžminę savo dublerių ugnį.

 

Nematomi ir nesuteršti

mano ir tavo balsai kyla į kosmosą.

Kiek tamsių, saldžių užuominų

paliko mums meilės dvasios.

Verčiau didvyrio mirtis nei drungna senatvė.

Miegok ramiai, kovos bičiuli,

aš pabaigsiu nešioti tavo nike

ir grąžinsiu skolas,

nešiosiuosi tavo mobiliaką,

atsiliepsiu į skambučius,

ir kai paskambins tavo tėvai,

pasakysiu, kad tu neilgam išėjęs,

netrukus sugrįši,

o tada jie sumokės už viską.

 

 

Ukraina ukrainiečiams

Seniau viešbutyje būdavo nuomojami kambariai,

pusvalandžiui, dabar priimamajame kabo lentelė: „Kambariai

pusvalandžiui nebenuomojami“, bet vis tiek jaučiasi -

viešnamis kaip viešnamis.

Po langais nuo ryto spiečiasi arabai,

pirmyn ir atgal

vaikštinėja prostitutė,

jai šūkauja dviratininkai -

darsyk praeis pirmyn ir atgal,

ir aš jai šūktelsiu, Marija, šauksiu jai, sese, koks čia mėšlas,

kas suvedė mudu kaktomuša?

 

O ji

vaikštinėja

pirmyn ir atgal

prie buvusio viešnamio, lyg našlaitė,

iš esmės prisimenanti, kur anksčiau gyveno,

bet bijanti supainioti, todėl vaikštinėja

pirmyn ir atgal

ir verčiasi

prostitucija.

 

Ką noriu pasakyti? Kūno atmintis, tik ji verčia mus

valkiotis po visus tuos arabų sąšlavynus.

Tokia istorija:

kai man buvo penkiolika,

mieste, kuriame gyvenau, pasirodė žudikas maniakas.

Kaip tik tada jie suaktyvėjo -

žudikai maniakai ir kooperatininkai,

socializmo duobkasiai,

tada visi jų nekentė,

ta prasme – kooperatininkų.

 

Mūsiškis žudikas maniakas važinėjo dviračiu,

išnirdavo iš kovo rūko ir persmeigdavo

savo aukas

trofėjiniu

vokišku

durtuvu.

 

Iš pradžių jis badė moteris -

beginkles, bejėges moteris,

vaikščiojančias po tamsius miškus,

jos klaidžiodavo gūdžiais, užžėlusiais takeliais,

blaškydavosi pusiaunakčiu po kapines,

sėdėdavo prie baro – girtos, išsidažiusios,

visai vienišos,

be apatinių -

kažkodėl būtent šias bejėges moteris

jis smaigstė pirmiausia,

o paskui užsilipdavo ant savo dviračio

ir kaip tik spėdavo į pirmąją pamainą

savo pieno kombinate.

 

Kadangi visi jo bijojo,

tykojo jo

su medžiokliniais šautuvais ir

paleidę propagandos mašiną,

aš visada palaikiau jį,

mąsčiau taip: kūno atmintis – neblogai,

bet jūs visi pisaliojatės po parduotuves

ir kino teatrus,

o jis kas vakarą išeina iš gamyklos

sėda ant savo „Ukrainos“ ir rieda namo,

paskui jį iš už kampo išnyra demonai

tokiomis pat „Ukrainomis“ ir vejasi jį per kovo rūką,

taikydamiesi išplėšti jam iš rankų trofėjinį durtuvą,

ir nė vienas iš jūsų,

išdvėsos,

nemato tų

šėtoniškų gaudynių per tylą ir tamsą,

tų velnio kilpų, nė vienas iš jūsų

neregės ir neišgirs, kaip jie lekia savo dviračiais

niūrių nakties vartų link.

 

O tas, kuris stovi prie vartų

ir laukia, kuo baigsis

jų gaudynės,

nesitraukia iš sutemų,

stovi, pasislėpęs šešėlyje, ir mąsto:

 

štai jie lekia tiesiai čionai,

pakvaišę dviratininkai,

apokalipsės raiteliai.

Ne taip svarbu, kuris iš jų atvažiuos pirmas,

pagaliau ne taip svarbu, kuris atvažiuos paskutinis,

ne taip svarbu, ar jie apskritai atvažiuos.

Svarbiausia – baimė,

priglundanti po liežuviu

ir neleidžianti sakyti tiesą,

taip, baimė – patenkintas

kartoja jis

ir eina namo

tikrinti mano

namų

darbų.

 

Chicago Bulls

Charkovas, 2006-ieji. Sudėtinga

kriminogeninė padėtis. Iš sunkiosios pramonės

mieste vystosi tik prekybos centrai.

 

Štai rinka persisotina

ir vienas prekybos centrų tinklas ima kovoti

su kitu.

 

Padedamos pirmosios bombos,

nuaidi pirmieji sprogimai,

gadinamos prekės,

suplėšytos sauskelnės sklando virš

kasos aparatų lyg kalakutai.

 

Viename prekybos centrų tinkle

dirba vadybininke mergina, kurią

seniai užkniso visi tie prekybcentriai,

bet ji privalo kasryt aštuntą

ateiti į darbą ir trūnyti

kurdama dar vieną

reklamos kampaniją –

padirbtos

rusiškos

degtinės.

 

Ją įsimylėjęs vienas apsaugininkas, skustas

nesyk daužytas apsaugininkas, jis atbėga

iš pat ryto ledo ritulininko megztiniu chicago bulls, paskui

apsivelka uniformą ir tampa panašus į gėjų.

 

Jis kenčia, o ji nė

nepažvelgia į jį,

jis jai tik apsaugininkas

pydaro uniforma;

ji perduoda konkurentams visus prieigos kodus, atskleidžia

visas kortas, ji viską apskaičiavo ir viską numatė,

ir kai konkurentai jos prekybcentryje susprogdina

dar vieną bombą, ji paslapčiomis ištraukusi kasą

mėgina sprukti.

 

Tačiau organizuoto nusikalstamumo skyrius savo kanalais

suseka jos pokalbius telefonu ir jau laukia jos stovėjimo aikštelėje,

jai mėginant sprukti savo bemsu, jie

užblokuoja išvažiavimą, peršauna jai pilvą ir šaukia apsaugininkui:

ei tu, pydare, judinkis, apeik ją

iš kitos pusės.

 

Tačiau apsaugininkas netikėtai paleidžia į juos ugnį,

šoka į bemsą, nustumia ją ant dešinės sėdynės ir lekia

kartu su ja į niekur.

Tokia istorija.

 

O tu eini per miestą

ir tau tereikia

tiesiog žmoniškai pasidulkinti,

tiesiog čia, tiesiog dabar,

nors kartą žmoniškai, po viso to proto pisimo,

su visa ta kriminogenine padėtimi, tarp visų

tų prekybcentrių, dygstančių tarsi grybai

ir siurbiančių gyvybines jėgas;

o, tie prekybos centrai, tos koncentracijos stovyklos

biudžetininkams,

konvejeriai mulkiams.

AŠ LAUŽYSIU KASOS APARATUS!

AŠ LAUŽYSIU KASOS APARATUS!

NORS SYKĮ! UŽ DIDELIUS PINIGUS!

KAD IR SU KUO!!!

 

- Kas tu?

- Aš noriu tau padėti.

- Tu Dievas?

- Aš – tavo antikrizinis vadybininkas.

- Kas čia tau ant megztinio?

- Tai – Čikagos jaučiai. Jie išveš mudu, mylimoji, iš šių dūmų.

Žvaigždėta naktis paslėps mudu nuo persekiotojų.

Ginklas mums duodamas tam, kad gintume vienas kitą.

Gyvenimas mums duodamas tam, kad mirtume kartu.

Žiūrėk, koks gilus aplink ruduo,

pagaliau pradeda snigti.

Gatve tyliai praeina laiminga šeima.

 

- O Dieve, kas ten taip balta? – susižavėjęs klausia berniukas.

- Sniegas, – atsako mama.

- Tai tu karščiuoji, – atsako tėvas.

 Iš: Сергiй Жадан. Марадона. Харків: Фоліо, 2007

Vertė Vytas Dekšnys