Pasakaitės iš rūmo

Gyveno dideliam mieste tokia vieniša daugiavaikė motina. Turėjo net septynis vaikus. Labai jai nesisekė, vis su visokiais kaziolais susidėdavo, kurie užtaisę vaiką tuoj pat ir ragus jai įstatydavo. Užsispyrus kaip ožka: nors visokiais nepritekliais ir sunkumais ją gąsdino, protino abortus darytis, vis tiek visus pagimdė, o apie kontracepciją turbūt nė žalio supratimo neturėjo. Gyveno daugiausia iš pašalpų. O kartą per mėnesį eidavo į socialinės rūpybos skyrių maisto davinio atsiimti. Tada prigrasydavo vaikams užsirakint ir nieko pro duris neįleist, kad ir kas skambintų, kad ir kokie dėdės su skolų rašteliais baladotųs. Pati, su nešuliais parlingavusi, sakydavo:

– Įleiskit, vaikučiai, parnešiau jums miltų, makaronų ir kondensuoto pieno.

Tik šitokius žodžius išgirdę, vaikiukai atrakindavo duris.

Nusižiūrėjo ir nusiklausė toks diedas. Patykojo, kada daugiavaikė išeis maisto parnešti, ir prisistatė prie durų.

– Ei, chebra, įleiskit, yra reikals.

Bet vaikučiai tyli, apsimeta, kad nieko namie nėr, net pro durų akutę nežiūri. Skambino skambino tas diedas, klabeno klabeno, galiausiai spyrė į duris ir užstaugė:

– Kurvuičiai, atidarykit!.. Kam pasakyta?!

O vaikiukai ir toliau tyli. Teko nešdintis uodegą pabrukus.

Bet kitą dieną nuėjo ir užsirašė į tokius kursus, kur jį išmokė kalbėt saldžiai ir įtikinamai, pažadus pilnom rieškučiom žarstyt, primokė visokių žodžių, kaip antai: „socialiai pažeidžiamas“, „integracija“, „socialinės atskirties mažinimas“, „sanglauda“, „lėšų įsisavinimas“, „socialinis dialogas“, „skurdo prevencija“ ir kitokių. Kai susimokėjo, išrašė tam diedui tokį ĖS sertifikatą, garantuojantį, kad su iškaltais burtažodžiais jam visos durys atsidarys, aukščiausios sienos kris, o pats popierius kaip virgulė tiesiai prie lovio nuves.

Sulaukė tas diedas progos, kada vieniša motina vėl išeis normuotojo maisto davinio parnešt, ir darkart paskambino, ne, pabeldė į duris (čia toks intymesnis veiksmas, kaip laiško rašymas ranka; tiesa, ir skambutis neveikė – elektra už skolas buvo išjungta) ir paplonintu liežuviu sako:

– Atnešiau jums, mažutėliai, „Šmykers“, „Marš“, „Liego“ ir visokių kitokių kūl dalykėlių, kur per televizorių rodo, įleiskit…

Neilgai jam reikėjo suokti, vaikiukai nutįsusiom seilėm greitai atšovė skląstį… Įsiveržė diedas į daugiavaikės namus, apieškojo, bet nieko vertingo neradęs išsinešė pačius vaikučius. Išvežė į užsienį ir pardavė vienam tinklui. O gal laboratorijai. Kas čia dabar besupaisys? Žodžiu, motina parėjo, nerado vaikučių, apsiverkė ir pasikorė.

O tas diedas, gavęs krūvą pinigų, pasidarė plastinę operaciją, nusiskuto plaukus, įsistatė kabes ir pradėjo naują gyvenimą. Išėjo į žmones, taip sakant. Dabar apie jį užsakomųjų straipsnių galit pasiskaityt. Prieš 3 metus vienoj laidoj ir pats pasipasakojo, kaip kažkokiai labdaros organizacijai per Kalėdas pinigų paaukojo. O visai neseniai jis tapo labdaros organizacijos „Vaikai pavojuj!“ valdybos nariu ir karštu vaikų namų lankytoju bei rėmėju.

Taigi, ar ne be reikalo sakoma, kad vaikai – didžiausias mūsų visų turtas ir ateitis?

.

Iškart už miesto, paplentėje, stirksojo rankų miškas. Bet dygliuoti pilkos mašinos ratai čiūžtelėjo ties nykštį rodančia raudonplauke su pilnu vieno prekybos centro krepšeliu. Stryktelėjo mergaičiukė į mašiną, įsiplepėjo su vairuotoju, dažniau į ją nei į kelią akim žibinančiu. Pasipasakojo, kad keliauja pas senelę, kuri sunkios ligos patale guli, savimi nepasirūpina, kad mama davė pinigų produktams ir vaistams nupirkti ir autobuso bilietui, bet ji nusprendusi greičiau ir pigiau nuvažiuoti – mašiną susistabdyti, vis nuotykis… Vairuotojas šeriuota pasmakre, apie negaluojančią senelę išgirdęs, tuojau pat pasisiūlė tiesiai pas ją nuvežti, išklausinėjo, kur ji gyvenanti, ar tikrai labai negaluojanti. O sužinojęs adresą ėmė tiesiog savo kaily nestygti. Pagaliau staiga sustojo šalikelėj, išlaipino nieko nesusigaudančią raudonplaukę, o pats pasuko iš plento į žvyrkelį ir nuriaumojo, palikdamas dulkių uodegą.

Atlėkęs trumpesniu keliu į miestą, prisistatė prie senelės daugiabučio ir paspaudė laiptinės durų skambutį.

– Surink kodą, ir durys pačios atsidarys, – pro telefonspynės garsiakalbį sugargaliavo raudonplaukės senelė.

– O pati ar kodo nepamiršote, sengalvėle?

– Tai aišku, ne! Nulis du nulis du…

Durims atsivėrus, puolė visom keturiom, ir… teko jam riebus kąsnelis, taip sakant.

O kur buvus, kur nebuvus pro neužrakintas duris žengia ir mūsų raudonplaukė su gėrybių krepšeliu, pakeleivingom mašinom pagaliau atkakusi pas senelę. Šmurkštelėjo „senelė“ į patalus, apsitūlojo ir galvoja, ką čia daryti.

O raudonplaukė, priėjusi prie lovos, savo akim netiki:

– Kada, senele, dantis susidėjai?..

– Čia ne dantys, protezai.

– O kodėl tavo akys tokios didelės?

– Visų bobų didelės.

– Bet kodėl tokios pilkos?

– Akys ar rainelės?

– Rainelės.

– Spalvotus lęšius įsidėjau.

– Spalvotus? Oho-o-o… O kodėl tokia ilga tavo nosis?

– Kad geriau suuosčiau, iš kur vėjas pučia.

– O kodėl tavo pirštai tokie ilgi?

– Kodėl, kodėl?.. Pati galėtum susiprast!

– O kas ten vidury lovos styro?..

– Ko čia klausinėji kaip nesamdyta žurnalistė?! – neteko kantrybės „senelė“ ir pagriebusi surišo raudonplaukę ir įmetė į rūsį.

O kaimynai išgirdo rėkiant ir pasigarsino televizorius. Tik vienas, kur arčiausiai rūsio gyveno, paskambino, kam reikia.

Lygiai po 4 val. 45 min. prisistatė prie senelės durų tokie du žaliukai.

– Ko reikia?

– Kieno šitas butas?

– Mano, – atsakė šeimininkas ir parodė buto dovanojimo aktą su senelės parašu.

– O tamstos popieriai?

– Va.

– Vilkas?

– Ponas Vilkas.

– O kur notaro patvirtinimas apie buto dovanojimą?

– Klausykit… – iššiepė balinamąja pasta nušveistus kaplius naujasis NT savininkas. – Prokurorą Labai Įtakingą pažįstat?

– Ne, ne visai…

– O su Gen. Komisaru turėjot reikalų?

– Ne, ką jūs, pone…

– O dirbti dar norit?

– Norim, žinoma, norim.

– O vaikščioti mokat?

– Kur čia nemokėsi, ponuli, kai benzinui pinigų trūksta…

– Jūs gaudykit tikrus nusikaltėlius, o ne sukit kiaušus dėl kažkokių poros vištų!

– Kokių vištų? – pastatė ausis vadinamieji nusikaltėlių medžiokliai.

– Ai, kol jums daeis… Ar tik nereikės jums suvalgyti to, kuris kabo?

– Kur kabo?

– Palei šlaunį. Bananų košės jums reikia!

– Ai, mes ir žalius galim!.. – abu tučtuojau nusilupo savo bananus, tylomis sužiaumojo ir nubidzeno laiptais.

O p. Vilkas pasidarė euroremontą, išmušė rūsio sienas garso nepraleidžiančia akmens vata ir gyveno sau kaip koks austras, ir vargo nematė.