Laiškas sūnui

Vienas ryškiausių šiuolaikinių slovėnų rašytojų, Alešas Štegeris, bestebėdamas vitriną Romoje, sprendė klausimus, kaip galėtų rašytojas nugalėti savo baimes ir kokioje situacijoje jis turėtų atsidurti, kad vienintelis kelias išsivaduoti būtų rašymas kaip psichologinė reakcija. Literatūra dažniausiai „pabėga“ nuo to, kas jau suplanuota. Tai, kas kalbą atveda į gyvenimą, yra atsitiktinumas – vieta, kur žodžiai tampa kūnu, laikas, kai buvo rašoma, ir įvykiai, vykę kūrybinio proceso metu. Norėdamas ištirti, kaip šie trys veiksniai veikia, Alešas nusprendė atlikti eksperimentą. Jo taisyklės buvo paprastos: rašymo procesas turėjo įvykti viešoje vietoje, kad būtų sukurtas nestabilumo įspūdis, buvo skirtas 12 valandų laikotarpis, o jam prabėgus parašytas tekstas elektroninės knygos formatu jau kitą dieną paskelbtas internete. Pirma rašymo dalis įvyko parduotuvės vitrinoje, o antroji – tarp mitinguotojų, kurie tuo metu Liublianos centre protestavo prieš valdžią. Pateikiu vieną iš šio eksperimento metu sukurtų tekstų.

Vertėja

Brangus sūneli, rašau tau dalyvaudamas masiniuose protestuose. Turėjau didžiulę privilegiją dėl to, kad visą gyvenimą man pavyko išvengti karų, bado, ir kažkaip sugebėjau dirbti tai, ko visada norėjau. Nesakau, kad man nereikėjo daryti kompromisų, kad neimprovizavau, pats savimi niekada nenusivyliau ar nepridariau klaidų, o laikas, kuriuo dalijausi su savo amžininkais, man siūlė daugybę galimybių. Kiekvienas laikas, ko gero, gali būti toks, bet vis tiek yra laikų, kai vyrauja suirutė, brutalumas ir gyventi sunkiau, nei įprasta. Brangus sūneli, bijau, kad negaliu tau užtikrinti ne mažiau patogaus laiko, koks buvo tas, kuriame gyvenau. Nežinau, ar tau tai ką nors reiškia, ar tau tai ką nors reikš po dvidešimties metų, kai būsi didelis, bet vis tiek linkiu tau, kad ir tu turėtum galimybę auginti vaisius nevaisingoje žemėje, ieškoti to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma ar sunkiai įgyvendinama. Manau, kad mes lūžtame. Manau, kad nepaliaujamai dalijamės ir kad niekas nevadovauja žaidimui, kurį visi kartu žaidžiame. Kad tai bus žaidimas, kurį visi pralaimėsime, ir kad tu, kartu su visais šviesiais veidais, kuriuos matau tavo darželyje, būsi netiesioginė žala. Dėl to esi čia, lyg vienas šūksnis minioje, ir linkiu tau dvylikos dalykų, kurie telydės tave per pasaulį. Linkiu tau pilnų kišenių laisvės, linkiu tau gaivaus vėjo plaukuose, linkiu tau prisilietimo, kuris kiekvieną sykį vis iš naujo pasakytų, kad esi mylimas, linkiu tau ramybės, kai turėsi priimti sunkų sprendimą, ir ryžto, kai atrodys, kad viskas prarasta, linkiu tau aštuoniasdešimties pasaulių platumo ir dienos, kuri niekada nesutems, linkiu tau tyrų žaidimų ir tylaus nerūpestingumo, kai atsiskleidžia paslaptys, linkiu tau, kad tavo durys visą laiką būtų atviros nežinomybei, kad galėtum susidraugauti su svetimais dievais ir neįprastais papročiais. Ir galiausiai, sūnau mano, linkiu tau jėgų keistis teisingai ir girdėti kitų kvietimą teisingai elgtis. Ar tai nėra visų tėvų norai, taip pat ir tų, kurie buvo didžiausi niekšai per visą istoriją? Ar tikrai taip skiriamės nuo savo protėvių? Ar ne toks pat susirūpinimas, lydintis tokius linkėjimus, kad jų nepažeistų nė menkiausia ironijos priemaiša, tai, kas gali sukelti neigiamą reakciją? Užuot pasiekusi tikslą, žinutė butelyje dėl pernelyg didelio dosnumo gali sudužti į rifą, sukelti gavėjui juoką, gal net panieką. Esi dar per mažas, kad visa tai suprastum, bet žinau, kad taip pat jaučiausi su savo tėvu, kai jis man ištarė panašius linkėjimus, prieš trisdešimt, trisdešimt penkerius metus. Tavo senelis, kaip dar nežinai, buvo kūrėjas. Visą gyvenimą jis praleido parodų vitrinose, kūrė lėles, kurias rengdavo ir nurengdavo, kraštovaizdžius iš popieriaus ir smeigtukų, išgalvodavo dizainus, dažė ir klijavo. Praeiviai, vaikščiodami prie jo sukurtų vitrinų, komentuodavo, kaip gražiai čia viską padarei. Tuomet tėvas išeidavo iš vitrinos, tais laikais tokių vitrinų langai atsidarydavo į gatvės pusę, apsikeisdavo su pažįstamais keliais žodžiais, vitrinos langą palikdavo tiesiog atidarytą ir pasukdavo į artimiausią barą. Mylimas sūnau, juk žinai, jog taip kalbu ne todėl, kad ir tu lankytumeisi baruose, o dėl to, kad jei ir tu kada nors būsi kokioje nors vitrinoje, duok žmonėms, kurie vaikščios aplinkui, tiek, kiek gali jiems duoti gero. Apsispręsti turi tu.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė