Eilės

Dievo gyvulys bliaunantis lietuje

paika avis rupšnojanti žolę olimpo papėdėje

liūdnas šiandien tavo dangus, o dieve, liūdnas

liūdna tavo avis bliaunanti merkiama lietaus

tik vienas piemuo težino kaip užganėdinti dievo gyvulį

ragina švilpimu ir lazda savo aviganius -

tris eikliakojus šunis – kaipmat apska-

lijančius dievo gyvulį lyjant

kurs bijo pakelti akis į rūškaną dangų

nes kreipti akių dangun šiandien visai nereikia -

dievas užmerkė savąsias akis

bet dievo gyvulys šiandien nebus aukojamas

nuo avies laša vanduo – ne kraujas

nes lyja

ak, kaip lyja!

kodėl lyja?

ar tai auka?

 

dievas nuleido permirkusias vilnas kalno papėdėn

vildamasis, kad vėjas ir saulė jas išdžiovins

bet saulė nusprendė, kad nėr jai čia kas veikti -

todėl liūdna šlapia avis skendinti debesy

ramiai ėda sau žolę bliaudama lietuje

ir tai – visai ne protestas, tik ženklas

kad šiandien lietaus merkiamas dievo gyvulys

bus taikingas, ramus ir sočiai priėdęs

 

Elegiškai

vynuogienojų paslaptingi raizginiai

istoriniuose skersvėjuose nukryžiuoti

manipuliacijų beribėj sekoje

sugrįžtantys keistais ženklais ir amuletais

pakitusiais neatpažįstamai senais foliantais

todėl negalime vadinti jų savais

arba priskirti kuriai nors

pažįstamų dalykų rūšiai

todėl visų manipuliacijų begalybėj -

dangaus, vandens ir žemės -

esu tik nukryžiuotas vynmedis

itališku būdu

ir apkerėtas saulės lapkričio,

kurią kiekvienas šiaurės barbaras

mielai išsigabentų į namus -

esu tik – nukryžiuotas vynmedis

liepsnojantis rudens spalvom

iš tų, kur liečia arfos dangiškos stygas

šiurenant nendrėms vėjy

neatpažįstamai pakitusių kalbų žodžius

esu tik – nukryžiuotas vynmedis

kalnų papėdėj grojantis

šiek tiek primirštą dieviškąją muziką

seniai apkurtusiam nuo ditirambų

dionisui

2012 m. lapkritis, Italija

 

 

Krintant šviesai pro vitražinius langus

rojaus paukštis aplankė mane

vitražų spalva rojaus paukščio sparnų

sapnai – spalvoti nebylūs rojaus paukščiai

truputį padėvėtom plunksnom

padėvėtais jausmais ir emocijom

padėvėtų jausmų maskaradas

mažutė iliuzija sklendžiant

košmaru, sudėvėtu iki skutų

nupirktų seno žydo skudurininko

(sako, paskui iš jų daro popierių)

rašo knygas, ilgas pasakas ir maldas

skaito vaikams prieš miegą

padėvėti veidai, nirvana, meilė

padėvėti profiliai, ekstazė, mirtis

nudrengta ligi paskutinio siūlelio…

mūza – geidžiamiausias rojaus paukšti -

atskrisk dar…

neišmatuojama tiktai gėla -

visi dangūs ir pragarai jau išmatuoti.

 

 

tegul užsninga ir užpusto šitą šalį

su jos visais stebuklais ir aukom

ir pasakom visom -

neatsisveikinu,

tik nematau prasmės

daugiau čia būti…