Eilėraščiai
vienatvinė
…ir tada mums prireikia šunų, katinų, kanarėlių, gyvačių, kad tik po sunkios darbo dienos vos parslinkęs į savo gūžtą visuose keturiuose tuščio kambario kampuose, visuose harmoningai tylinčiuose namuose nerastum jos, kad tik nerastum jos, kad jos nerastum - įjungi radijo imtuvą, atsuki vandenį – karštą ir šaltą, tada įjungi ir televizorių (pamiršai, kad nesumokėjai už jo remontą), jis garsiai šnypščia pilka juoda balta – įjungi virdulį, praveri langą atsitiktiniam praeiviui išgirsti, uždegi visas šviesas, atverti visas knygas, įjungi viską, kas tik gali būt įjungta - viskas groja, šnypščia, traška, dega, bėga, šviesios sienos, pilnos vonios, šunys, katės, kanarėlės, gyvatės, ir tik nė vieno žmogaus visuose namuose, be tavęs ir be jos, kuri visada čia - žiūri iš tavo paties akių ir tavo pirštais barbendama stalą skaičiuoja knygas, kanarėles ir virdulius, ir tave, ir vėl nesupratusį mažą vienatvinį vabalą - žmogus be žmonių, skaičiuoja kantriai nieko nepraleisdama ant tavo pirštų tylas, bučinius ir voratinklius, mirusias muses languos, žmonių kvapą burnoj, rytinius kavos puodelius (du, vienas tuščias), tamsias vakaro ligas, namų vaiduoklius ir megztinius. Suskaičiuoja, patikrina dukart, užrašo, susumuoja, galėsi vakare pasiskaityt: vienas. — Kuo labiau bandai įsispraust savin Sumažėt ir giliai pritūpti Tuo greičiau šlapi lapai Per plaukus pro odą apkloja Pernykščius akių obuolius Ir šaknis suleidžia šypsenon Nuleidžia saulę ir sudegę Dūmais kvepia pirštuose Neapčiuopia šviesos Mygtukai užstrigę Ryšys trūkinėja Tarp žmogaus ir nakties Tamsoj tylintys šunys Lietuj neįmatomi Gal jų ten nėraObuolių derlius
Kai tas ruduo kai nėr tavęs kai vėl esi Raudonom vynuogėm raudonais žiguliais Tuščiam bute ketvirto aukšto debesy Giliai vapsvų išgraužtais obuoliais Kai tas ruduo kai vėl esi kai vėsiai Ima krapnot į žolę lietūs ir avietės Mus priglaudžia šilti žaibų pavėsiai Ir antras krenta pirmą obuolį palietus Kai tas ruduo kai tu pilni krepšiai gyvybės Sulytam fotelyje bitės slepia saldų lietų Į jį prisėdi ir kvepi sena ramybe Tolygiai krenta vyšnios lyg tiksėtų Kai tas ruduo užkurk ugnies jei alkana ir šalta Ir jos užteks kad grįžtume raudonais žiguliais Lėtai kaip lieka sraigės ant asfalto Palik rami. Pasimatysim kitąmet. Žieminiais obuoliais.Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
..