Ar tvirtos barikados iš aksominių teatro kėdžių

Ilgokai svarsčiau, ar turėčiau apskritai rašyti apie „Barikadas“, spektaklį, vaidinamą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, – jo premjera įvyko prieš mėnesį ir jis reklamuojamas kaip pirmiausia latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklis. Aš nemanau, kad reikia rimtai kibti analizuoti spektaklius, kurių pati analizė galima tik padarius esmines išlygas (yra olimpiada ir parolimpiada ir pan.). O šiuo atveju kaip tik juk ir tikimasi, kad apie „Barikadas“ bus kalbama kaip apie reiškinį „naujosios dramos“ kontekste, kaip apie trisdešimtmečių kartos kūrybinį produktą… Žodžiu, verta į kai kuriuos konjunktūrinius dalykus neįsipainioti, o ne po spektaklio svarstyti: užgniaužti bet kokį impulsą atsikirsti nepriimtinam reiškiniui, kritikuoti ar mėginti bent kiek pagerinti tuos, kuriuos sudirgintų pati mintis, kad jie kažkam neatrodo tobuli. Juk visokios informacijos yra daug ir nesunkiai galima iš anksto susidaryti vaizdą, kur geriau nepakliūti. Negi su žemėlapiu susiradęs kokią vaidintojų grupelę, kuriančią savąjį meną po kokiu surūdijusiu kabliu, įlindęs vos ne į katakombas pradėsi šaukti: „Kur aš patekau?“ arba reikalauti: „Ateikite visi pažiūrėti, ar tokius dalykus galima išvis rodyti“? Kas vakarą rodoma tiek puikių, aukščiausio profesionalumo lygio spektaklių. Pamatyti bent dalį jų – štai dėl ko verta dėti pastangas.

Nuo „Legionierių“ iki „Barikadų“

Būtent todėl 2011 m. susiradau Gertrūdos gatvės teatrą Rygoje, įsikūrusį buvusios gamyklos teritorijoje, ir pažiūrėjau to paties Silio režisuotus „Legionierius“ (2011 m. pabaigoje rašiau apie spektaklį „Literatūroje ir mene“ – „Nuogu kūnu prieš sustingusią istoriją“). Spektaklis patraukė išskirtine aistra tyrinėti jau istorinių tapusių reiškinių įsiterpimą į XXI a. žmonių egzistenciją.

D. Matvejevo nuotrauka

Taigi, „Barikadas“ žiūrėjau kaip man įdomaus režisieriaus darbą. O kadangi dar buvo skelbiama, kad esama ir kažko tokio kaip „dramaturgijos konsultantai“ ar „teatro dramaturgai“ (žodžiu, devyni vilkai, tarp jų – dramaturgas, vieną bitę pjauna), tikėjausi, kad tikrai spektaklis bus išskirtinis, įdomus. Tačiau iš tiesų teko susidurti su tuo, kas man atrodo jau paplitęs šiandieninių komercializacijos paveiktų teatrų „ėjimas“ – statyti labai jau į „masinę publiką“ orientuotą spektakliuką, kuris žiniasklaidai ir kultūriniam isteblišmentui pristatomas kaip realizuotų didelių užmojų rezultatas. Padaroma labai nedaug, bet dėl to neraustant paleidžiamas reklaminis srautas, koks plūsteltų išskirtinės sėkmės atveju.

Todėl pažiūrėjusi „Barikadas“ – kaip „Legionierių“ žiūrovė, kuri tikėjosi panašių gerų dalykų, – vis dėlto išsakysiu kai kurias mintis, prisidėdama prie mūsų kultūros aktualijų svarstymų. Tačiau iš karto apsibrėžiu savo siekiamybę: nesiruošiu kaip nors „apeliuoti“ į dramos teatro, kuris yra gavęs „nacionalinio“ statusą, suinteresuotuosius asmenis (jiems tai darbovietė); man pačiai nėra reikalinga kaip nors pamokyti tuos, kurie įrašyti spektaklio programėlėje kaip tiesioginiai jo kūrėjai (juk dabar jau spektaklis yra „padarytas projektas“ ir bent kiek jį koreguoti sudėtingiau, nei tiesiog atkakliai tvirtinti, kad jis geras, – spėju, kad taip ir bus daroma); net Siliui nepaplosiu per petį: ačiū, braliuk, bent už vargą atkeliaujant (juk ne autostopu su ryšulėliu Latvijos ir Lietuvos sieną kirto, o su „Legionieriais“, kuriuos išgyriau ir pati, buvo pakviestas).

Aš iš tiesų noriu išsakyti, ką po šio spektaklio apmąsčiau, tai sociumo grupei, kuri man yra sava – kultūros analitikams. Vaizdžiai tariant, „Barikadų“ spektaklio kontekste – filosofams, sociologams, kitokiems teatrą mylintiems „mišrūnams“ (žvelgiantiems į jį iš neįprasčiausių perspektyvų). Tiems, su kuriais nuo pirmo kurso teko mokytis „pas filosofą Ozolą“, tapusį „Barikadų“ personažu. Spektaklyje pranešama baisių „žinių naujienų“ ir viena iš jų – kad jeigu premjeru būtų tapęs Ozolas, būtų privertęs mokyti filosofijos nuo pirmos klasės (ne visus, atrinktuosius). Žodžiu, jei kažkam atrodytų, kad siekiu per „aukštai“ ar per „giliai“, mano siekiamybė nėra „adaptacija“ ar „spekuliacija“ (spektaklyje sakoma, kad tai „spekuliacija“ Sausio 13-osios tema ar panašiai).

Dirty Deal Teatro?

Iš karto apeinu-atmetu tai, kas spektaklyje yra labiausiai nevykę dalykai: spektakliui niekaip neįsibėgėjant – tarsi tai būtų tinkamiausias dyzelinis kuras jam vystyti – vis vartojamas žodelytis „Šūdas!“ ir panašių naivių dirty priemonių asortimentas. Gal tokiu būdu Vilniuje įsteigtas analogas Rygos Dirty Deal Teatro (juokinga, bet taip tikrai jis vadinasi – ne Dirty Deal Theatre)? Gal spektaklio „komanda“ ir „turėjo gerą laiką“. Susidaro įspūdis, kad buvo daug gerų parūkymų, nustumiančių darbo valandas link vidurnakčio, bet teatrinių procesų įvaldymo lygį geriausiai simbolizuoja pasienyje suversti seni daiktai (daugiausia įranga, kurios technologijos dabar nebenaudojamos). Jų krūvelė taip ir liko riogsoti prie pilkos sienos jų net nepakilojus. Gali būti palankiausiai nusiteikęs ir norėti „draugauti“ su spektaklio „komanda“ – šitas „neiššovęs šautuvas“ įspaudžia į pasąmonę vaizdinį: niekas šiuo spektakliu taip ir nebuvo rimčiau net „pasklaidyta“ tą Sausio 13-ąją prasidėjusios ir tebesitęsiančios lietuvių istorijos požiūriu.

Nėra ką daug kalbėti ir apie Ievos Kaulinios, spektaklio dailininkės (toks įvardijimas yra programėlėje), darbą. Tarsi varžantis dėl visų laikų vidutinybės pagrindinio prizo sukurta aktorių apranga – blankių spalvų marškinukai ir prigludusios kelnės. Žinoma, renkantis drabužius greičiausiai pasirinkti tokie, kurie „neutralūs“, neišvengiami sklandant tarp dviejų laiko plotmių scenoje (bet aktorių aukštakulniai šiuolaikiški, tarsi jos būtų nespėjusios persiauti prieš spektaklį, ir man pikta dėl tokių režisieriaus sprendimų, kai jos turi nugriūti nuo tų aukštakulnių ant scenos grindų – Sili, yra ne tik gyvūnų teisės!). Žodžiu, kaip ir neišpakuotų sceniniam vyksmui daiktų atveju, sceninė aktorių išvaizda neįspūdinga teatriniu požiūriu.

Funkcionaliausias scenografijos elementas yra šviesios spalvos medinės kėdės su atkaltėmis, „kvadratiškos“, gana sunkios, o man, prisižiūrėjusiai Rygoje spektaklių su grakščiomis išlikusiomis salonų kėdėmis, dar jos atrodė išduodančios „komandos“ dalyvių latvių būseną Vilniuje – atrodo, kad jie tiesiog patrūko toje aplinkoje, kurioje teko dirbti. Visa ta lietuviška medžiaga apie Sausio 13-ąją jiems turėjo būti sunki kaip nepatogiai velkama per sceną kvadratiška, tik kad nuobliuota (parodijuojamas lietuviškas dizainas?) kėdė. Tai ir išėjo taip, kad vienintelė sceninė priemonė turi būti aktorius, jo kūnas ir balsas. Mane pataisytų – tai ir yra siekiamybė politiniame teatre, kad niekas neatitrauktų dėmesio nuo idėjų raiškos. Na, bet tada jau reikia ne aktorių – reikalingi artistai, sugebantys savimi užpildyti tris (!) teatrinio vyksmo valandas ir imituoti bent kažką panašaus į ribines būsenas patyrusių žmonių išgyvenimus.

Nieko panašaus spektaklyje nebuvo pasiekta, teko pasidėti ant stalo atsiminimų apie tą Sausio 13-osios naktį knygą ir „deklamuoti“ jos tekstus (todėl, tikriausiai, visur pabrėžiama, kad Goda Dapšytė yra dar tik pradedančioji dramaturgė). Vėl kaip ilgai neišsivystančią pradžią aš apeisiu-atmesiu spektaklio pabaigos burleską (skambant buvusios SSRS himnui kūno pozomis imituojamos „baisios“ sekso orgijos) – ji nesisieja su jokia atpažįstama Sausio 13-osios atminimo paradigma.

Na ir kas tada lieka? Ko gi dar buvo prifarširuotas tas trijų valandų sceninis darinys? Ogi vaizdzialių (prisiminiau, kaip burleskiškai ištaria šį žodį vienas garsus „politikas“), kaip vieni jau maniakiškai siekė valdžios, o kiti paskendo fantasmagorijose, kad valdžia pražudys. Bet čia jau interpretacija tų, kurie kaip karta užaugo maitinami antrarūšės žiniasklaidos krūties. Tokių idėjų prezentacijos dar tikrai nebuvo „anoje“ tikrovėje. Kaip ir reikalo aiškintis, ar „savi šaudė į savus“, toks projektas sukurtas atgaline data dar labai neseniai. Tyrinėjant, ar tautos savimonė tebepagrįsta šimtų tūkstančių žmonių jutimine patirtimi, ar gal ją jau bus galima užgožti virtualiais klonais. Spektaklio body (kalbant Dirty Deal Teatro suprantama kalba) sudaro irgi parūkant „sumestos“ (susidaro toks įspūdis) istorijėlės apie Landsbergį, Prunskienę, Šimėną: „Koroče, su ta Šatrija buvo taip.“ Beje, o kuria gi kalba (-omis) kalbėjosi tarpusavyje ta latvių ir lietuvių kūrybinė grupė?

Būti „ano“ laiko archeologais

Manau, buvo tikimasi, kad latvių buvimas spektaklio „komandoje“ pašalins nereikalingą susikaustymą neriant į nesenos istorijos vandenis, lietuvių jaučiamus psichologinius apribojimus. Bet tada ir reikėjo eiti šia linkme, jei jau latviai tiki, kad jie geriau moka kurti „idėjų“ teatrą. Tas gana demagogiškas ėjimas – patiems pradėti šūkauti, kad „va, kažkas jau mumis ir nepatenkintas“, – man buvo niekinis, nes ta idėja, kuri tapo pagrindine konstrukcija keliems intermedijas primenantiems fragmentams suverti, buvo viso labo: „Daugumai savi marškiniai visada yra arčiau kūno.“

D. Matvejevo nuotrauka

Ypač šiai idėjai plėtoti Lietuvoje netinkamas iš „Legionierių“ perkeltas klonas – Nobelio premijos kandidatūros svarstymo scena („Legionieriams“ Švedija ir švedai yra visos dramos spiritus movens). Priešingai nei Latvijoje, bet kokios aliuzijos į Švediją Lietuvoje yra itin specifinis dalykas, labai patraukia dėmesį ir verčia svarstyti tokios paralelės pagrįstumą.

Tai, kas buvo vaizduojama sceninėmis priemonėmis, nesusijungė į prasmių sistemą pagal daugybę kriterijų, bet kitą kartą daryti ką nors kitaip tegali juk tik patys teatro žmonės. Platesniu kultūriniu požiūriu dar gal būtų įdomu, ką spektaklyje galima įžvelgti kaip latvių dalyvavimo ženklus. Tikriausiai tikitės, kad prirašysiu ilgą pastraipą bent jau apie jų įnašo išskirtinę vertę. Tačiau būtent su Rygos teatrų situacija man siejosi tas mėginimas naudojant pigias priemones sukurti kažką efektinga.

Rygoje rėksmingus masinės kultūros stereotipus matydavau kiekviename žingsnyje. Megapolis provokuoja atkreipti į save dėmesį ribinėmis priemonėmis, o dar – kaip aš sau sakydavau – „pusė Rygos yra Rusijos“, tai slavų psichologijai būdingas ryškumo kaip vertybės suvokimas irgi yra savo padaręs. Dar grįžtant prie tos efektingiausios spektaklio scenos, kai aktoriai po glėbesčiavimosi „nuverčiami nuo kojų“ (suprask: žmonės krito kovoje), juk tai pigu ir paprasta. Pigu dar ir dėl to, kad nebuvo pasivarginta įsigilinti į tai, jog jaunimo glėbesčiavimosi visu būreliu mada pasisveikinant ir atsisveikinant irgi yra šiandieninės elgsenos kodas, net nežinotas „anuo“ metu (buvo svarbūs privatūs heteroseksualūs santykiai, kur jau ten unisex).

Aš stengiausi nepražiūrėti detalių, patvirtinančių, kad tai „Legionierių“ režisieriaus darbas! Gal mintis apie save gerbiančią tautą atsivežta iš Rygos. Latviai daug amžių buvo priversti gyventi susimaišę su kita nacija, ypač jų puikiojoje Rygoje, ir jų savimonė pagrįsta daugeliu idealistinių fikcijų, kurios psichoanalitiniu požiūriu atlieka kompensacinę funkciją. (Jei nesi situacijoje, kurioje gresia pažeminimas, niekada ir negalvosi, ar save gerbi, šiuo požiūriu lietuvių savimonei savigarba nėra tokia opi problema.) Dar spektaklio pabaigoje (kuri priminė kažkada buvusias agitbrigadas) du senjorai žaidė kortomis, pagalvojau, kad paskutinį kartą žaidžiančius kortomis aš mačiau būtent Rygoje.

Sunku suprasti, kodėl nebuvo pasivarginta pabūti archeologais ir atkapstyti „ano“ laiko realijas. Juk teatras gali susigrąžinti ir eksploatuoti tai, ko apskritai jokios kitos medijos negali aprėpti (gal dar kinas). Vietoj to fragmentiškų istorijėlių jungtimi tapo po ranka pakliuvę publikos jutiklius turintys įjungti „masinės kultūros“ surogatai. Pvz., ilgai seksualiai besiraiviusi „Šimėno žmona“, iš po baltų didelių vyriškų marškinių kyšojusios jos rudai soliariume nuskrudintos šlaunelės. Juokinga, bet tikriausiai rygiečių „įnašas“: Ryga pirmauja pagal kirpyklų ir soliariumų skaičių (bent jau Rytų Europoje), ir atrodo, kad ta soliariume apdorota moteriška mėsytė buvo „išeksploatuota“ siekiant užpildyti regimą šios rūšies stoką Vilniuje. Beje, kalbant apie profesionalųjį latvių teatrą Rygoje, kuris kūniškumo požiūriu išlieka itin santūrus, – aktorės specialiai stengiasi išlikti nenudegusios! Juk būtent natūraliai atrodantis žmogaus kūnas šiais laikais daug „nuogesnis“.

Aktantai ir adresatai

Statant šį spektaklį buvo būtina apsibrėžti, kas yra aktantai ir kas – adresatai. Spektaklyje paminimi žmonės, kurie „anuomet“ gyveno, ir tie, kurie dar nebuvo gimę. Tų, kurie dar nebuvo gimę, atrodo, yra tik auditorijoje. O spektaklio „komandą“ sudarantys „jauni suaugusieji“ pagal sumanymą savo pačių vardu kalba apie savo šeimos narių gyvenimo patirtį (pamini savo tėvus, senelius). Tai anuometiniai jauni žmonės, buvę prie Televizijos bokšto ir pan. O dar yra kelios anuomet buvusios svarbios „figūros“ (politikai), kurios „veikia su savo vardais ir pavardėmis“, ir „anuo“ metu jie jau nebuvo jaunimas, su kuriuo išoriškai lengviausia, bet gal iš tiesų sudėtingiausia tapatintis vaidinantiems aktoriams. Dar spektaklio pabaigoje suvaidinami du „senjorai“, kurie vaizduojami tokio amžiaus, kokio yra… atėjęs spektaklio pažiūrėti pats gyvas, sveikas, aktyviai tebesireiškiantis politikoje Vytautas Landsbergis…

Gal kas nors imsis įrodyti, kad tai postmodernioms struktūroms būdinga polifonija, bet šiuo atveju režisieriaus ranka turėjo brėžti kažkokias aiškesnes linijas, kad aktoriams pačia savo maniera pavyktų atskirti bent jau savo personažus ir imituojamą „ne vaidybą“.

Trisdešimtmečių infantiliškumas. Štai kas man buvo tas atgrasiausias fantomas, kurį mačiau nuolat kybant virš scenos. „Pakalbėkime apie tai, ko nekenčiame“ – bet juk tai „-iolikmečių“ susivienijimo pagrindas! Taip jie atsiskiria nuo suaugusiųjų pasaulio ir pajunta grupės galią. Ar šias „Barikadas“ iš teatrinio rekvizito kraunasi labiausiai pažeisti stagnavusių tarybinių laikų žmonių (gimusių 1950–1960 m.) vaikai, brendę visų įmanomų pertvarkų metais? Jeigu visiškai tikėčiau Vakarų sociologais, jie turėtų būti anksti nuvarginta, nepajėgi produktyviai suformuoti tikslus ir jų siekti karta.

Man atrodė per naivi trisdešimtmečiams statytojams, pavyzdžiui, ta intermedija, kurios idėja, kad tik rusė nastaivajet (atkakliai reikalauja) išvežti gimdyvę į ligoninę su tarybiniam žmogui būdingu įsitikinimu, kad ankstesnė tvarka turi būti (net kai greitosios išvažiavusios į karinės operacijos zoną). Negi dar nežinote, kad karo metu gali ištisos armijos žūti ne nuo artilerijos sviedinių, o sušalti? Išmirti minios nepaimtame mieste, nes nebekepama duona.

Manyčiau, kad „komanda“ su kviestiniais svečiais patrūko ėmusis Sausio 13-osios temos dar ir todėl, kad Ryga, laimei, tokio karinio šturmo nepatyrė. Įvykiai joje jau buvo antriniai, persigrūmus Lietuvoje. Man teko žiūrėti latvių dokumentinį filmą „Gvido Zvaigzne“ apie vasario pradžioje barikadose žuvusį operatorių – tai buvo pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą. Latvių kolektyvinė pasąmonė nesugėrė to, ką lietuvių – tą ypatingą tautai jos istorijos akimirksnį. Kolektyvinė pasąmonė buvo fiziškai juntama po aktorės perskaitytų medikės atsiminimų apie Loretą Asanavičiūtę: niekuo nebebuvo galima jai padėti, teko palikti tą mergaitę lėtai mirčiai… Salėje „pakibo“ tai, kas ir yra ta kolektyvinė pasąmonė: tai ji negirdimai kvėpavo ir pūtė gyvybės į kiekvieną mažytį kraujo lašelį iš jos kapiliaro…

Regresavusių žiūrovų kikenimas

„Barikados“ tikriausiai susijusios su „naujosios dramos“ modeliu. Jeigu teisingai supratau specialiai juo nesidomėdama – siekiama paversti spektaklio kūrimą akcija, kurioje labai orientuojamasi į patį procesą. Sureikšminama kūrybinė įžvalga ir grupės veikloje pasireiškianti sinergija (gal tinka toks naujažodis, aiškinantis, kas tie „naujosios dramos“ išpažinėjai). Bet svaičioti apie politinį, idėjų teatrą ir nepasitelkti tekstus, kurie skatintų mąstyti, parašyti sugebančio žmogaus, – tada spektaklio pabaigoje belieka „draskytis“: užleisti buvusios sovietijos himną ir jam skambant susiremti pakaliais ir užpakaliais, norint parodyti… tiesą sakant, nežinau, kas ten norėta parodyti, dairiausi, ar būtų įmanoma jau išnerti iš salės, tik kad takai tarp eilių siauri, žiūrovės išsėdėjusios tris valandas nejudindamos kelių ir visiškai nesinorėjo… jų „nugriauti nuo aukštakulnių“ staigiai pašokus ir braunantis…

D. Matvejevo nuotrauka

Tai tiesa, kad tautoje kiekvienas jos individas yra daugiau nei jis pats vienas. Tačiau tiesa yra ir tai, kad grupėje individas gali regresuoti. Publika regresuoja, spektaklio metu reiškiasi tokia sudėtinga kolektyvinės pasąmonės reakcija, jei girdėti nebenutrūkstantis kikenimas. Mėginau rasti komentarų internete, kaip kiti žiūrovai suvokė tą savo pačių juoką. Radau tik klausimus po premjeros tokiam VIP žiūrovui kaip Landsbergis ir jo atsakymą, kad jauni spektaklio kūrėjai linkę vien iš visko juoktis. Aš suprasčiau visai kitaip – kad toks kikenimas jau ne linksmybė, o gynybinė reakcija. Atsiribojama nuo bet kokios gilesnės prasmės, taip apsisaugant nuo galimos psichikos traumos.

Šitame turinčiame keisti mentalitetą ir vertybes spektaklyje, priešingai, savęs labai dažnai klausiau: ką aš jaučiu, kokia yra būtent mano pilkųjų smegenų reakcija (žmogaus smegenys vis dar funkcionuoja – didžiąja dalimi! – ne racionalių mentalinių procesų lygmeniu)?

Gal… norėjosi būti „aname“ – puikiame laike (na ir kas, kad labai pavojingame). Mano pažįstama režisierė (daug dirbanti su jaunais žmonėmis ir jų labai mylima) pasakė: „Išėjau iš to spektaklio ir iš karto viską pamiršau.“ Tai irgi simptomiška – vadinasi, atmintis iš karto atsijoja to spektaklio įspūdžius kaip nereikšmingus prielipus ir jų atsikrato. Pabaigoje užtraukta „Bunda jau Baltija“ atrodė kaip lipdukas ant kažko, ant ko jis visiškai nelimpa.

Gal galvosite – na va, kaip ji sėkmingai sudirbo spektaklį, pati turbūt džiaugiasi. Ne visai taip. Žmogus nėra vien tik socialinis individas, jis dar yra ir biologinis gyvis ir turi instinktą globoti, palaikyti jaunesnių už save kartą. Tą, kurį jau suvokia kaip savo „vaiką“. Kitaip gi žmonija nustotų egzistuoti. Juk nutrūksta tų individų, kurie serga depresija ar yra agresyvūs, gyvybinės „linijos“ (sutrinka reprodukcijos mechanizmas, agresija galiausiai gali būti nukreipta į save patį). Žmonijos vystymasis yra tų individų, kurie „optimistai“, genų atrankos procesas. Todėl žmogui iš esmės negalėtų būti smagu, jeigu jaunesnė karta pasirodytų regresuojanti. Tada apimtų egzistencinis liūdesys.