Visada stengiausi tave išklausyti

Klausant Wolfgango Rihmo (g. 1952) muzikos apninka dvejopos mintys. Kartais atrodo, kad kompozitoriaus stilius perdėm įmantrus, taip pat kad jo muzika apeliuoja į klausytojui patogią, seną, bet gają vokiečių romantizmo paradigmą. Sėdėdamas salėje tarsi esi nuolat verčiamas pasiduoti flirtui su kultūrine praeitimi. Jautiesi vedžiojamas už nosies; panašu į tai, ką Frankfurto mokyklos sociologai vadino klaidinga sąmone, – muzika atrodo tyčiomis labai vokiška ir apsimestinai romantinė. Nepaisant to, ši muzika kognityvi ir komunikuojanti. Tenka pripažinti, kad Rihmas – intriguojanti Europos šiuolaikinės muzikos figūra.

Jo muziką, greta kitos itin ryškios šiuolaikinės muzikos pasaulio asmenybės – Matthiaso Pintscherio (g. 1971), Vilniaus publika galėjo išgirsti vasario 27 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje „Lietuvos ansamblių tinklo“ surengtame koncerte pavadinimu „Kaligrafiniai eskizai“. Pristatyti kompozitoriai – vokiečių muzikos paradigmos atstovai, kurie šiandieninėje šiuolaikinės muzikos scenoje sudaro savitą koreliaciją. Galima tokią muziką mėgti arba ne(be); ji visuomet turi ryšį su tradicija ir pasižymi savotiškai vokišku didžiavimusi – intelektualiniu krūviu, kuris yra nuolatinis jos palydovas. Šie kompozitoriai tarsi pasirinko naujomis priemonėmis arti seną vagą, kai kiti metė savo plūgus ir išėjo žvejoti idėjų ir alternatyvių meno konceptų kitose kultūrose, pasitelkdami naujas technologijas.

Koncertas išsiskyrė koncepcija ir kūrinių pateikimo logika. Pirmosios koncerto dalies sprendimas galėjo pasirodyti ekscentriškai naivus; šalia mūsų laikų muzikos asmenybių įtraukta Schuberto Penktoji simfonija, o tarp jos dalių dar įterptas Rihmo „Lendleris“ styginiams. Pastarasis dėl lengvo flautando turėjo senosios muzikos kvapą, nors buvo prisotintas disonuojančių sąskambių trinties ir asociatyvių intonacijų, o už jų slypėjo lendleriui būdinga melodija ir simetrija. Devyniolikmečio Rihmo parašytas kūrinys tiesiog organiškai įsipynė į efemeriškai šviesią ir aiškią Schuberto muziką ir tai nuo pat pradžių išryškino jo vietą tradicijoje: būdamas nuosaikiai postmodernus, jis neišsišoko ir šalia koncertų salių isteblišmento – Schuberto muzikos. Norisi pabrėžti, kad tai nėra atvejis, kai atėjusieji pasiklausyti Schuberto muzikos priverčiami klausytis dar ir modernesnės. Su panašiais gretinimais esu susidūręs ir anksčiau, Vokietijoje, kur Rihmo muzika skambėjo greta dar vieno austrų romantiko Antono Brucknerio Septintosios simfonijos – taigi, jo muzika lengvai įsipina į austrų ir vokiečių romantizmo aplinką ir jaučiasi joje kaip namie.

Suprasti, o gal įsigilinti į Rihmo muziką reikia laiko. Ilgainiui aiškėja, kad jo muzikos neįmanoma įvertinti išgirdus du, tris ar net šešetą opusų; esu susidūręs su šio kompozitoriaus kūrybos retrospektyva 2012 m. festivalyje „Maerz Musik“ Berlyne, tačiau pristatyta kontekste ši muzika atsiveria naujai. Po pirmųjų susidūrimų pradedi tikėtis vienodo, sudėtingo stiliaus kūrinių. Vėliau matyti, kad daugelis kompozitoriaus darbų labai skirtingi. Mintimis pasidalijo ir Vykintas Baltakas, Rihmo klasėje mokęsis kompozicijos: vertindamas akimirkos impulsą, jo neliečiamumą, Rihmas savo kūriniuose niekuomet nesiima nieko taisyti ar keisti. Ši pozicija atspindi romantizmui būdingą vertybę – impulsyvumą, įkvėpimą. Klausant jo muzikos tai žinoti pravartu, tokiu būdu sunkų muzikos stilių atsveria minčių srautui pasiduodanti muzikos kūrimo logika. Greta nuosaikaus inovatyvumo ši muzika turi ryškų praeities atspalvį. Visgi negalėčiau teigti, kad Rihmo kūriniai tarpusavyje neturi nieko bendro. Nepaisant spontaniškumo filosofijos, muzikos struktūrinimas atrodo disciplinuotas. Šiaip ar taip, vienas darbas gali pasirodyti kaip grafomaniška nesąmonė; kai kurios partitūros (pavyzdžiui, „Magma“ dideliam orkestrui, kur pasitelkiami net vargonai) megalomaniškos ir perkrautos, o štai kitose Rihmo muzika atskleidžia visai kitą kūrybos aspektą. Taip nutiko ir su dviem kompozicijomis, kurias vėliau išgirdau koncerte. Jas, kaip ir prieš tai skambėjusį „Lendlerį“ ir Schuberto simfoniją, atliko Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Vykinto Baltako, taip pat Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Vienas kūrinių vėl turėjo tiesioginę sąsają su Schubertu – Ercheinung, Skizze über Schubert („Pasirodymas, eskizai pagal Schubertą“) styginiams, taip pat Am Horizont, Stille Szene („Ties horizontu, tylos scena“) violončelei ir akordeonui, Nature Morte – Still Alive („Natiurmortas – vis dar gyvas“) – kompozicijose net pavyko įžvelgti bendrumų su idėjiškai priešinga, bet skambesiu panašia, ilgesingų ir vienišumo intonacijų turinčia, į sąskambių grožį orientuota amerikiečio Mortono Feldmano (1926–1987) muzika – transparentiška, levituojančia, momentiška, bet nenutrūkstančia. Greičiausiai jiems abiem bendras kūrybinis spontaniškumas, tačiau Feldmanui visiškai svetimas emocionalumas, jo muzika neturi akivaizdaus naratyvo, tai lyg skambanti drobė ar garsovaizdis. Rihmo muzika tvirtai atsiremia į romantinius kontraforsus, todėl ji nenori palikti ramybėje, nuolatos bando įsiskverbti, sujaudinti.

Apie kitą pristatytą kompozitorių prieš koncertą prasitariau: „Pintscheris kitoks – ne toks vokiškas [kaip Rihmas]“. Su kolega linktelėjome laukdami kažko kitoniško. Tačiau klausydamasis suabejojau, nes dviejų kompozitorių sugretinimas išryškino neabejotinas jų muzikos sąsajas. Pintscherio muziką klausytojai išgirdo antrojoje koncerto dalyje, skirtoje kameriniams kūriniams. Juos atliko Andrius Žiūra (klarnetas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas) ir trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) ir Albina Šikšniūtė (fortepijonas). Tokia muzika nėra pernelyg toli nuo tradicinio klasikinės muzikos repertuaro, ji išsaugojusi beveik visus jos elementus – scenos konceptą, konvencinę partitūrą, koncertiškumą. Galbūt dėl šių priežasčių galėjo atsiskleisti ir atlikėjų, kurie atlikdami tokią muziką jaučiasi tvirtai, kompetencija. Kalbant apie kamerinius kūrinius, atlikėjams, regis, artimesnė Rihmo muzika. Kūrinyje Am Horizont ansamblis buvo išbarstytas skirtingose salės vietose, apsupdamas klausytojus. Tai privertė atitrūkti nuo detalių ir pasinerti į įtaigų skambesį. To šiek tiek trūko Pintscherio kūriniuose, kur į bendrą atmosferą šiek tiek veržėsi ir matomos atlikėjų pastangos. Pintscherio kūryba kiek kosmopolitiškesnė, tačiau, skambėdama greta Rihmo kūrinių, ji atskleidžia savo kultūrinę prigimtį. Koncerte jo veikalai įsiterpė tarp Rihmo ciklo klarnetui Vier Male („Keturi ženklai“). Kūrinio dalys, kuriose pasitelkiamas tik vienas instrumentas, išnaudojant įvairiausias jo galimybes, tiek įrėmino kitus kūrinius, tiek užpildė koncerto dalį savotiškais intermezzi. Pintscherio darbuose daugiau jaučiama kitų įtakų, kūriniai buvo įvairesni, drąsesni, spalvingesni. Tačiau jie nėra ekstravagantiški ir anaiptol ne radikalūs. Klausytojai išgirdo Study I for Treatise on the Veil (Studija I „Traktatui apie skraistę“) smuikui ir violončelei, įkvėptą dalininko Cy Twombly (1928–2011) darbų. Mačiusieji dailininko drobes gali įžvelgti, kad šiuos kūrinius vienija senojo ir naujojo Vakarų pasaulio priešprieša, praradimo jausmas. Vyraujanti pilkos spalvos gama, grafičius primenantys potėpiai – visa tai bendra ir Pintscheriui ir atskleidžia tą patį ilgesį ir nostalgiją kaip ir Rihmo kūrybiniame pasaulyje. Tik, kaip matyti kompozitorius pristatančiose nuotraukose, Rihmo ilgesį reprezentuoja laikraščio (regis, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“) skaitymas ir cigaro rūkymas kavinėje, kitaip tariant, darymas to, kam retas šiuolaikinis žmogus atranda laiko. O štai Pintscherio poza šiuolaikiškesnė, jis stovi gatvėje, tarp pramoninio rajono sienų. Jis atranda Ameriką (keliasi į Niujorką) ir gali tik paskubomis atsigręžti į tai, ką švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas neseniai į lietuvių kalbą išverstoje knygoje vadina „Europos šlamštu“. Kitas Pintscherio kūrinys – Figura III akordeonui – inspiruotas skulptoriaus ir dailininko Alberto Giacometti. Nors Pintscheris, regis, akcentuoja plastiką ir statiškumą, muzika, tiesiogiai neartikuliuodama, yra artima jo šaltai grakščiai kūrybai. Paskutinis skambėjęs Pintscherio kūrinys – Svelto (it. „Šviesos greitis“) smuikui, violončelei ir fortepijonui – ne toks koncentruotas, nuosaikesnis ir savo drama, nors čia labiau nei kur kitur buvo justi, kad atlikėjams Rihmo muzika gal kiek artimesnė. Koncertą tarsi postliudu užbaigė paskutinė Rihmo ciklo Vier Male dalis.

Šiuolaikinės akademinės muzikos scena, žiūrint iš visuotinės kultūros perspektyvos, apskritai yra marginali ir hermetiška. Dažnas gali paklausti: „Ar reikia lankytis tokiuose koncertuose, puoselėti tokią kultūrą, ar verčiau pasirinkti lengvesnį kelią ir neieškoti alternatyvų?“ Turbūt kartais nereikėtų bijoti būti vedžiojamam už nosies. Ilgainiui aiškėja mūsų skoniai, poreikiai, išsipildo arba pasikeičia lūkesčiai. Muzika toliau gyvena, miršta, pradeda kvėpuoti ir atsinaujina. Pažįstame ją skirtingais pavidalais – kartais klausomės kaip įrašo, kartais koncertuose. Mes ją girdime, kai kada stengiamės pamatyti, ieškome ir nesigailime, net ir pajutę, kad tampame snobais.