Viršugalvis
Greitkelyje lekiu leistinu greičiu, kol virš jo kabantis tiltas, pastatytas beatodairiškai švaistant ES lėšas ar grobstant PVM, – nes Lietuvoje, jeigu tikėsime bulvarine žiniasklaida, nebūna taip, kad nebūtų ko demaskuoti Janutienei, Krivickui ar Kudabienei, – nuneša automobilio stogą kartu su viršugalviu. Stogą užtikrina kriminaliniai ir moraliniai autoritetai. Vieni paprastai sėdi, kiti paprastai tokie tampa tik numirę. O stogas reikalingas, kad ant galvos nelytų ir niekas neprimestų į vidų tuščių butelių bei nuorūkų. Galvai stogas, pardon, viršugalvis, žinia, reikalingas, kad neprikristų pernykščių lapų. Teoriškai. Kol važiavau, vėjelis vėsino smegenėles ir buvo gera, kaip toje estradinėje dainoje tokiu pačiu pavadinimu, bet pakliuvus į minią, kuri skandavo: „Už lygybę!“, ėmė ryškėti šalutinės pasekmės. Minią sudarė išimtinai gražūs vyrai moteriškomis manieromis ir patrauklios moterys vyriškomis manieromis. Nesuprasdamas, kokios lygybės tarp savęs ar tarp kitų jie siekia, be vargo pasidaviau jų žaviai įtakai bei nevaržomam ryžtui ir, nesaugodamas nei pamato, nei antstato, įsitraukiau į darnų chorą. Ar ilgai būčiau likęs nelygus su siekiančiais lygybės, neaišku, tik staiga pasigirdo desperatiškas klyksmas: „Už Lietuvą, vyrai!“ – klykė tautos išrinktasis, kuris buvo policininkų suraitytas lyg avinėlis, aukojamas ant lygybės altoriaus. Šis klyksmas padėjo suprasti, kad lygybės net tarp siekusiųjų jos būti negali, nes vieni visą laiką viršuje, kiti visą laiką apačioje, nebent kartkartėmis mėgintų pasikeisti vaidmenimis. Bet to dar neužteko, nes neilgai trukus mano apsaugą praradusios smegenys vėl patyrė sunkiai atremiamą ataką: prieina toks dvokiantis visa kvapų puokšte, pradedant dujomis, tik ne tomis, kurios veržiasi po sočių pietų, nafta ir rūsiais, kiša į veidą saują suglamžytų banknotų, nuo kurių varva nafta bei dyzelinas, ir sąmokslininko tonu gundo nesiekti Lietuvos energetinio savarankiškumo. Užburtas tegul ir nešvarių, bet visgi banknotų gurgždesio, imu pasiduoti gundymui, juk pinigai nedvokia – tiesos, žinomos nuo Romos imperijos laikų, kai imperatorius Vespasianas įvedė išviečių mokestį, dar niekam nepavyko paneigti, bet kiekvienas užkariautojas siekia nugalėti ne tik kūną, bet ir dvasią, todėl tipas pūsdamas KGB rūsių tvaiką linksta prie manęs ir siūlo išniekinti tautos patriarcho kapą. Nesigilinu, kurio tautos patriarcho, kur tas kapas, nes po mirties, kaip buvo minėta, Lietuvoje daug kas tampa patriarchais ar didvyriais, juk aname gyvenime daug laisvos garbės ir neužimtų vietų. Ryžtingai atmetu niekšiškus pasiūlymus sugrūsdamas koserėn nešvarius banknotus – tepaspringsta. Pagaliau imu suprasti, kad viršugalvis anaiptol ne tik dangtis, saugantis nuo pernykščių lapų, kad jo praradimas tolygus Seimo nario imuniteto praradimui, nes tampi neapsaugotas nuo gėjų ir lesbiečių propagandos, nuo Pirmojo Baltijos kanalo ir Paleckio ideologinių diversijų, nuo „Ševrono“ ir „Gazpromo“ kovos, nuo bulvarinių televizijų gundymo pasidaryti plastinę operaciją ir pasididinti ką nors, pavyzdžiui, krūtis, pardon, lūpas, nes žvaigždė Pikul pasididino, pardon, gal vyrišką pasididžiavimą, jeigu jis toks kada nors buvo. Kaip juo gali didžiuotis, jei reikia nuolatos slėpti nuo svetimų akių? Būtų originalu, nes Lietuvos žvaigždūnai dar nespėjo pasigirti pasididintais įnagiais. Gali prieš žmogiškąją prigimtį tapti vegetaru ar žaliavalgiu, gali prisipirkti nuolat reklamuojamų prekių ar vaistų, kurių tau visai nereikia, gali pasiimti reklamuojamą greitąjį kreditą su skausmingai lėtomis palūkanomis, daug ką gali, bet ryžtingai tariu „užtenka“ ir užsidengiu viršugalvį titano plokštele. Katiliukas verda, o patikimas dangtis saugo nuo gėjų ir lesbiečių, gazpromų ir ševronų, nuo Pikul ir Bunkės su Zvonke. Tampu nepažeidžiamas, tik skraidydamas nuolatos esu įtarinėjamas, lyg būčiau teroristas, turintis ne savo nuomonę ir tapatybę, o bombą. Laimei, ne rankinėje ar kišenėje, bet galvoje.
