Tekstas

Aš jo nematau. Galiu tik užčiuopti iš vidaus, kaip įkišęs tamsoje ranką į pirštinę visada gali pajusti, ar kokia apsiskaičiavusi senelė nenumezgė jai aštuonių pirštų. Kai jis mane parašys, abu vienas kitą pamatysim, jis mane, koks tapau, aš jį, koks bandė tapti.

Aš tekstas, tad visiškai priklausau nuo jo, tačiau atgalinis ryšys irgi egzistuoja, niekam nepatinka tylintys telefonai, kuriais bandai skambinti. Niekam nepatinka aritmetikos fosilijos, išsaugotos klavišuose. Mes vienas kitam reikalingi, mes pora.

Jis niekada nesugalvoja gero pirmojo sakinio, nors tai kartais pavykdavo net tokiam šienpjoviui kaip grafas Tolstojus. Jis sėdi ir kankinasi, nes pauzė tarp rašomų sakinių liudija nepasitikėjimą savimi, o ar yra didesnė kančia. Jis jau parašė „Mieloji“, tai nėra sakinys, tai net ne žodis, tai užmaskuota tuštuma, bandymas apgauti save ir tą avį, kuri tokiais kreipiniais tiki. Suprantu, kad jis dabar nori rašyti laišką, bet neturi ką patikėti tam laiškui, nieko nespėjo užgyventi, nes „mielajai“ paskutinįsyk rašė prieš keturias valandas. Tada dar buvo šį tą spėjęs.

Paprastai, kai neturi ką pasakyti, jis imasi rašyti novelę, tai man įdomiau, niekad nežinau, kur jis mane nukreips, kartais net nustembu, kad iš visiškos tuštumos, iš dulkių įmanoma parašyti istoriją su mažų mažiausiai devyniasdešimt septyniais kableliais. Tik ir čia jį ištinka pirmojo sakinio užkietėjimas ir iš pradžių rašo apie gamtą, kaip skautas. Vėliau išbrauko ir pirmasis sakinys paprastai būna parašomas vėliausiai.

Taip, aš esu jo tekstas ir turėčiau būti klusnus ir plastiškas, prisitaikantis prie jo įgeidžių kaip vanduo prie upės krantų, tačiau esu ir globalaus teksto mikroskopinė dalis, Kafka ir Proustas irgi iš esmės rašė mane, be to, būtent manyje tebeglūdi pasaulinės grafomanijos metastazės, tad į jo rašymą negaliu žvelgti indiferentiškai, turiu gintis.

Kuo meistras skiriasi nuo matricos? Matricą įsivaizduokime kaip foną, kuris lieka išsijungus televizijos programoms: čirškesys. Kartais tai vadinama diletantais ar grafomanais, tačiau tie apibūdinimai neaprėpia jų kuriamos entropijos masto. Meistrą atpažįstu tik aš, beveik jau iš gedulo juostelių panagėse. Meistrą apibūdina ir tai, kad jis mirs, o matrica amžina savo nenumaldomu laikinumu, čirškesiu.

„Vėl apie tave galvoju“, rašo jis ir man tampa ne itin ramu, nes banalybę pakeliu sunkiai, ji man kaip jam gripas. Deja, negaliu nieko patarti, esu vasalas, nors, tiesą sakant, priešintis galiu. Didžiausios galimybės priešintis yra jam rašant noveles, čia jau mes galynėjamės – kuris kurį. Kartais jis net nebaigia tų savo novelių, nes aš laimiu ir jis praranda realybės pojūtį. Realybės pojūtis nėra būtinas, tai įrodė daugybė autorių, tačiau manasis kažko pernelyg baikštus, kai visi varžtai jo galvoje pradeda atsisukinėti, jis nusistveria stalo krašto ir rašo kažką panašaus į „vėl apie tave galvoju“. Ir tokiais atvejais man atrodo, kad Don Kichotas buvo daug patikimesnis žmogus.

Walto Whitmano užrašų knygelės puslapis

Net nežinau, ar jo pasiilgstu. Kai ilgai nerašo, šiek tiek neramu, nes aš turiu būti rašomas, gyvas, o ne kada nors kokių ainių išlukštentas kaip Tutanchamono mumija. Tad taikstausi, tvirtai sukandęs raides. Paskui dažniausiai pykstu, nes jis rašo mane pernelyg atsainiai, lyg antra akimi stebėtų praplaukiančius burlaivius. Imu priešintis, jis liaujasi stebėjęs burlaivius, ima skubėti, jam vėl nieko nepavyksta ir jau iš anksto matau, kada jis mane mes. Nes sakiniai manyje ima smilkti kaip gęstančios cigaretės ir netekti galios kaip atplėšiami nereikalingi laiškai.

Šis laiškas irgi nereikalingas nei jam, nei jai, nežinau, kodėl jis jį rašo. Suprantu, kad „vėl apie tave galvoju“ perduoda ne informaciją, o energiją, tik ta jo siunčiama energija nepasieks adresatės, ji jau ištraukusi kištuką iš elektros lizdo. Ta energija pasieks tik mane ir tai klaidinga energija, ją siunčia išsikrovusios baterijos.

„Prieš valandą padegiau savo staltiesę“, rašo jis. Čia man jau įdomiau, maniau, kad apskritai nebus jokio dramatizmo, Otelas ateis pasmaugti Dezdemonos, o vietoj to sudainuos jai ką nors iš Engelberto Humperdincko repertuaro, tarkim, „Les Bicyclettes de Belsize“. O čia lyg ir fejerverkai. Bet ne, nieko atraktyvaus, jam, pasirodo, nuvirto kažkokia žvakė, liepsna pasklido aramėjiškos raidės forma ir jis ją greit užgesino švarko skvernu. Ne, man iš savo autoriaus kuo toliau, tuo mažiau yra ko tikėtis, kodėl aš neatsiradau tarpukario Prahoje?

Man nepatinka ilgos pauzės jo rašyme, o štai dabar kažkokia pause générale. Žinau, kad sėdi parėmęs delnais savo tuščią galvą, nes kadaise taip yra ir parašęs: „Sėdžiu parėmęs delnais savo tuščią galvą.“ Pirštai panirę plaukuose, akys nukreiptos į vidų, kaip Rilkės aprašytame sapne, totali matrica. O aš juk laukiu. Laukia ne jo adresatė, laukiu aš. Kartais teikiasi grįžti pas mane, kartais dviem žodžiams, o buvo atvejų, kai pusei. Pavyzdžiui: „pra“. Kas tas „pra“? Pranašas, praeivis, prakąsta kriaušė? Ne, pasirodo, „prakišau“. Gerai, kad prakišo, tokios situacijos man patinka, po šio žodžio paprastai kyla įvairaus gilumo savirefleksija (kartais įsivaizduota ar susivaidinta), būna įdomu. Kuo labiau jam nesiseka, tuo labiau sekasi man. Tačiau dabar štai sėdi ir nieko nerašo, tad man jau nuobodu. Jei jau prakiši, žmogau, dar sykį prakąski kriaušę ir turėk jėgų rašyti, de profundis clamavi ad te.

Kartais jis rašo eilėraščius. Štai tai jau niekaip nepakeliama, lyg žiūrėtum pro žiūroną į saulės audras. Bet negaliu jam nieko padaryti, net užsegti švarko, sėdi ir rašo, ir tos septynios eilutės veik visada susminga į mane kaip į pietą. Simetriškai ir skaudžiai. Kartais būna išradęs kokį papildomą raidyną ir tos papildomos raidės kerta kaip dilgėlės.

Tas keistas žodis „kartais“. Gi visada, kasdien. Ir kasdien man atrodo, kad jis serga, turiu būti jam slaugė, sėdėti su iškrakmolytu kažkuo ant galvos ir atrodyti kaip baltasis raganosis. Ir lašinti kokius nors lašelius jam į.

Tačiau jis rašo merginai. Tai visada gerai, banalu, bet žodžiai į jas atsitrenkia vėl subirdami į raides. Merginos yra abėcėlės dalis. Visos, išskyrus anoniminį kreipinį. Šiuo atveju jis buvo: Mieloji.

Neįgalesnio kreipinio veikiausiai nežinau. Turbūt žmogui jau vėliausios mąstymo metastazės, kad taip. Šitas žodis nesubyra, jis lieka, o paskui būva kur kas blogiau. Nesubyrantis žodis yra nerūdijantis peilis po kairiąja mentimi. „Mieloji“ keršija.

„Pasiilgau tavo balso“, rašo jis. Kas yra balsas? Viską aprašysi, balso ne. Net skonis ir kvapas aprašomi, balsas ne. Skurdūs mėginimų jį aprašyti atvejai kuo greičiau nutylėtini. Tačiau kuo jis toks svarbus, jei jau kviečiamas?

Niekada negirdėjau balso, manyje tik raidės. Jos irgi savaip ceremonialios. Manau, jei raidžių ceremonialumą paaštuntgubintum, jos taptų balsu. Ir visas pasaulis staugtų, nebeliktų tylos, nebereikėtų kablelių.

Ir štai jis vėl kažkur nuėjo. Suprantu, kad išgers arbatos, jam palengvės. Bet kaip galima nueiti gerti arbatos pasiilgus balso? Balsas to neatleis. Aš trumpam užmigčiau, tačiau trumpas miegas yra variantas to, kuo jau visą save nutaškiau, nebesikartosiu, nebesikablelinsiu.

Niekad nemačiau jo veido, nors mes, kai įvyksta akistata, dislokuojami puslapis į puslapį, ne profiliais. Nemanau, kad tai, ką jis vadina veidu, kur nors egzistuoja. Veidai apskritai nėra reikšmingi, jei sukabintume ant sienų žymiausių rašytojų portretus, jie gerokai skirtųsi nuo lentynose stovinčių jų knygų. Veidai meluoja, aš ne. Ir tai prievolė, kurios ligi šiol nesugebu prisiimti.

Jis vėl rašo merginai, įmanu suvokti ją kažkur egzistuojant. Merginų svarba irgi perdėta, jos jau senokai paskelbtinos esančios vien metaforos. Ar egzistuoja jo mergina ir ką ji dabar veikia, man rūpi kuo mažiausiai. Jei jis jai rašo, gal ji kur nors yra, tačiau pamenu, kad yra rašęs net Aristoteliui.

O popieriaus Dieve, ką jis dar parašys?! Kaip jis mane pribaigs? Veikiausiai amžinuoju „Visada tavo“. Tai buvo parašęs jau dvylika kartų, tarsi savo merginai, tačiau kažkodėl laiškai iškeliavo dvylika skirtingų adresų.

Aš laukiu, ką parašys. Laukiu. Tik ne daugtaškį. Tai daug blogiau negu taškas. Tai neviltis.

Bet jis nerašo. Jis nesugeba manęs pabaigti. Jau minėjau, kad nemėgstu banalybės, bet nemaža tekstinio pasaulio dalis nusakyta ir įmanoma nusakyti tik banaliomis frazėmis. Tad štai: nebaigdamas laiško jis paliko pravertas duris.

Keistu būdu šios pravertos durys lieka užrakintos, ir ne tik. Užrakinti lieka net patys jų raktai. Tarsi laikrodžiai būtų sučiaupę sekundes, nuo kurių yra taip skaudžiai priklausomi.